„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2014 m. gegužės 3 d., Nr. 2 (52)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Jonas XXIII: Popiežiaus garbė nėra savo giminaičių praturtinimas

Popiežius Jonas XXIII, iki išrinkimo apaštalo Petro įpėdiniu nešiojęs Andželo Ronkalio (Angelo Roncalli) vardą, buvo kilęs iš paprastos ir neturtingos, tačiau darbščios, dievobaimingos ir garbingos valstiečių šeimos. Tai jis visada atsiminė, tuo džiaugėsi ir didžiavosi.

Savo dvasiniame testamente, pasirašytame dar 1954 metų birželio 29 dieną, dar jam esant Venecijos patriarchu, tačiau patvirtintame ir tapus Popiežiumi, A. Ronkalis rašė: „Gimęs vargšu, tačiau tarp garbingų ir kuklių žmonių, ypatingai džiaugiuosi galėdamas mirti vargšu, išdalijęs pagal įvairius savo paprasto ir kuklaus gyvenimo, tarnaujant vargšams ir mane maitinusiai Bažnyčiai, poreikius ir aplinkybes tai, ką gaudavau į rankas, tarp kitko pakankamai ribotai, per savo kunigystės ir vyskupavimo metus“. Nors dėl neturto kartais negalėjęs duoti tiek, kiek būtų norėjęs, „dėkoju Aukščiausiajam, – rašo A. Ronkalis, – už neturto malonę, kuriai įsipareigojau jaunystėje, už dvasios neturtą (...) ir realų neturtą: tai man padėjo niekada nieko neprašyti, nei postų, nei pinigų, nei paslaugų, nieko, nei sau, nei savo giminaičiams ar draugams“. „Savo mielajai šeimai pagal kraują, – tęsia Jonas XXIII, – iš kurios, beje, negavau jokio materialaus turto, galiu palikti tik didelį ir išskirtinį palaiminimą, kviečiantį išlaikyti tą Dievo baimę, kuri ją darė tokią brangią ir mylimą, paprastą ar kuklią, kad niekad neteko raudonuoti – tai yra jos tikrasis kilmingumas. Kartais jai padėjau sunkiausiais momentais, kaip vargšas vargšams, tačiau neištraukdamas iš garbingo ir patenkinto neturto. (...) Mano didžiausias linkėjimas yra, kad nė vieno iš mano giminaičių ir artimųjų nepritrūktų galutinio amžinojo susitikimo džiaugsme“.

Tą pačią nuostatą aptiksime ir Jono XXIII asmeniniuose laiškuose, kurie buvo paskelbti jau po jo mirties (1963 m. birželio 3 d.). 1959 m. rugpjūčio 15 dieną laiške šeimai A. Ronkalis rašė: „Turėti popiežių tarp kraujo giminaičių ir artimųjų nereiškia tapti turtingais ir galingais, tačiau gyventi kaip geriems krikščionims ir katalikams. Popiežius vadinasi Šventuoju Tėvu būtent todėl, kad visada turi mąstyti apie savo ir kitų, pirmiausia giminaičių, pašventinimą“. 1961 m. gruodžio 3 d. laiške broliui Saverijui Jonas XXIII rašė: „Popiežiaus garbė nėra jo giminaičių praturtinimas, tačiau tik pagalba, su meile jiems, pagal kiekvieno poreikius ir aplinkybes. Tai yra ir bus vienas iš gražiausių ir vertingiausių popiežiaus Jono ir Roncalli šeimos garbės titulų. Po mano mirties netrūks pagyrimo, kuris suteikė tiek garbės Pijaus X šventumui: gimė vargšas ir mirė vargšas“.

Pagal Vatikano radiją

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija