Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. liepos 7 d., Nr. 13 (280)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Vilniaus Kalvarijų bažnyčios gimtadienyje raginta rūpintis dvasine ekologija

Vyskupas Arūnas Poniškaitis
vadovavo Kryžiaus keliui
Marlenos Paškovskos nuotrauka

„Gyvenimas Dvasia nėra savanaudiškas gyvenimas, bet paženklintas meilės (…), kuri yra pirmasis Jo vaisius, o paskui jį seka kiti: džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas (Gal 5, 22-23)“, – per pamokslą į Vilniaus Kalvarijų atlaidus tikintiesiems kalbėjo Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis. Prieš tai jis vadovavo Kryžiaus keliui, kuriame dalyvauti atvyko maldininkų iš daugelio Vilniaus ir Vilniaus krašto parapijų, Lenkijos ir Baltarusijos.

Tradiciškai per Sekmines Kalvarijose vyksta atlaidai – šiai tradicijai jau keli šimtmečiai. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę ir atstačius komunistų nugriautas Kryžiaus kelio stotis Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo parapija organizuoja kelias dienas trunkančias atlaidų iškilmes. Nuo birželio 1-osios, ketvirtadienio, iki birželio 4-osios, sekmadienio, parapijoje vyko pamaldos ir susitikimai.

Didžiausios iškilmės vyko birželio 3-4 dienomis: tūkstančiai tikinčiųjų dalyvavo Kryžiaus kelyje, kurį vedė vyskupo A. Poniškaičio vadovaujami kunigai iš Vilniaus ir Vilniaus krašto parapijų. Kryžiaus kelio pamaldas vainikavo šv. Mišios, jų metu buvo suteiktas Sutvirtinimo sakramentas.

Jau kelerius metus organizuojantis atlaidus Vilniaus Kryžiaus Atradimo parapijos klebonas kun. Ruslan Vilkel sakė: „Šiemet bendra tikinčiųjų ir jų ganytojų šventė mūsų parapijoje vyko 348-ąjį kartą. Vilniaus Kalvarijos buvo iškilmingai pašventintos 1669 m. birželio 9 dieną – per Šventosios Dvasios atsiuntimo šventę. Vyskupas Aleksandras Kazimieras Sapiega, lydimas kunigų ir skambant visų Vilniaus bažnyčių varpams, kreipėsi į susirinkusius maldininkus prie pirmosios – Paskutinės Vakarienės – stočių ir pats vedė Kryžiaus kelią. Barstė tuomet jį iš Jeruzalės atvežta žeme – taip simboliškai sujungdamas Vilniaus Kalvarijas su Šventąja Žeme ir suteikdamas šiai vietai visuotinius atlaidus. Nuo to laiko Vilniaus Kalvarijos sutraukia minias tikinčiųjų“.

