„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2007 rugsėjo 7 d, Nr.4 (36)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Piligriminių kelionių įspūdžiai

Prie Šventosios Žemės prisilietus

Jadvyga Romienė

Krikštas Jordano upėje

Piligrimai iš lietuvos
su kun. Kęstučiu Pajauju (kairėje)
ir Izraelio gidu

Jubiliejiniais, 2000-aisiais, metais, mes, grupė Lietuvos tikinčiųjų, vykome į piligriminę kelionę po Italiją, kurios tikslas – aplankyti šventas vietas, pasimelsti Romos bažnyčiose, pabūti Vatikane, susitikti su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Nuo to laiko mes gražiai bendraujame, kasmet keliaujame lankydami Lietuvos ir kitų valstybių šventas vietas, bažnyčias, vienuolynus, kunigų seminarijas. Taip susikūrė mūsų Piligriminė parapija, kuriai vadovauja kunigai Kęstutis, Rolandas ir Darius.

Šiais metais mums teko didelė laimė nuvykti į Šventąją Žemę – Izraelį ir pamatyti vietas, kur gyveno Marija, kur jai arkangelas Gabrielius apreiškė dieviškąją misiją, kur prabėgo Jėzaus jaunystės metai, kur Jis kentėjo ir buvo nukryžiuotas.

Į šią kelionę vykome dvidešimt žmonių iš visos Lietuvos. Pirmiausia aplankėme seniausią Izraelio miestą Jafą, kuris, kaip pasakojama, buvo įkurtas Jafeto (vieno iš Nojaus sūnų). Miestas yra Kanaane, Pažadėtoje žemėje, į kurią nuo Sinajaus kalno per dykumą, Mozės vedami, atkeliavo izraelitai. Patirtas jausmas išties buvo nekasdienis.

Toliau keliavome Cezarijos link. Šį seną miestą pastatė Erodas, pirmasis žydų karalius svetimtautis. Miestas žymus tuo, kad jame apaštalas Petras pakrikštijo Kornelijų. Čia dvejus metus buvo įkalintas apaštalas Paulius. Tą pačią dieną, važiuodami Haifos miesto link, pamatėme pranašo Elijo uolą-urvą Karmelio kalne, kovos vietą, kur, kaip sako Biblija, Elijas kovojo su Baalo stabmeldžiais kunigais. Aplankėme Taboro kalną, kur Jėzaus žmogiškoji prigimtis Petro, Jono ir Jokūbo akivaizdoje persimainė – sušvito dievišku grožiu ir Jo dievybę patvirtino iš debesų pasigirdęs balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“. Vakarop išklausėme šv. Mišias.

Išaušus vykome prie Galilėjos ežero, į kurį įteka Jordanas. Toje upėje Jonas Krikštytojas pakrikštijo Kristų. Iš jaudulio virpėjo širdis, kai mes, kaip kadaise Jėzus, bridome į Jordaną, o mūsų dvasios vadovas kunigas Kęstutis sėmė rieškučiomis vandenį, ir, laimindamas kiekvieną, pylė jį ant mūsų galvų. Širdį užliejo ramybė ir palaima. Šis krikšto atnaujinimas, kurį patvirtino ir raštiškas Krikšto liudijimas (įteikė kiekvienam), suteikė sielai atgaivos – rodos, susilietei su pačiu Kristumi ir girdi Jo žodžius: „Jūs mano mylimi vaikai“.

Krikšto sustiprinti vykome pamatyti kito stebuklo – Palaiminimų kalno. Čia Kristus pasakė savo garsųjį pamokslą „Palaiminti…“, čia savo palaima apdovanojo susirinkusią minią. Čia išklausėme šv. Mišias, apžiūrėjome mums neįprastus vaizdus ir pasukome Kafarnaumo, kuriame yra Petro namas, ir Tabogos link. Pasimeldėme Duonos ir Žuvų Padauginimo bažnyčioje. Valtele plaukiojome Galilėjos jūroje ir išvykome į Kaną. Čia Dievo Sūnus, paprašytas motinos Marijos, padarė savo pirmąjį stebuklą – beskonio vandens akmeninius ąsočius pripildė Gėrio vyno.

Mums teko laimė dalyvauti vestuvių ceremonijoje. Tai nepakartojamas reginys – Santuokos sakramento suteikimas Vestuvių bažnyčioje Kanoje atrodė toks iškilmingai didingas, kad, rodės, pats Kristus laimina jaunavedžius, o mes geriame Jo stebuklingąjį vyną.

Kitądien Nazarete apžiūrėjome Marijos namus – grotą, vietą, kur jai apsireiškė archangelas Gabrielius ir ji ištarė lemtingąjį „fiat“ („tebūnie“). Čia prabėgo Kristaus vaikystė, kur Jis triūsė staliaus dirbtuvėlėje. Iš išorės Nazaretas atrodo kaip ir daugelis to krašto miestų, bet po statiniais tebėra taip, kaip buvo prieš du tūkstančius metų – uolose iškaltos grotos, kuriose ir dabar gyvena žmonės pagal senojo laiko įstatymus. Švč. Mergelės Marijos Šaltinio ir Apreiškimo bažnyčiose išklausėme šv. Mišias. Per Jordano slėnį vykome Vadi Kvelto link, o iš ten – į Ein Karimą aplankyti Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios.

Ketvirtą dieną pradėjome apžvelgdami Jeruzalės panoramą nuo Alyvų kalno. Kai pamatai Jeruzalę su devyniais vartais, rytietišką turgų, Jordano slėnį, Alyvų sodą, Juozapato slėnį, supranti, kodėl į Jeruzalę plūsta milijonai žmonių: čia ir pasaulio kapitalas, ir įvairių pasaulio religijų sankirta. Kaip sakė šviesaus atminimo kunigas R.Mikutavičius, „Jeruzalė įsitempusi kaip styga, skambanti visuose lygmenyse, joje užkoduota kažkokia mintis, paslaptis…“ Iš tiesų čia kiekvienas kampelis primena Kristų – čia grindinys saugo Jo įspaustas pėdas, čia Jis išgydė mergaitę, čia Anatolijos tvirtovės šventykloje Jis buvo įšventintas į visateisius žydus, čia Jam klojo po kojomis palmių šakas ir šaukė „Osanna“, o po Paskutinės vakarienės Jis meldėsi Alyvų sode, po plačiu dangumi, po šakotais alyvų medžiais praleido paskutinį savo žemėje vakarą ir naktį. Šiame mieste Jam buvo paskelbtas mirties nuosprendis. Be galo jaudinantis Kristaus „Via Dolorosa“ (Kančios kelias) – akmenuotu grindiniu su kryžiumi į Kaukolės (hebr. Golgotos) kalvą. Visos 14 stočių išsaugotos nepakitusios, tik ant jų pastatytos bažnyčios. Visas jas aplankėme, visose pasimeldėme.

Didelį įspūdį paliko Žengimo į dangų koplyčia, kur apaštalai laukė Šv. Dvasios atsiuntimo. Joje išklausėme šv. Mišias. Ir čia viskas tebėra taip, kaip prieš du tūkstantmečius. Taip pat ir Elenos „Tėve mūsų“ bažnyčia. Aplankėme Visų tautų šventovę (Getsemanę), Dovydo kapą, pabuvome Paskutinės vakarienės menėje – Aukštutiniame kambaryje. Palmių (Verbų) sekmadienio keliu vykome į „Dominus Flevit“ šventovę, kur Jėzus verkė dėl Jeruzalės, dėl jos ateities. Nors į Alyvų sodą turistai neįleidžiami, mums, kaip besimeldžiančiai parapijai, buvo suteikta išskirtinė teisė po jį pavaikščioti ir savo akimis pamatyti vietas, kur Dievo Sūnus praleido paskutines savo gyvenimo žemėje valandas.

Lankėmės ir Kristaus gimimo vietoje – Betliejuje. Tai nedidelis miestelis, davęs žmonijai dvi istorines asmenybes – karalių Dovydą ir Kristų. Čia viskas tebėra kaip Kristaus gimimo naktį. Tik pabuvęs Užgimimo bazilikoje, išklausęs šv. Mišių Piemenėlių bažnyčioje supranti, kaip svarbu prisiliesti prie ženklų, paliudijančių Dievo buvimą.

Jeruzalėje nulenkėme galvas prie Raudų sienos, kilome į Marijos kalną (prie Al Aksos mečetės), kur Abraomas rengėsi aukoti Dievui savo sūnų Izaoką, o Saliamonas per septynerius metus pastatė žymiąją šventyklą. Pasimeldėme Šv. Kapo bazilikoje (Kristaus kapo), matėme tą pačią drobulę, kuria buvo apklotas Jėzaus kūnas, ir akmenį, kuris buvo užristas ant Jo kapo.

Pervažiavę Judėjos dykumą nuvykome į Nacionalinį archeologinį Masados parką, susipažinome su jame esančia tvirtove. Tai paskutinė žydų zelotų, kovojusių su romėnais, tvirtovė. Pastatyta Erodo, ji ir šiandien yra žydų herojizmo simbolis.

Grožėjomės Negyvąja jūra, žemiausia pasaulyje vieta, esančia 400 metrų žemiau jūros lygio.

Piligriminė kelionė baigėsi Jeriche, viename iš seniausių pasaulio miestų, skaičiuojančiame jau apie 10 000 metų. Maloniai nuteikė ir tai, kad kiekvienam grupės nariui buvo įteiktas Jeruzalės piligrimo sertifikatas – oficialus dokumentas, pasirašytas turizmo ministro. Galima ilgai pasakoti apie patirtus įspūdžius, apie daugelį žmonių.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija