Tėvo Stanislovo metai

Neblėstantis Tėvo Stanislovo portretas

Dr. Valentina Šereikienė parašė keturias knygas apie Tėvą Stanislovą

Knygos „Tėvas Stanislovas. Paskutinis pamokslas“ autorė Valentina Šereikienė Vilniaus knygų mugėje. Kairėje – poetė Irena Jacevičienė

Šiemet minėsime 100-ąsias kunigo, pamokslininko, vienuolio kapucino, Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai veikėjo Tėvo Stanislovo OFM Cap. (Algirdo Mykolo Dobrovolskio, 1918 09 29–1944 03 25–2005 06 23) gimimo metines. Apie šią asmenybę sklando daug pasakojimų ir legendų. Šis kapucinų vienuolis visada buvo vertinamas nevienareikšmiškai. Pas garsųjį kunigą vienuolį, ieškodami pagalbos ar sielos ramybės, keliavo ir į bėdą patekę žmonės, ir menininkai, Seimo nariai, net prezidentai. Kiekvienam jis turėjo gerą žodį, nuraminimą ar pamokymą, dažnai šie susitikimai keisdavo gyvenimus.

Apie Tėvą Stanislovą išleista nemažai knygų. Pastaraisiais metais šio kapucino vienuolio bei jo amžininkų biografe, jo minčių perdavėja ir interpretuotoja tapo asociacijos „Šviesuva“ valdybos narė, Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė, socialinių mokslų daktarė Valentina Šereikienė, parašiusi knygas „Tėvo Stanislovo saulė“ (2016), „Gerontologijos pamokos pagal Tėvą Stanislovą“, „Tėvo Roko paslaptis“ (abi 2017) ir „Tėvo Stanislovas. Paskutinis pamokslas“ (2018).

19 metų pas Tėvą Stanislovą Dotnuvoje ir Paberžėje besilankiusi ir dirbusi V. Šereikienė į pirmąją knygą surinko šio nepaprasto kunigo artimos aplinkos žmonių prisiminimus, iš kurių dėliojamas Tėvo Stanislovo portretas, kitose knygose ji plėtoja garsųjį kunigą vienuolį pažinojusių asmenų pasakojimus, gilinasi į Jo mokymus, pamoksluose išsakytas mintis, remiasi kitų kapucinų, paprastų tautiečių mintimis ir darbais. Šiandien siūlome pokalbį su dr. Valentina ŠEREIKIENE.

Trumpai pristatykite visas savo knygas.

Į pirmą knygą „Tėvo Stanislovo saulė“ surinkau artimos šio nepaprasto kunigo aplinkos žmonių prisiminimus, iš kurių po mažą kruopelytę dėliojasi Tėvo Stanislovo portretas. Knyga greitai tapo populiari, ne kartą pasirodė nauji leidimai. Vėliau kartu su Lietuvos kapucinais keliavau Tėvo Stanislovo gyvenimo keliais, rinkau naujus prisiminimus. Netrukus pastebėjome svarbią spragą: nebuvo žinių apie iškilų Tėvo Stanislovo Mokytoją, bendražygį kapuciną Tėvą Roką Macelį. Taip gimė knyga „Tėvo Roko paslaptis“ – ją parašėme kartu su kapucinu, teologijos daktaru kun. Vincentu Tamošausku. Dėkoju šiam kunigui, kurio pasiryžimo, surinktų aukų dėka atgaivintos kapucinų prieškario metų leidybos tradicijos, išleistos kelios serijos „Lietuvos kapucinai“ knygos bei maldynėliai. „Tėvo Roko paslaptis“ – pirmoji iš šios serijos. 2017 metais minėjome 115-ąsias kapucino Tėvo. Roko Macelio gimimo metines (g. 1902 02 25). Knygoje pristatomas visuomenės užmirštas Tėvo Stanislovo bendražygis ir mokytojas Tėvas Rokas Macelis OFM Cap. Vienuolių gyvenimo keliai glaudžiai susiję Plungėje, Kaune, Dotnuvoje. Tėvas Rokas, paprastas kapucinas prieškaryje, be jokio žurnalistinio išsilavinimo, be vadybos studijų sugebėjo kapucinų leidžiamą žurnalą „Lurdas“ padaryti vienu pačių populiariausių, labiausiai skaitomų, vienu iš didžiausių ir pigiausių leidinių, skirtų paprastiems tikintiesiems, nors ir tuometiniai inteligentai ten rasdavo peno. Savo žurnalu Tėvas Rokas sutelkė tuometinius ligonius, kenčiančiuosius į ligonių kongresus, į ligonių apaštalavimo draugiją, kuri atnešė šiems žmonėms paguodos, pastiprinimo, palaikymo. Tie, kas lankėsi Dotnuvoje, dar atsimena Tėvą Roką – mažutėlį senučiuką, kuriam Lietuvos istorijoje yra skirta labai garbinga vieta. Būtinai perskaitykite knygą, rasite tai, kas stiprins gyvenimo kelionėje! Ji gerokai papildė žinias apie Tėvą Stanislovą.

Kitose knygose toliau plėtoju žinias apie garsųjį kunigą vienuolį, pažinojusių asmenų – dvasininkų, pasauliečių – pasakojimus, gilinuosi į Jo mokytojų gyvenimus, jų veiklą ir pamoksluose išsakytas mintis, greta aprašomos ir kitų šio meto šviesuolių, paprastų tautiečių mintys ir darbai...

Kaip pasiryžote rašyti pirmąją knygą?

Esant tėvui Stanislovui gyvam, net mintis nekildavo apie tai, kad reikėtų kažką žymėtis, išsaugoti, fotografuoti. Tais laikais fotografuoti ir nebuvo galimybės. Jau 2005 metų gegužę, kai paskutinį kartą lankiausi Paberžėje, Tėvas Stanislovas linksmai žvelgdamas į mane padavė pluoštelį gražių spalvotų nuotraukų, sakydamas „Pažiūrėk, koks aš čia gražus! Nori – padovanosiu?“

Išdidžiai pareiškiau, kad nerenku nuotraukų, man jų nereikia. Pasakiau labai įmantriai: „Žmogų reikia prisiminti širdyje, o ne nuotraukose“. Kadangi esu absoliučiai įsitikinusi, kad šis kapucinas buvo aiškiaregis, manau, Jis jau ŽINOJO, kad kažkada pasirodys mano nedrąsūs rašiniai apie Jį. Taigi 2011 metais sugalvojau trumpai aprašyti kai kuriuos linksmus epizodus iš Paberžės ir Dotnuvos vienuolyno laikų – apie šikšnosparnį, katinus, paveikslus, biblioteką ir kita. Ši maža 36 lapų knygutė buvo išleista bene 20 egzempliorių tiražu ir tuoj buvo išdovanota. Tai buvo maža kalėdinė dovana šeimai, draugams. Vieną jų gavo ir akademikas Jurgis Brėdikis (tuo metu daug bendravome „Šviesuvoje“). Knygutė kažkokiu būdu buvo suskaitmeninta ir išpopuliarėjo; viename iš Lietuvos miestų net susikūrė mano „kūrybos“ gerbėjų klubas. Nors tuo metu tos kūrybos tebuvo ta knygelė ir dar du eilėraščiai apie meilę (savo vyrui ir dar kitam, laimingai vedusiam). O 2015-ųjų viduryje likimas suvedė su leidyklos „Obuolys“ atstove Raminta Nagelyte. Iki tol „Obuolys“ nespausdino dvasinio pobūdžio knygų. Labai entuziastingai dirbome visi – Raminta, redaktorė, maketuotoja. Pasirašėme sutartį birželį, o jau 2016 metų vasarį knyga buvo pristatyta Vilniaus knygų mugėje.

Kas sunkiausia buvo sudarant knygą? Joje atsiminimais apie Tėvą Stanislovą dalinasi kunigai, medikai, menininkai, tautodailininkai. Ar lengvai žmonės rašė atsiminimus, ar daug juos tvarkėte, redagavote?

Nebuvo niekas sunku. Jautėmės pakylėti „Link aukštųjų akimirkų“ kaip sakydavo poetas Jonas Aistis. Kadangi gerai pažinojau daugelį bendravusių nuo seno su Tėvu Stanislovu, beliko jų paprašyti parašyti atsiminimus. Visi labai mielai sutiko.

Ypač padėjo gydytoja Rūra Mizerienė. Ji daug metų gydė ir tebegydo alkoholikus Paberžėje, anksčiau – ir Dotnuvoje. Ji padėjo surinkti vertingų pasakojimų, įprašė fotografą Rimantą Akutaitį nemokamai duoti fantastiškų nuotraukų. Viena jų puošia knygos viršelį.

2015 metų pabaigoje, kai jau knygos maketavimas buvo baigiamas, prisiminiau, kad dar nepaprašiau Arvydo Juozaičio – pirmosios knygos apie Tėvą Stanislovą autoriaus – pasakojimo. Susiradau kontaktus, parašiau jam. Jis paklausė, kiek turi laiko rašiniui. Parašiau berods, kad naktį. Arvydą gal ir papiktino mano įžūlumas, bet iš ryto išties gavau jo pasakojimą, kaip visuomet, labai originalų ir taiklų. Panašiai įvyko ir su kunigu Oskaru Volskiu, dabar gyvenančiu Norvegijoje. Jam paklausus, kiek laiko skirta rašiniui, irgi parašiau, kad reikia tuoj pat sėsti ir parašyti. Kunigas parašė labai greitai. Jo pasakojimas yra labai svarbus, kadangi, be kita ko, susijęs su paskutinėmis Tėvo Stanislovo gyvenimo akimirkomis.

Šiandien matau, kad pasitaikė tam tikrų netikslumų; labai norėčiau, kad leidykla rastų galimybę knygą perspausdinti ją papildant, pakoreguojant. Labai norėčiau, kad ji būtų spalvota.

Tėvą Stanislovą pažinojo daug dvasininkų. Knygoje atsiminimais dalijasi penki...

Jonavoje gyvenusio 93 metų monsinjoro Vinco Algirdo Pranckiečio (1922 12 08–1948 10 31–2016 05 03) yra linksmi, nuoširdūs, juokingi, netradiciniai. Kun. Vincentas Gintaras Tamošauskas yra vienintelis kapucinas lietuvis, Paulių vienuolyne dirba su varguoliais, rūpinasi trimis pagalbos centrais priklausomiems žmonėms.

Tėvas Pranciškus, kunigas Virginijus Vaitkus, buvo iš tų, kurie pykosi su Tėvu Stanislovu, varė iš proto visą Dotnuvos bendruomenę. Po dešimties metų jis panoro parašyti aplinkybes, paaiškinti, kodėl taip vyko. Juokinga tai, kad jis, nemėgdamas Tėvo Stanislovo tiesų, įgyvendino absoliučiai visą jo programą. Čia noriu pasakyti tiems, kurie man iki šiol priekaištauja, kodėl paskelbiau šio kunigo pasakojimą – NEGALIMA visam gyvenimui pasmerkti žmogaus. Manau, šiandien šis kunigas daug ką mato ir supranta KITAIP. Nepamirškite, kad įvykius ir nesantaiką tarp Tėvo Stanislovo ir kunigo Vaitkaus (tuo metu jį vadinome Pranciškumi) mačiau savo akimis ir labai smerkiau Pranciškaus elgesį, bet dabar galvoju, kad labai gali būti, kad jaunasis kunigas buvo klaidinamas Tėvo Stanislovo priešų. Net ir šiandien, praėjus 13 metų po Tėvo Stanislovo mirties, dar YRA tokių, kuriems net vienuolio vardas trukdo gyventi... Vienas garsus ilgametis Seimo narys 2018 metų Vilniaus knygų mugėje gal valandą man bandė aiškinti, kad „nereikia rašyti apie šį žmogų, jis ne toks jau geras, kaip atrodo“. Bet sulaukiu knygų pristatymuose ir labai gražių, jautrių padėkų už knygas. Labiausiai sujaudino, kai knygų mugėje gal 20-metis vaikinukas nupirko mano knygą „savo mylimai žmonai Mildutei, kad ji išmoktų taip gyventi kaip Tėvas Stanislovas“. Ypač vertingi yra kunigo Vido Bernardo Sajetos prisiminimai. Šį kunigą asmeniškai laikau švento dievobaimingumo pavyzdžiu.

Dėl ko labiausiai sukote galvą sudarydama tą knygą? Jos struktūra – ne tik atsiminimai, bet ir Tėvui Stanislovui skirti eilėraščiai, įvairūs nutikimai: liudijimai apie išsipildžiusias pranašystes, mistiško pasveikimo atvejus ar kitokius stebuklus, Jūsų pačios patirtys greta šio kapucino.

Galvos sukti per daug nereikėjo... Visą gyvenimą teko dirbti švietėjiškus darbus, o kai pasklido žinia apie rašomą knygą, žmonės patys ėmėsi siūlytis kažką papasakoti arba rekomendavo savo pažįstamus. Taip vieni per kitus ir susiekdavome... Nuo pat jaunystės, kai tik susipažinau su Tėvu Stanislovu, rinkau straipsnius ir knygas apie Jį. Esant Jam gyvam, tų straipsnių buvo daugybė. Juos tyrinėjau, analizavau, džiaugiausi... Labai patiko Jurgos Ivanauskaitės rašiniai. Visose mano knygose yra poezijos: likimas suvedė su poete Irena Žukauskaite-Jacevičiene.

Kokie reikšmingiausi Jūsų pačios atsiminimai apie Tėvą Stanislovą ir susitikimus su juo, šių susitikimų įtaka Jums?

Visi mano atsiminimai jau surašyti knygose. Žinoma, sunkiausia aprašyti tą ypatingą „aurą“, kaip dabar madinga sakyti, kuri supo Tėvą Stanislovą, begalinį jo dėmesingumą. Paprastai žmonės jaučia apsimestinius dalykus – šis kunigas BUVO IR YRA ypatingas, šventas! Esu šimtu procentų įsitikinusi, kad kada nors Jis bus paskelbtas šventuoju, ir labai norėčiau išgyventi iki to laiko!!! Tėvo Stanislovo įtaka man yra ir šiandien labai stipri. Manau, kad tapau šiek tiek geresnė, kantresnė, ne taip bijau neįgalumo, senatvės ir mirties.

Šie atsiminimai, jų įtaka nekinta? Jeigu kinta, tai kaip?

O kodėl turėtų keistis? Mano požiūris toks: rašytojo (taigi ir mano) tikslas – brandinti žmogaus pasaulėžiūrą ir kultūrą, ugdyti, atverti naujus tobulėjimo kelius. Tam didžiulę įtaką turi kultūrinė edukacinė aplinka, kurioje formuojamas žmogus. Ją kuria rašytojas, pristatydamas savo knygas, dalyvaudamas susitikimuose.

Turėdama kultūros darbuotojos bei edukologės kompetencijas, kultūros edukacijos renginių organizavimo patirties, bandau prisidėti prie dvasingumo ugdymo Lietuvoje. 2018-ieji paskelbti ir Tėvo Stanislovo metais, todėl prisidedu prie iškilaus vienuolio pagerbimo. Jau 2016–2017 mokslo metais inicijavau ir įvykdžiau projektą „Tėvo Stanislovo gyvenimo keliais“; su gausia savanorių komanda lankėme Tėvo Stanislovo gyvenimo vietas, rengėme susitikimus su vietos bendruomenėmis, bibliotekų skaitytojais, kartu ieškojome Lietuvos šviesuolių. Surinkome daug vertingų prisiminimų, turtingą faktografiją. Surengėme apie 100 renginių: juose dovanojau knygas apie Tėvą Stanislovą, jas pirkdama iš asmeninių lėšų. Šiemet irgi organizuoju arba inicijuoju daug renginių Lietuvoje, padedama savivaldybių, TAU, bendruomenių, bibliotekų, universitetų bei kultūros ir meno veikėjų, rašytojų. Renginiai vyksta Žemaitkiemyje, Ukmergės r. (konferencija „Tėvas Stanislovas: nėra nereikalingų žmonių!“), Kaune („Tėvo Stanislovo pamokos ne tik senjorams“), Jonavoje („Kas bendra tarp Tėvo Stanislovo ir Gedimino Ilgūno?“), netrukus vyks Trakuose („Per Jį kalbėjo Dievas!“), Elektrėnuose, Marijampolėje ir kitur.

Vis labiau suprantu, kokių dovanų gavau. Reikia pabūti greta didelių žmonių, pasiklausyti jų, pasižiūrėti kilnaus gyvenimo, kol jie gyvi, kol dar yra tarp mūsų! Šia prasme, man labai pasisekė! Teko laimė pažinti ir šiek tiek bendrauti ne tik su Tėvu Stanislovu, bet ir su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, kunigu Ričardu Mikutavičiumi, monsinjoru Vytautu Kazlausku, kapucinu Tėvu Roku, monsinjoru Vincu Algirdu Pranckiečiu, kitais iškiliais dvasininkais.

Renkant medžiagą knygoms ir dabar keliai nuveda pas šio meto šviesuolius. Ir nebūtinai tai būna dvasininkai ar užimantys aukštas pareigas asmenys – neretai jų randu atokiuose kaimuose ar net senelių globos namuose…

Ar Jums iš žmonių liudijimų pavyko, gal ir tebepavyksta sužinoti apie Tėvą Stanislovą daug naujo?

Šiuo metu pradėjau rašyti dar vieną knygą, kuri palies dar vieną Tėvo Stanislovo gyvenimo ir veiklos sritį, sąlyginiu pavadinimu: „Maldaknygės pasakojimas“. Tarp daugybės maldaknygių ir knygų yra kone užmiršta knyga, apie kurią daug kalba mūsų senieji mokytojai. Tai – Brevijorius bei Brevijoriaus himnai. Tai – knyga, sudaryta iš psalmių, himnų, Bažnyčios Tėvų raštų ir skirta kasdienėms maldoms ir apmąstymams. Kodėl ji tokia svarbi, reikalinga? Todėl, kad ji padeda prižiūrėti mumyse įsižiebusią ugnį. Tai – nepakeičiama atrama, kelrodė kiekvienai dienai, vadovė, mokytoja einant per gyvenimą...

Iš esmės jau išaugau vien iš kraštotyrinės veiklos – užsiimu daugiau moksliniais tyrimais, susirašinėju su įvairių sričių mokslininkais, bandau atsekti senųjų Lietuvos kapucinų religinės literatūros bei sukauptų archyvų likimus. Pavyzdžiui, 2009 metais Vilniaus universiteto mokslininkai buvo išsivežę Paberžės maldaknyges, mišiolus – juos restauravo ir tuo viskas lyg ir baigėsi. Būtų įdomu, jei kažkas patyrinėtų tai atidžiau. Mano darbas rašant knygas – pasigilinti į vieną kitą klausimą, pagal galimybes visa tai įdomiai aprašyti, kad patiktų skaitytojams.

Deja, esu pensininkė – į universitetus ar kur kitur keliai uždaryti. Teko parašyti projektą Kultūros tarybai dėl naujos knygos rašymo proceso finansavimo; deja, neoficialiai buvau informuota „seniems stipendijų neskiria...“ Jau vien dėl tokio požiūrio norėtųsi emigruoti kuo skubiau... Bet kol kas, Tėvo Stanislovo užtarimu, visi mano planai puikiai realizuojami ir be finansavimo. Tik kūrybinis ir medžiagos bei atsiminimų rinkimo procesas galėtų vykti greičiau ir kokybiškiau...

Kaip manote, žmonių liudijimai apie Tėvą Stanislovą jau surinkti? O gal tai kone neišsemiamas aruodas?

Žinoma, nesurinkti. Ir toliau ateina daug naujų vertingų pasakojimų iš viso pasaulio. Tikiu, kad atsiminimus rašys ir tie žmonės, kurie draugavo su Tėvu Stanislovu. Ir ypač – artimi giminės. Su malonumu juos skaitysiu.

Kaip manote, kodėl žmonės verždavosi pas Jį pabūti, pasikalbėti?

Galbūt priežastis – visiškas Tėvo Stanislovo nesavanaudiškumas, žmogaus ydų pripažinimas. Nieko naujo nepasakysiu – Jis vienodai priimdavo ir narkomanus, ir prezidentus. Tėvo Stanislovo aplinkoje visi pajausdavo, kad kiekviena diena yra dovana: „Iš tavo rankų, Dieve, gaunu kiekvieną rytą“, ne iš kieno kito ir kad kiekvieno žmogaus gyvenimas ypatingas, nes jis vienintelis. Kito nebus. Tėvas Stanislovas visuomet prisimindavo nuostatą – „gyventi čia ir dabar“. Po akimirkos pasaulis gali pasikeisti, juk jis pavaldus laiko ir kitimo dėsniui. Visada prisiminkime tai. Pamenu daug šviesių savo gyvenimo akimirkų. Santuoka, studijos, mieli studijų draugai, sūnaus gimimas, vėliau – marti, vaikaičiai, atostogos pajūryje, prasmingi darbai ir bendradarbiai (su daugeliu iki šiol bičiuliaujamės), glaudūs ryšiai su kaimynais, giminėmis... Visi skirtingi ir kartu svarbūs gyvenime! Spalvingos šventės, įsimintini projektai, užsienio kelionės, geri mokytojai… Daugelio jau nebėra... Atmintyje iškyla nesėkmės, brangių žmonių netektys, skausmingos artimųjų istorijos. Panašiai savo prisiminimus surikiuotų kiekvienas žmogus. Gyvenimas be galo trumpas. Viską valdo bejausmis laikas. Reikia tinkamai išnaudoti Dievo mums skirtą laiką. Neturime jo švaistyti. Tas, kuris laiką paskirsto teisingai, gyvena laimingai. Dievas suteikė mums gyvenimą, todėl turime gyventi ne sau, o Jo garbei...

O ko labiausiai reikėtų pasimokyti iš Tėvo Stanislovo?

Manau, labiausiai – nuolankumo, priimti realybę ir gyventi vertinant ją kaip didžiulę Dievo dovaną, kuri mus pašventina, perkeičia ir daro brandžius. Vienuolis nuolankiai rodė gyvenimo meną savo pavyzdžiu. Jo pasirinkta praktika buvo laiko patikrinta ir subrandino gražių vaisių – Tėvo Stanislovo gyvenimo aidas dar ir šiandien uždega kitus.

Dažnai cituoju Tėvo Stanislovo mintį: „Amžių amžiais buvo ir, matyt, bus dvi žmonių grupės. Vienų veidai nuolat kils į dangų, antrieji iš jų juoksis, šaipysis, vadins svajotojais. Tie, kurie moka išlaikyti pakeltas galvas, yra tartum šviesos laidininkai į šią pilką ir nuobodžią žemę. Dievas nuolat siunčia savo šviesą į žemę, bet maža laidininkų, maža pakeltų galvų ir širdžių“.

Priminsiu ir jo patarimą kasdien atsisėdus namuose (jei nenorite, bažnyčioje) pamedituoti atsijungus telefoną ir kompiuterį, pabūti ramiai, kad ir su knyga.

Ar gali, Jūsų galva, tuos, kurie niekada nebuvo su Tėvu Stanislovu susitikę, jaudinti, veikti ir gydyti jo pamokslai, žmonių atsiminimai?

Manau, kad taip. Tai jaučiu knygų pristatymuose. Matome senas nuotraukas, kuriose Tėvas Stanislovas įamžintas vaikų apsuptyje. Šie vaikai jau užaugę, bet laiko ratas neužsidaro, meilė, kurią skleidė vienuolis, niekada neišnyks, ji liks naujose kartose. Tėvas Stanislovas visada buvo pilnas entuziazmo ir mokė tokiais būti kitus! Entuziazmas – (gr. enthusiasmos) graikų kalbos žodis, jo kilmė iš posakio „Dievas su mumis“.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva ČERVOKIENĖ

© 2018 „XXI amžius“