Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. birželio 2 d., Nr. 11 (278)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Popiežius Pranciškus Fatimoje

Popiežius Pranciškus rodo išskirtinį
pamaldumą Fatimoje apsireiškusiai
švenčiausiajai Mergelei Marijai

Gegužės 12-ąją, penktadienį, prasidėjo popiežiaus Pranciškaus piligrimystė į Fatimos Marijos šventovę Portugalijoje. Šį kartą į 19-ąją apaštališkąją kelionę Šventasis Tėvas vyko kaip piligrimas. Tai buvo ne tik jo, kaip Bažnyčios ganytojo, kelionė, bet ir asmeninė piligrimystė, kartu su tūkstančiais Portugalijos ir kitų šalių piligrimų, kurie tomis dienomis plūdo į Fatimos šventovę. Trumpo dviejų dienų vizito programoje – du pagrindiniai įvykiai: popiežiaus malda Marijos apsireiškimų vietoje, minint 100 metų sukaktį nuo 1917 metų gegužės 13-ąją įvykusio pirmojo apsireiškimo, ir dviejų Mariją regėjusių piemenėlių, Jacintos ir Pranciškaus Marto, skelbimas šventaisiais.

Iš Romos oro uosto pakilęs Popiežiaus lėktuvas apie 16 val. vietos laiku pasiekė netoli Fatimos esančią Portugalijos karinių oro pajėgų bazę. Čia įvyko oficialus Šventojo Tėvo susitikimas su Portugalijos prezidentu Marčelu Nunjasu Duarte Rebelu de Sousa (Marcelo Nuno Duarte Rebelo de Sousa). Trumpai maldos valandėlei Popiežius užsuko į bazės koplyčią.

Nuo karinių oro pajėgų bazės iki Fatimos – maždaug 50 kilometrų. Dalį atstumo įveikęs malūnsparniu, nuo Fatimos pakrašty esančio stadiono, kuriame malūnsparnis nutūpė, iki šventovės Popiežius atkeliavo automobiliu. Vos atvykęs, iš karto Šventasis Tėvas nuėjo į Marijos apsireiškimų vietą gaubiančią koplyčią, esančią didžiosios aikštės priešais baziliką kairėje. Po privataus susikaupimo valandėlės Popiežius perskaitė šiam įvykiui sukurtą maldą ir prie Marijos statulos padėjo savo dovaną – aukso rožę. Šventasis Tėvas prašė, kad, Fatimos Mergelei užtariant, Dievas suteiktų visoms tautoms taikos ir santarvės malonę, o malda baigta popiežiaus pasiaukojimo aktu.

Antroji penktadienio programos dalis buvo bendra Rožinio malda su tikinčiaisiais. Ji prasidėjo vakare, apie 21.30 val. vietos laiku, ir užtruko apie valandą. Po trumpo susikaupimo ir meditacijos buvo palaimintos žvakės; Šventasis Tėvas savo žvakę užsidegė nuo velykinės žvakės. „Apkabinu ir visus patikiu Jėzui, ypač tuos, kuriems labiausiai to reikia“, – kreipėsi popiežius Pranciškus į maldininkus aikštėje, primindamas, kad tai buvo ir Fatimoje kalbėjusios Marijos prašymas. Šis malonę teikiantis palaiminimas, nuo kurio veidas švyti, pilnai išsipildė Mergelėje Marijoje, nes joks kitas Dievo kūrinys nematė taip švytint Dievo veido virš savęs kaip ji, davusi žmogaus veidą amžinojo Tėvo Sūnui. Po šio sveikinimo, Popiežius ir maldininkai kartu kalbėjo Rožinį.

Šeštadienio rytą prasidėjo dviejų Fatimos piemenėlių, Pranciškaus ir Jacintos Marto, kanonizavimo Mišios. Jos buvo aukojamos toje pačioje vietoje, kurioje lygiai prieš 100 metų abu vaikai su trečiąja Fatimos regėtoja, keliais metais vyresne pussesere Jėzaus Liucija (Lucia de Jesus), žaidė laukuose, į kuriuos atginė bandą. Vaikai žaidė iš akmenėlių statydami „namelį“, kai šviesos blyksniai iš giedro dangaus nukreipė jų dėmesį į tai, kas visiškai pakeis jų ir milijonų žmonių gyvenimus visame pasaulyje. Vaikai per Marijos apsireiškimus 1917 metais sužinojo apie Dievo Motinos norą, kad toje vietoje jos garbei būtų pastatyta koplyčia. Jos kertinis akmuo buvo palaimintas per 11-ąsias pirmojo Marijos apsireiškimo metines, 1928 metais, kai du iš trijų regėtojų – Pranciškus ir Jacinta – jau buvo mirę, o koplyčia pašventinta 1953 metais. Dar po metų, kai Bažnyčioje buvo minimi Marijos metai (1954), Pranciškaus ir Jacintos, tėvai – Olimpija ir Pranciškus Marto – dar buvo gyvi, popiežius Pijus XII Fatimos apsireiškimų koplyčiai suteikė bazilikos titulą. Šioje šventovėje iškilmingas 50-ųjų Marijos apsireiškimų metinių Mišias aukojo pirmasis Fatimoje lankęsis popiežius pal. Paulius VI. Popiežius Pranciškus šeštadienį, Marijos apsireiškimų šimtmečio palaimintųjų Pranciškaus ir Jacintos kanonizavimo Mišias aukojo Fatimos Marijos šventovės aikštėje, o prieš jų pradžią trumpai susitelkė maldoje prie bazilikoje esančių šv. Pranciškaus ir Jacintos kapų.

„Marija mus įspėja apie pragaro pavojų, į kurį veda mums siūlomas arba primetamas gyvenimas be Dievo, gyvenimas, kuris niekina Dievą jo kūriniuose. Marija pas mus atėjo, kad primintų, jos mes savyje turime Dievo šviesą. Brangieji piligrimai, – sakė Šventasis Tėvas, – mes turime Motiną. Kaip vaikai jos įsikibę gyvename viltimi, kuri remiasi Jėzumi. Kai Jėzus įžengė į dangų, jis pas Dangaus Tėvą nusinešė žmogystę – mūsų žmogystę, – kurią gavo Mergelės Motinos įsčiose. Mūsų viltys sudėtos į tą Danguje esančią žmogystę, sėdinčią Tėvo dešinėje. Su šia tvirta viltimi, susirinkome čia padėkoti už begalinę palaimą, kuria Dangus mus apdovanojo per šiuos 100 metų gyvenant Mergelės Marijos globoje, dosniai apgaubusioje Portugaliją ir pasiekusioje visus žemės pakraščius. Marijos globoje niekas nežūsta; iš jos rankų visi apdovanojami taika ir viltimi. Taikos ir vilties aš meldžiu mūsų broliams krikščionims ir visiems žmonėms, ypač sergantiems ir neįgaliems, kaliniams ir neturintiems darbo, vargšams ir apleistiems. Melskime Dievą su viltimi, kad mus išgirs žmonės, ir kreipkimės į žmones, būdami tikri, kad Dievas mums padeda. Jis mus sukūrė, kad būtume viltis kitiems“. Ta begalinė palaima, gauta gyvenant Švč. Mergelės Marijos globoje, pasiekė visus žemės pakraščius, pradedant nuo Portugalijos, kurios visa istorija turtinga krikščioniškos vilties, aiškino popiežius Pranciškus, kuris pirmą kartą savo užsienio apaštalinėje kelinėje vartojo vietinę nacionalinę kalbą. Beje, portugalų kalba yra didžiausios pasaulio katalikiškos šalies – Brazilijos – valstybinė kalba. Stebuklingas mažamečio brazilų berniuko Luko, nukritusio iš didelio aukščio, pagijimas, meldžiant Fatimos regėtojų užtarimo, įgalino sėkmingai užbaigti jų kanonizacijos bylą. Apie tai liudijo į šventovę jubiliejinių iškilmių švęsti atvykę išgijusio Luko tėvai Žoao Batista (Joao Batista) ir jo žmona Liusila Juri (Lucila Yurie). Beje, piemenėliai Pranciškus ir Jacinta yra iki šiol jauniausi šventaisiais paskelbti katalikai, kurie nepatyrė tiesioginės kankinystės, nors neišvengė sunkių išbandymų.

Po kanonizavimo Mišių popiežius Pranciškus pasveikino ligonius ir juos palaimino, paskui pietavo su Portugalijos vyskupų konferencija, kurią sudaro 49 vyskupai, su kiekvienu asmeniškai pasisveikino. Po pietų Šventasis Tėvas su palyda išvyko į karinės aviacijos bazę ir po trumpos atsisveikinimo ceremonijos, išlydėtas Portugalijos prezidento, vyskupų ir tikinčiųjų, sėdo į lėktuvą ir šeštadienio popietę išskrido atgal į savo vyskupiją.

Beje, šeštadienio rytą popiežius Pranciškus susitiko su Portugalijos ministru pirmininku Antonijumi Luisu Santosu da Kosta (Antonio Luis Santos da Costa).

„Su Fatima susijusi taikos žinia, skirta visai žmonijai. Šią žinią pranešė trys nepaprasti skelbėjai, jaunesni nei 13 metų“. „Piemenėlių Jacintos ir Pranciškaus kanonizavimas suteikė didelį asmeninį džiaugsmą“, – kalbėjo Popiežius susitikime su jį piligrimystėje į Fatimą lydėjusiais spaudos, radijo ir televizijos darbuotojais lėktuve, skrendančiame atgal į Romą. Šventojo Tėvo pasiteirauta apie asmeninį ryšį su Fatimos Marijos apsireiškimų žinia, atsimenant, kad jis prieš 25 metus, tarnaudamas jėzuitų centro nuodėmklausiu Argentinos Kordoboje būtent per pirmųjų apsireiškimų metinių dieną, gegužės 13-ąją, gavo nuncijaus žinią, kad yra skiriamas Buenos Airių vyskupu augziliaru. Popiežius pasakė, kad šį įvykį prisiminė Fatimoje priešais Marijos statulą Apsireiškimų koplyčioje.

Pagal Vatikano radiją

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija