Popiežius Benediktas XVI aukojo Verbų sekmadienio šv. Mišias

Popiežius Benediktas XVI ir kardinolai Verbų sekmadienio procesijoje

Šventasis Tėvas laimina sekmadienį susirinkusiuosius į Šv.Petro aikštę

Verbų sekmadienio iškilmių akimirkos

Verbų sekmadieniu pradėjome Didžiąją savaitę – svarbiausias ir intensyviausias visų liturginių metų dienas, kuriomis prisimename ir iš naujo išgyvename lemtingas paskutines Kristaus žemiškojo gyvenimo akimirkas ir lydime Jį Kryžiaus kančios ir mirties keliu, o po Didžiojo šeštadienio nakties budėjimo sulaukiame Prisikėlimo ryto.

Popiežius Benediktas XVI, Šv. Petro aikštėje vadovavęs Verbų sekmadienio procesijai ir šv. Mišioms, homilijoje kalbėjo apie Kristaus sekimą, nes būtent iškalbingiausias Kristaus sekimo liturginis simbolis yra procesija – eisena paskui jos priekyje einantį patį Kristų. „Ir mes, – sakė Šventasis Tėvas, – prisijungiame prie tos džiūgaujančios minios, einančios paskui Jeruzalėn įžengiantį Kristų. Ir mes, kaip ana džiūgaujanti minia, matėme ir dabar matome mūsų akyse vykstančius Dievo meilės stebuklus.“

Verbų sekmadienį buvo švenčiama Pasaulio jaunimo diena, todėl nemaža dalis sekmadienį Šv. Petro aikštėje Popiežiaus aukotų šv. Mišių dalyvių buvo Romos vyskupijos jaunimas, taip pat jaunimo atstovai iš kitų šalių, nes kaip tik šiomis dienomis, Verbų sekmadienio išvakarėse, vyko Popiežiškosios pasauliečių tarybos surengtas kasmetinis tarptautinis jaunimo forumas.

Ką reiškia sekti Kristų? Pirmieji Kristaus mokiniai Kristaus sekimą suprato labai paprastai ir aiškiai. Jiems Kristaus sekimas reiškė palikti viską, ką turėjo, palikti savo amatą, savo visus ankstesnius reiklaus ir Kristui skirti visą savo gyvenimą. Toks Kristaus sekimo radikalumas svarbus ir šiandien. Ir šiandien sekti Kristų – vadinasi, radikaliai keisti savo vidinį gyvenimą. Sekti Kristų – vadinasi, nebūti užsidariusiam, nemanyti, kad savirealizacija yra svarbiausias mano tikslas. Sekti Kristų – vadinasi, vardan tiesos ir vardan meilės paskuti tuo keliu, kurį Kristus mums rodo, kuriuo Jis pats pirma mūsų eina.

Verbų sekmadienio liturgijoje giedama 24 psalmė, kurią ir Izraelio tauta giedodavo kopdama į šventyklos kalną. „Kas gali kopti į Viešpaties kalną?“ – klausia psalmė ir tuoj pat primena dvi būtinas sąlygas. Pirmiausia į Viešpaties kalną gali kopti tie, kurie kreipiasi į Viešpatį ir ieško Dievo veido. Į Viešpaties kalną gali kopti tie, kuriems svarbu pasiekti aukštumas. Tačiau psalmėje keliama ir kita sąlyga: „rankos nekaltos ir širdis tyra“. Nekaltos rankos – tai rankos, kurios nesiima smurto, kurios nesuteptos kyšiais ir korupcija. Tyra širdis – tai širdis, kurioje nerasime melo ir veidmainystės. Tyra širdis nesisvaigina laikinais malonumais, bet rimtai ir pastoviai myli. Psalmė baigiasi žodžiais, tariamais prie šventyklos vartų: „Atsiverkite vartai platieji, atsidarykite amžinos durys!“ Užkopę į Viešpaties kalną mes matome kryžių, kuris atidarė, plačiai atvėrė Dievo duris visai žmonijai. Dabar Kristus beldžiasi į pasaulio duris, beldžiasi į mūsų širdžių duris ir, deja, labai dažnai jas randa aklinai uždarytas. Kristus mums sako: jei kūrinijoje esančių Dievo buvimo įrodymų tau negana, jei Dievo Žodis Šventajame Rašte tavęs neįtikina, jei Dievo Žodis Bažnyčios mokyme tau nesvarbus, tai tu bent pažvelk į mane, į kenčiantį Dievą, į Dievą, kuris kenčia drauge su tavimi!

Pagal VR

© 2007 „XXI amžius“