„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2014 m. gegužės 3 d., Nr. 2 (52)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Popiežių Jono XXIII ir Jono Pauliaus II apaštalinės kelionės: nuo Asyžiaus iki tolimiausių pasaulio kampelių

Dažnos ir gausios apaštalinės kelionės, žymėjusios ilgą popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatą, istoriniu požiūriu nebuvo naujovė. Istorikai prisimena, kad kai kuriems VI–VII amžiaus popiežiams kelionės į Konstantinopolį buvo tam tikra prasme privalomos. Viduramžiais ir naujaisiais amžiais jų būta dar gausesnių. Tačiau viską pakeitė prancūzų revoliucija ir pertvarkos Italijoje: ilgiau nei 150 metų popiežiai neišvyko už Italijos ribų, o nepaliko Vatikano teritorijos maždaug 70 metų.

Net jei tarptautinės apaštalinės kelionės, tokios kaip jas pažįstame šiandien, prasidėjo Pauliaus VI vizitu į Šventąją Žemę 1964 m. sausio 4 d., tai iš tiesų būtent Jonas XXIII buvo pirmasis Popiežius, po ilgų dešimtmečių išvykęs iš Romos, taip įvykdydamas savo pirmąją ir vienintelę apaštalinę kelionę. Tad 1962 metais įvykusi jo piligrimystė traukiniu į Asyžių ir Loretą, kad paaukotų Vatikano II Susirinkimą Marijos globai, buvo tikra sensacija. Šis istorinis įvykis nukelia mus į 1962 m. spalio 4 d., Vatikano II Susirinkimo išvakares, o oficialiai darbai pradėti spalio 11 dieną. Popiežius A. Ronkalis savo piligrimine kelione norėjo „užantspauduoti maldas visame pasaulyje už Susirinkimą, kuris simbolizuoja ir Bažnyčios kelionės prasmę“. Ankstų rytą Popiežius išsiruošė į piligrimystę traukiniu iš Vatikano geležinkelio stoties. Pakeliui minia džiaugsmingai sveikino „Popiežiaus traukinį“. Pasiekęs Loretą, pasimeldęs Šventuosiuose namuose, Popiežius kreipėsi į šventovėje susirinkusius tikinčiuosius, kalbėdamas apie Žodžio įsikūnijimą, šeimą ir darbą. Po Loreto buvo kelionė į Asyžių. Tą dieną, minint šv. Pranciškaus liturginį minėjimą, Popiežius „Šventajam neturtėliui“ patiki tris įžadus: už šventąjį Asyžiaus miestą, už mylimą Italiją, už visas senojo ir naujojo pasaulio tautas, kad „mokėtų įžvelgti Dievo knygoje bendrą civilizacijos ir taikos misiją, kurią Jis joms numatė“.

Išrinkus Joną Paulių II, apaštalinės kelionės virto tikru pontifikato atributu. Karolis Vojtyla tapo „Popiežiumi piligrimu“, kuris keliauja po pasaulį skelbdamas Evangeliją. Per 26 pontifikato metus jis įvykdė 104 tarptautines keliones, aplankė 129 šalis ir 617 miestų. Šių vizitų metu paskelbė 2382 kalbas ir įveikė 1162615 km. Be šių tarptautinių kelionių įvyko 146 kelionės Italijoje.

Pirmoji Šventojo Tėvo tarptautinė apaštalinė kelionė – 1979 m. sausio 25 – vasario 1 d. vykęs vizitas į Santa Domingą, Meksiką ir Bahamus; paskutinė – 2004 metų rugpjūtį, į Lurdą. Popiežiaus piligrimysčių tikslas ne visada būdavo šalys, kur gyventojų daugumą sudaro katalikai: pavyzdžiui, Mongolija ar Azerbaidžanas, kur katalikų tikėjimą išpažįsta tik visai nedidelė gyventojų dalis.

Kai kurių tarptautinių kelionių tikslas buvo susitikimas su jaunimu Pasaulinėse jaunimo dienose Buenos Airėse, Santjago de Komposteloje ar Čenstakavoje. Labai svarbūs ir pasauliniai šeimos susitikimai, prasidėję 1994 metais, kuriuos Jungtinės Tautos paskelbė Pasauliniais šeimos metais. Primename, kad Jonas Paulius II 1993 m. rugsėjo 4–8 d. viešėjo Lietuvoje, kuri buvo ką tik atgavusi nepriklausomybę. Jis buvo pirmasis istorijoje Lietuvą aplankęs Popiežius.

Šios tarptautinės kelionės liudijo ir Šventojo Sosto siekį plėtoti santykius viso pasaulio mastu. Kita vertus, šie vizitai pabrėžė vietinių Bažnyčių vaidmenį Visuotinėje Bažnyčioje. Šiame dinamiškame judėjime iš centro į periferiją Popiežiaus kelionės buvo „autentiška piligrimystė į gyvą Dievo tautos šventovę“. Šį pasirinkimą pagimdė troškimas liudyti ir skelbti pasauliui evangelinę žinią. Dėl to Jonas Paulius II išplėtė tarptautinių kelionių geografiją, o jo įpėdiniai tęsia šią liniją, vykdydami seną apaštalo Pauliaus kartotą pranašystę: „Po visą žemę pasklido jų garsas, iki pasaulio pakraščių – jų žodžiai“ (Rom 10, 18b).

Pagal Vatikano radiją

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija