Kavinėje – žinia apie Palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį

Birželio 21 dieną Kauno senamiesčio kavinėje „CH Chocholaterie“ vyko išskirtinis Miesto misijų susitikimas, kauniečiams laukiant artėjančio istorinio įvykio – Teofiliaus Matulionio beatifikacijos. Apie būsimą palaimintąjį žinia dalijosi ypatingas svečias – kunigas kapitonas dr. Mindaugas Sabonis, T. Matulionio beatifikacijos bylos postulatorius (pristatęs ją Vatikano komisijoms) Romoje, dabar Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kapelionato kapelionas, Lietuvos kariuomenės ordinariato kurijos kancleris.

Kamerinėje nedidelės kavinės erdvėje tą vakarą kunigas Mindaugas pasidalijo žmogiškai paprastu liudijimu ir unikalia dokumentika apie šventą žmogų ir jo žmogiškumą. Būtent žmogiškumas ir gyvenimo kontekstas, pasak kunigo Mindaugo, labai svarbu tiriantiems kandidatų bylas Vatikane. „Šventumas nėra kažkokie paranormalūs reiškiniai. Būti šventam nereiškia būti kažkokiam keistam. Šventieji nebuvo tie, kuriems buvo duota kokių nors privilegijų“, – sakė kun. M. Sabonis, prisipažinęs, jog pradėjęs gilintis į T. Matulionio bylą ir rašyti kandidato position (dabar tai 800 psl. knyga), atrado kitokį šventumą nei įsivaizdavo. Kaip pasakojo vakaro svečias, Martys – šis kankinių ir šventųjų pavadinimas iš pradžių vartotas apibūdinti liudijantiems tiesą teismuose. Pasak kunigo Mindaugo, taip atsitinka, jog liudijantys, sakantys, ginantys tiesą mūsų žemėje, mūsų visuomenėse turi skaudžiai susimokėti, net ir savo gyvybėmis paliudyti, neišgąsti, neatsitraukti nuo tiesos.

„Kankiniai nėra savižudžiai ar pametusieji prasmę gyventi“, – kalbėjo kun. M. Sabonis, pabrėždamas, jog kankinys saugo Dievo dovaną – gyvybę. Bet jis yra tas, kuriam leista dalyvauti paties Kristaus misijoje ir dėl Kristaus paaukoti savo gyvybę. Būtent dėl Kristaus ir kankinio ryšio šiandien saugome, gerbiame, liečiamės prie kankinių relikvijų. Kristus yra kankinyje savo galia ne tik tada, kai šis kenčia ir atiduoda gyvybę, bet ir tada, kai yra jos netekęs.

Vėliau kalbėta apie žmogiškąjį Palaimintojo Teofiliaus veidą – žmonės iš tiesų sulaikę kvapą daugiau kaip valandą klausėsi minčių apie tai, kas tikra ir žmogiška Matulionio gyvenime. Šventieji, pasak jauno kunigo, nėra dvasiniai „kultūristai“, kurie žavėtų savo „raumenimis“. Tiek kalbant apie šventumą, tiek apie savo gyvenimą svarbu nebijoti silpnumo, leisti jame veikti Dievui. „Štai jaunuolis Teofilius, kuris pradžioje nebuvo tikras dėl kunigystės (žinome, jog ne iš karto priėmė kunigystės šventimus), vėliau, prasidėjus antrajai sovietų invazijai į Lietuvą, liks vienintelis Lietuvos vyskupas, kuris į neviltį varys sovietų valdžią savo protestais, savo laiškais, kuris neleis vietos kunigams pataikauti ar nuolaidžiauti sovietų valdžiai“, – sakė kun. M. Sabonis apie Teofilių, prieš tai bebaimiškai gynusį Bažnyčią Rusijoje, keliskart teistą, nuolat persekiotą už Mišių aukojimą, vaikų katechizavimą, liturginių indų slėpimą, tačiau nė žingsneliu nesitraukusį nuo tiesos, ir ateistinis monstras jam nieko negalėjo padaryti.

„Teofiliui Matulioniui neegzistavo valdžios, nebuvo nei ruso, nei vokiečio, visi jam buvo žmonės“, – teigė bylos postulatorius, be kita, paminėjęs, jog būdamas Kaišiadorių vyskupu kurijoje karo metais jis buvo įsteigęs sužeistųjų slaugymo ligoninę. Nors niekas nesitikėjo, jog Teofilius gyvas grįš iš Vladimiro kalėjimo (nes buvo silpnos ir ankstesnių kalinimų nualintos sveikatos), sugrįžęs ėmėsi aktyviai veikti be jokios diplomatijos santykiuose su sovietų valdžia, iš kurios dėl to jau garbaus amžiaus patyrė dar vieną kankinantį persekiojimą – tremtį Šeduvoje.

„Beatifikacija išlaisvins Teofilių iš tos jo palaidojimo vietos Katedros rūsyje (kur buvo saugomi jo žemiškieji palaikai)“, – sakė kun. M. Sabonis ir priminė, jog pats sovietinis KGB, visai netikintys, ciniški, priešiški tikėjimui ir Bažnyčiai žmonės, savotiškai padėjo tašką Teofiliaus beatifikacijos byloje – sovietų valdžia pasistengė palaidoti Teofilių „be triukšmo“, mirusį įkalindama Kaišiadorių Katedros rūsyje, o pažymoje Maskvai (ji su kitais dokumentais buvo parodyta kavinėje) pranešdama, jog to reikėję, nes neatmetantys galimybės, kad ateityje Vatikano jis gali būti paskelbtas šventuoju.

Vakaro dalyviai beveik neuždavė svečiui klausimų – gal dėl to, kad liko nuščiuvę ir sužavėti, kaip iš širdies, paprastai ir žmogiškai, pristatė kauniečiams būsimąjį palaimintąjį jo bylos postulatorius, iš arti pažinęs T. Matulionio šventumą kaip aukščiausią žmogiškumą.

Kauno arkivyskupijos
Informacijos tarnyba

© 2017 „XXI amžius“