Į Kryžiaus kelią rinkosi tikintieji iš beveik visų Vilniaus parapijų, daug atvyko organizuotomis grupėmis iš artimesnių ir atokesnių apylinkių – Kalvarijų, Naujosios Vilnios, Šalčininkų dekanatų. Kryžiaus kelio stočių apmąstymus vedė su savo tikinčiaisiais atvykę kunigai: kun. Miroslva Balcevič, mons. Voicech Gurlicki (Wojciech Górlicki), kun. Eduardas Kirstukas, kun. Viktor Kudriašov, kun. Ronald Kuzmicki, kun. Juzef Makut, kun. Vlodzimež Solovej, kun. Šymon Viklo, kun. Ruslan Vilkel, kun. Ježi Vitkovski, o ir Vilniaus Kalvarijų parapijoje dirbančios seserys vienuolės. Kelis kartus prisiminti ir šviesaus atminimo Gabrieliaus Jano Mincevičiaus surinkti ir parašyti apmąstymai – kasmet jis sukviesdavo maldininkus į Vilniaus Kalvarijų takelius. Šį kartą irgi netrūko buvusių ansamblio „Wileńszczyzna“ (Vilnija) narių ir kitų žmonių, su kuriais jis Kalvarijose eidavo Kryžiaus kelią. Per apmąstymus kunigai dažnai kalbėjo apie savo ganytojiškąją patirtį. Priminė tikintiesiems, kad per Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilmes švenčiame Bažnyčios gimtadienį ir visi esame atsakingi už Bažnyčios augimą – tiek savo šeimose, parapijose, tiek darbo vietose. Kaip yra sakęs kardinolas Stefanas Vyšynskis (Stefan Wyszyński), Dievas nesuklumpa, o kadangi suklupo – yra ir žmogus, nes suklupti žmogiška, bet šėtoniška klūpėti, pasiduoti abejonėms ir galvoti, kad nebesugebame atsikelti, kad nėra jėgos, kuri galėtų mus prikelti. Kai suklumpame, einame išpažinties, dirbame su savimi – tai normalus kelias į šventumą, į išganymą. Blogis, toks ypatingas, atsiranda tada, kai priprantame prie nuodėmės, kai esame joje ir nenorime atsikelti, kai su ja patogu. Susimąstykime, ar mūsų sielose nėra pripratimo prie kokių nors silpnybių, iš kurių neišsilaisviname; o gal yra kokia nors priklausomybė ar žalinga priklausomybė, su kuriomis nieko nedarome ir kuriomis skriaudžiame savo artimuosius. „Melskimės, kad niekada nesutiktume, kad mūsų gyvenime būtų blogis“, – girdėjo Kryžiaus kelio pamaldų dalyviai Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilmių išvakarėse.

Pamaldose dalyvavo šeimos iš Namų bažnyčios judėjimo – su mažais, vos tik pirmuosius žingsnius žengiančiais, ir su vyresniais vaikas meldėsi malonių savo šeimoms, kartu visoms šeimoms parapijoje, vyskupijoje ir šalyje. Jų liudijimas suteikia drąsos tiems, kurie prieš išsirengdami būgštauja dėl septynių kilometrų ilgio kelio.

Maldininkų autobusas atvyko iš Varanavo Baltarusijoje. Kaip pabrėžė jų ganytojas palotinas kun. Genadijus Romaško, Varanavą nuo Vilniaus skiria vos kiek daugiau nei 30 kilometrų, tačiau siena neleidžia atvažiuoti dažniau. Daug tikinčiųjų iš jo parapijos yra buvę Kryžiaus kelyje Vilniaus Kalvarijose, o jis pats pamaldose dalyvavo pirmą kartą. Kunigą sužavėjo tai, kaip atlaidai buvo suorganizuoti. Ganytojas pabrėžė, jog verta tęsti tradiciją organizuoti maldininkų grupes iš Baltarusijos vykti į atlaidus Vilniaus Kalvarijose.

Šv. Mišios vyko ir Sutvirtinimo sakramentas teiktas po atviru dangumi – tokiu būdu daugiau žmonių galėjo džiaugtis už jaunimą ir melstis už jį.

Iškilmingos šv. Mišios tapo iškilmių kulminacija. Šeštadienį lenkų kalba, o sekmadienį lietuvių kalba vyskupas A. Poniškaitis suteikė Sutvirtinimo sakramentą iš viso 101 tikinčiajam.

„Dievas pavedė mums rūpintis šiuo pasauliu. Privalome naudotis įvairiais gyvenimui reikalingais jo vaisiais ir turtais. Pastaruoju metu ne be pagrindo daug kalbama apie ekologiją: apie įvairias iniciatyvas, kad mūsų oras, vanduo, gamta nebūtų niokojami. Tačiau ne ką mažiau privalome rūpintis „dvasine ekologija“. Tai reiškia, kad širdis nebūtų užteršta nuodėmės, kuri lengvai slepiasi po išorine tvarkos ir švaros kauke“, – pamoksle kalbėjo Vilniaus arkivyskupas augziliaras pabrėždamas, kad privalome atsiminti, jog Šventoji Dvasia nėra dovana, kurią gavę galime visiškai pamiršti. Esame keliauninkai, kuriems kiekviena diena suteikia ne vieną progą atnaujinti savo pasiryžimą, norą gyventi Dvasia.

Teresa Vorobej

„Vilniaus krašto savaitraštis“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija