Giminystė iš artimo meilės

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

„Mūsų tėvynė – danguje“, – skelbia mums apaštalas Paulius (plg. Fil 3, 20). Stovime šalia kapų tų, kurie žuvo už mūsų žemiškosios tėvynės laisvę. Turime prisiminti, kad žymiai vertesnė yra dangiškoji tėvynė. Lengva yra užsimiršti ir pradėti galvoti, jog esame šios žemės gyventojai. Mes – ne gyventojai, o tik keleiviai. Neturime čia namų, tik laikiną prieglobstį.

Mes esame šioje žemėje keleiviai, keliaujanti Bažnyčia. Šiandien, kai prisimename triumfuojančią Bažnyčią (visus šventuosius Danguje) ir kenčiančią Bažnyčią (visas sielas skaistykloje), turime prisiminti ir keliaujančią Bažnyčią – save pačius, keleivius, kurie kovoja su šio pasaulio kunigaikščiu, kad vieną dieną pasiektų savo namus Danguje.

Evangelijoje Jėzus mums sako: „Ateinančio pas mane aš neatstumsiu“ (Jn 6, 37). Jis duoda mums pažadą, kuris yra giliausias vilties šaltinis. Pačiuose didžiausiuose sunkumuose, tada, kai ištinka juodžiausia neviltis, galime remtis šiuo pažadu, šia viltimi: „Ateinančio pas mane aš neatstumsiu“.

Tačiau šis Jėzaus pažadas turi sąlygą ar, greičiau, kvietimą. Jėzus nesako: „Aš neatstumsiu nė vieno žmogaus“. Jis sako: „Aš neatstumsiu nė vieno, kuris pas mane ateis“. Jis kviečia mus būti keleiviais, piligrimais, kurie ne šiaip klajoja šioje žemėje, bet keliauja tvirtai ir su tikslu pasiekti dangiškąją tėvynę ir išvysti ten mylintį mūsų Karalių Kristų.

Ką reiškia būti keleiviu? Pirmiausia, tai reiškia vengti prieraišumo daiktams. Tas, kuris keliauja, negali per daug pasiimti, nes didelis bagažas apsunkina kelionę, negali apsistoti ir įsikurti kur nors pakeliui, kad ir kokią gražią vietą aptiktų. Šiandien yra svarbu paklausti: ko mano bagaže yra per daug, dėl ko jaudinuosi labiau nei dėl Dangaus karalystės, gal kartais pamiršau, kad kiekviena diena man yra duota tam, kad paėjėčiau truputį į priekį savo namų Danguje link? Mes keliaujame ne vieni, o kaip Bažnyčia, drauge su Bažnyčia ir su Dievo Tauta. Mes esame Dievo Tauta, kuri iš tremties grįžta namo į dangiškąją tėvynę. Lietuvių tautoje dar gyvi prisiminimai, kaip mes keliavome į tremtį. Girdėjau pasakojimą apie dvi šeimas iš vieno kaimo, kurių viena buvo ištremta, o kita – ne. Tie, kurie pasiliko, išvykstantiems tremtiniams stotyje perdavė didelį sūrį. Tai iki šiol yra gija, jungianti abi šeimas, giminystė, kuri gimsta ne iš kraujo, o iš artimo meilės.

Daug svarbiau yra ištiesti pagalbos ranką artimui kelyje į Dangaus tėvynę. Mes keliaujame ne pavieniui, o kaip Dievo Tauta. Kiek žmonių matome suklupusių kelyje dėl priklausomybių, dėl nuodėmės, dėl nežinojimo. Turime nešti juos savo širdyje malda. Dievo Motina Marija Fatimoje mokė piemenėlius ir mus moko, kad reikia melstis ir rasti būdų, kaip aukotis už nusidėjėlius. Angelas mokė mažuosius vaikus maldos: „Mano Dieve, aš tikiu į Tave, aš garbinu Tave, aš pasitikiu Tavimi, aš myliu Tave. Prašau Tave atleisti visiems, kurie netiki į Tave, negarbina Tavęs, nepasitiki Tavimi ir nemyli Tavęs“. Ši malda padeda pakelti tą, kuris yra suklupęs kelyje, ir panešti jį į priekį tada, kai jis pats savo kojomis nebegali eiti.

Melstis už mirusius – padėti jiems greičiau pasiekti kelionės tikslą. Tiems, kurie yra Dangaus prieangiuose, bet kankinasi negalėdami įžengti, mūsų malda padeda greičiau nuskaistinti sielas ir pasipuošti vestuvių drabužiu, kurį gavo per Krikštą.

Savo kelionėje į Dangaus tėvynę mes esame ne vieni dar ir todėl, kad mums padeda tie, kurie jau yra ją pasiekę. „Protingieji spindės kaip dangaus skaidrumas, ir daugelį išmokiusieji teisybės – tarsi žvaigždės“, – girdime pirmajame skaitinyje (Dan 12, 3). „Per kryžių į žvaigždes“, – skelbia palaimintojo Teofiliaus šūkis. Per kryžių palaimintasis Teofilius pasiekė Dangų ir dabar yra mums ten spindinti žvaigždė. Jo šviesa nušviečia mūsų protą, kai mokomės iš švento jo gyvenimo, bet dar labiau ji gali nušviesti mūsų dvasią, kai dvasios tamsoje prašome palaimintojo Teofiliaus užtarimo. Broliai ir seserys, ar meldžiame šventųjų užtarimo, kai patiriame dvasios tamsą?

Švenčiausioji Mergelė Marija taip pat yra mums šviečianti žvaigždė. Ji buvo su kūnu ir siela paimta į Dangų, kad būtų mums ženklas, Aušros žvaigždė, kuria sekame, kad nueitume ten, kur Ji jau gyvena ir džiaugiasi Dievo meilės pilnatve.

Pats svarbiausias ženklas šioje kelionėje mums yra Kristus. Evangelijoje girdime Jo žodžius: „Kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turės amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (plg. Jn 6, 40). Mes galime truputį nusiminti, juk Jis tai kalbėjo savo mokiniams, kurie iš tikrųjų Jį matė savo akimis, kurie kartu valgė, galėjo paliesti Jo drabužio klostę. Tačiau Jėzus šiuos žodžius taria kiekvienam iš mūsų, kiekvienam, kuris šiandien, šių šventų Mišių metu, žvelgs į Ostiją ir su tikėjimu priims žodžius: „Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas“.

Žvelgdami į laužomą Ostiją, į šiandien ir visados iki pasaulio pabaigos už mus aukojamą Kristaus Kūną ir Kraują, tarkime Jam: „Jėzau, prisimink, kad aš esu tavosios kelionės tikslas“. Mes esame šios žemės piligrimai, keliaujantys į Dangaus tėvynę, bet Jėzus Kristus, tikras Dievas ir tikras žmogus, irgi tapo keleiviu, iš Dangaus nužengė į žemę, kurioje paskutinius žingsnius ėjo nešdamas Kryžių, kad jį padėtų kaip tiltą tarp Dangaus ir žemės, tiltą, kuriuo kiekvienas iš mūsų galime pasiekti savo tėvynę Danguje.

Vilniaus arkivyskupas Gintaras GRUŠAS

Homilija lapkričio 1 dieną Vilniaus Antakalnio kapinėse

© 2017 „XXI amžius“