Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. liepos 7 d., Nr. 13 (280)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Diakonų šventimai

Birželio 11-ąją, Švč. Trejybės iškilmės sekmadienį, Vilkaviškio vyskupijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Katedroje įvyko diakonų šventimai. Šv. Mišios prasidėjo suskambėjus varpeliui: parapijiečiams ir svečiams atsistojus, chorui giedant, įžangos giesmę į katedrą iškilmingai pajudėjo procesija. Šv. Mišių celebrantas Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, apsuptas kunigų, patarnautojų ir kandidatų į diakonus, žengė prie altoriaus. Jis paragino melstis už du klierikus – Laimoną Mituzą ir Valdemarą Mačį, kurie priims diakonų šventimus, – ir pradėjo šv. Mišias. Nuskambėjus Evangelijos tekstui, kandidatai į diakonus buvo pakviesti vardais ir garsiai tarė: „Esu“. Homilijoje vysk. R. Norvila kalbėjo apie Švč. Trejybę, kaip apie paslaptį, pažįstamą per tikėjimą, apie tai, kad kiekvienas krikščionis, pradėdamas ar užbaigdamas dieną, kryžiaus ženklu ir malda pirmiausia pagarbina Švč. Trejybės asmenis. Melsdamiesi taip pat dažnai kreipiamės į Dievą, tik, deja, dažnai meldžiamės automatiškai, be tikro susitelkimo, kuris, puoselėjant santykius, yra būtinas. Vyskupas kvietė atnaujinti santykį su Švč. Trejybe, padaryti jį gyvą ir betarpišką. Tam pakanka nusigręžimo nuo nuodėmės, noro, maldos ir geros valios ir visiškai nereikia nei ypatingų gebėjimų, išsilavinimo ar dar kokio žmogiško išskirtinumo. Vyskupas priminė, kad tą sekmadienį švenčiama Vilkaviškio vyskupijos globėjo šventojo Antano šventė, ir džiaugėsi, kad tokią dieną du Viešpaties paraginti broliai, pasirinkę ypatingą gyvenimo kelią, ryžtasi tarnauti Dievui ir Jo Bažnyčiai. Ne vienerius metus ruošęsi šiai tarnystei, jie pašventinami diakonais. Šiuo pašventinimu mūsų išrinktiems broliams yra suteikiama teisė sakyti homilijas, krikštyti, administruoti Švenčiausiąjį Sakramentą, laiminti santuokas, šventinti daiktus bei vietas, atlikti kitus patarnavimus Dievo tautai. Skirtingai nuo kunigų jie negalės aukoti šv. Mišių bei teikti išrišimo.

Baigdamas homiliją, vyskupas drąsino šventinamuosius: „Viskas nebus per sunku, jei visada seksite Kristumi, ir kaip šv. Antanas jį laikysite viso savo gyvenimo ir tarnystės centre“, ir pakvietė visus nuoširdžiai melstis už šiuos du brolius ir brandžius dvasinius pašaukimus.

Po homilijos vyko šventinamųjų pasižadėjimai, kuriais išreikštas pasiryžimas priimti diakono pareigas vyskupo rankų uždėjimu, noras skelbti žodžiu ir darbu tikėjimo paslaptį, puoselėti ir ugdyti maldos dvasią, savo elgesiu nuolat panašėti į Kristų ir pagarbos bei klusnumo pažadas vyskupui ir jo įpėdiniams. Šventinamiesiems atsigulus kniūbstiems ant grindų priešais altorių, sugiedota Visų šventųjų litanija. Po jos būsimiems diakonams vyskupas uždėjo rankas ir meldėsi už juos pašventinimo malda, uždėjo stulą ir dalmatiką, įteikė Evangelijos knygą ir palinkėjo ramybės. Po Tikėjimo išpažinimo maldos diakonas Valdemaras asistavo vyskupui Eucharistijos celebracijoje, o vėliau kartu su diakonu Laimonu dalino Švč. Sakramentą bendruomenei. Galiausiai diakonai grįžo į katedrą priimti artimųjų, draugų ir parapijiečių sveikinimų.

Beje, diak. V. Mačys paskirtas atlikti pastoracinę praktiką Šakių parapijoje, o diak. L. Mituzas – Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijoje bei Pilnų namų bendruomenėje.

Rūta Jurkšaitė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija