Vasario 11-oji – Pasaulinė ligonių diena

Ligonis katalikiškoje šeimoje

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Mūsų rankose - vienas paskutiniųjų popiežiaus Jono Pauliaus II laiškų, skirtų XIII Pasaulinei ligonių dienai (2005 m. vasario 11 d.); laiškas, parašytas Vatikane 2004 m. rugsėjo 8-ąją. Iki popiežiaus Jono Pauliaus II mirties buvo likę vos pusantrų metų. Skaitome: „Pasaulinės ligonių dienos tikslas yra sužadinti sveikatos sąvokos apmąstymus – plačiausia jos prasmė apima žmogaus darną su savimi pačiu ir jį supančiu pasauliu… Nelaimei, šiandien ši darna yra labai pažeista“.

Galime pasidžiaugti, kad Ligonių dienos paminėjimas Lietuvoje įgauna vis išradingesnes, vis kilnesnes formas. Ligoninėse aukojamos šv. Mišios, kuriose dalyvauja ne tik vaikščiojantys ligoniai, bet ir „Caritas“ moterys, ir Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacijos nariai, ir moksleiviai, ta proga pripiešę atvirukų su sveikinimais ir linkėjimais. Pasibaigus pamaldoms, sveikieji nebėga namo. Jie pasklinda po ligoninės palatas, lanko sunkiai sergančius žmones, sako viltį teikiančius žodžius, dovanoja suvenyrus. „Kristaus veidą Bažnyčia atpažįsta kiekvieno kenčiančio žmogaus bruožuose. Todėl tikėjimas ragina Bažnyčią visiškai atsidėti rūpinimuisi ligoniais, kaip ji ir darydavo istorijos tėkmėje… Meilė pasiūlo jai teisingą poelgį įvairiose situacijose, leidžia suvokti kiekvienos ypatingumą ir atitinkamai atsiliepti“, – buvo rašoma minėtame Jono Pauliaus II laiške XIII Pasaulinei ligonių dienai).

Viena iš situacijų yra ligonis šeimoje. Juk kiekvieno žmogaus gyvenimas šioje žemėje baigiasi mirtimi, o prieš tai būna ilgesnis ar trumpesnis senatvės laikotarpis ar tam tikras ligos periodas, išskyrus staigius mirties atvejus. Taigi kone kiekvienoje šeimoje tenka nelengva dalia sveikiems ir jauniems šeimos nariams slaugyti ligos apimtus, jėgų netekusius artimuosius.

Šiame straipsnyje skaitytojas neras patarimų, kaip prižiūrėti sergančio žmogaus kūną. Bandykime susitelkti ir pamąstyti, kaip galėtume pagelbėti sergančiojo dvasiai.

Daugeliu atveju žmogaus kūnas susidėvi greičiau negu sunyksta dvasia. Žmogus, kaip socialinė būtybė, dažniausiai išlieka iki gyvenimo pabaigos. Būdamas sveikas, jis dirbo, bendravo su kaimynais, pažįstamais, artimesniais ir tolimesniais giminaičiais, žinojo, kas dedasi jų šeimose, stengėsi darbu, veiksmu ar žodžiu palengvinti jų gyvenimą. Liga ir senatvė uždaro žmogų tarp keturių kambario sienų, riboja arba visai nutraukia bendravimą su aplinkiniais. Ligonį slaugantiems žmonėms dažnai atrodo, kad užtenka prižiūrėti kūną, o ištarti nuoširdų, informatyvų žodį nebūtina. Ne vienu atveju tam nebelieka nei noro, nei laiko. O kaip dažnai, gulėdamas švariame patale, būdamas sotus ir neištroškęs, sunkus ligonis ar senukas padejuoja: „Ir kodėl gi Dievas mane užmiršo? Kodėl manęs taip ilgai neatsiima? Kam aš šiame pasaulyje reikalingas?“ O kai mirtis ištinka mūsų globotinius, kiek tenka iškentėti sąžinės priekaištų. Vis lenda į galvą vaizdai, kai skubėdami neatsakėme į jo klausimus, kai išėjome iš kambario, nebaigę jo išklausyti. Dažnai sielos akimis išvystame jo gilų, priekaištaujantį žvilgsnį, kai galėjome papasakoti ir nepapasakojome apie kaimo, apylinkės naujienas, svarbesnius pasaulio įvykius.

„O, kad jaunystė turėtų išminties, o senatvė - jėgų“, - neretai girdime sakant žmones. Taigi senatvės išmintį verta perimti. Ir kaipgi ją perimsime, jeigu ne bendraudami, ne pasitardami dėl kasdienių rūpesčių ir darbų su didelę gyvenimo mokyklą išėjusiais žmonėmis, nors ir nebepajėgiančiais aktyviai darbuotis. Nuolatos bendraudami pasitarnausime ir savo globotiniams, ir sau. Nevenkime parodyti, kad jie mums reikalingi, nepakeičiami patarėjai.

Viena pažįstama medikė, slaugydama savo nebepajėgiančią vaikščioti anytą, silpnumo valandėlę prasitarė: „Aš tai tokio marazmo ilgai nekęsčiau, susileisčiau vaistų, ir viskas užsibaigtų. Koks tikslas kaip kokiam pagaliui gulėti ir dar kitus varginti?“

Taip galima samprotauti žvelgiant tik iš materialistinių pozicijų: nebegali kitiems teikti naudos, skubinkis nutraukti gyvybės siūlą. Katalikybės pozicija kitokia. „Bažnyčia kartoja kiekvienam: „Drąsos, Dievas tavęs nepamiršo. Dievas kenčia su tavimi. Aukodamas savo kentėjimus, gali bendradarbiauti su Juo atperkant pasaulį“, - rašo Jonas Paulius II.Pirmajame šv. Petro laiške Mažosios Azijos krikščionims rašoma: „Todėl, kurie kenčia pagal Dievo valią, tepaveda savo sielas ištikimajam Kūrėjui ir tedaro gera“ (1Pt 4, 19).

Galbūt įvairiai galime komentuoti šį teiginį, bet mums rūpi pamąstyti, kaipgi sunkus ligonis, kūno negalios prirakintas prie lovos, gali daryti gera. Pasirodo, gali! Jeigu turi sąmonę, jeigu nekankina labai stiprūs skausmai, jis gali melstis. Melstis už save, šeimos mirusiuosius ir už mus, sveikuosius, dirbančius, lekiančius ir nesuspėjančius. Taip pat už Lietuvą, už tuos, kurie padėjo atgauti laisvę. Taip pat už tuos, kurie savęs išsižadėdami skuba lankyti kalinių, našlaičių ar kitaip likimo nuskriaustų žmonių.

Kita vertus, ligoniai taip pat galėtų įprasminti savo gyvenimą, pasijusti reikalingi, atliekantys labai svarbų darbą. Vienas senukas, iki tol jautęsis niekam nebereikalingas, pradėjęs nuolatos melstis, džiaugėsi: „Man ir tos dienos pasidarė nebe tokios ilgos ir nuobodžios“.

Malda – bendravimas su Dievu – mus pakeičia, mažina mūsų egoizmą, skatina pasitikėti Apvaizda. Louis Evely knygoje „Visi mes broliai“ pateikia įsimintiną pavyzdį. Motina, kurios sūnelis gulėjo mirties patale, užsimanė eiti į bažnyčią. Jos vyrui ir vaiko gydytojui atrodė, jog tai beprasmiška kelionė – pasveikti nebuvo nė mažiausios vilties. Tačiau ji jų nepaklausė ir išėjo. Verkdama išsakė Dievui savo nelaimes, kančias, baimę, nerimą, abejones ir pajuto, kad atgijo tikėjimas ir pasitikėjimas. Tuo, kurio rankose esame visi, kuris savo delnuose laiko mūsų gyvenimo giją ir geriausiai iš visų žino, kada ir kodėl ji netrūks. Namo grįžo nusiraminusi ir sustiprėjusi.

O, kaip mūsų ligoniams šito reikia: tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu! Ne iš vieno gydytojo teko girdėti: „Kaip gera gydyti tvirtai tikinčius ligonius! Jie niekada nepuola į depresiją ir juodą neviltį. Taip patys padeda sau“.

Turint sunkų ligonį namuose, reikia nepamiršti dar vieno svarbaus patarnavimo: reguliariai kviesti kunigą, kad ligonis galėtų stiprinti dvasią šventais sakramentais.

Kažkodėl pas mus įsigalėjęs netinkamas požiūris, jog pas ligonį kviečiamas kunigas yra mirties pranašas. „Liturginiame maldyne“ skaitome: „Neužmirštamą, didžiausią gerą darbą padaro ligoniui, kas padeda jam pasirengti sakramentams ir į namus ar ligoninę pakviečia kunigą. Šventieji sakramentai nuskaistina sielą ir pašventina ligos vargus. Nuraminta sąžinė, sustiprinta Kristaus aplankymu dvasia ir ypatinga ligonių patepimo malonė dažnai padeda ir ligoniams nugalėti nepagrįstą baimę: sakramentų priėmimas niekam nė per plauką nepagreitina mirties“.

Tuo ne kartą teko įsitikinti, o vienas įvykis giliai įsirėžė į atmintį. Gavau liūdną žinią, kad mūsų klasės draugė guli onkologijos ligoninėje. Nuskubėjusi aplankyti, radau ją gana sunkios būklės: iki pusės paralyžiuota, išpūstais viduriais, sunkiai gaudanti orą. Nors sąmonė buvo kuo šviesiausia, nuoširdus pokalbis neužsimezgė. Tikėdamasi, kad kiti sugebės ją labiau paguosti, paskambinau keletui bendrų pažįstamų, tarp jų buvusiai mūsų mokytojai, kuri, kitą dieną nuėjusi aplankyti, pasiūlė atvežti kunigą. Ligonė maloniai sutiko šią paslaugą priimti. Pati būdama medikė, suprato savo ligos eigą ir, be abejo, žinojo diagnozę. Tuo tarpu ją slaugiusi motina ne tik apie tai nepagalvojo, bet buvo nepatenkinta mokytojos pasiūlymu. Ji visaip įtikinėjo savo dukrą, kad liga greitai praeisianti. Po šventų sakramentų ligonė nurimo, pagerėjo nuotaika, pajuto net fizinį palengvėjimą, parašė raštelį, kuriame artimųjų prašė ją katalikiškai palaidoti.

Jokūbo laiške žydų kilmės krikščionims, gyvenantiems už Palestinos ribų, rašoma: „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista. Tad išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad atgautumėte sveikatą. Daug gali karšta teisiojo malda“ (Jok 5, 14-16).

Kita situacija, kai ligonis iš principo kunigo neatsisako, bet tą susitikimą vis atidėlioja vėlesniam laikui, nežinodamas, kad to laiko nebedaug likę.

Kartą pas vieną kunigą pasitarti atėjo sunerimusi motina. Ji papasakojo, kad jos duktė serga nepagydoma liga. Pasiūlius atvesti kunigą, dukra pasakė: „Dabar nereikia, greitai sustiprėsiu ir pati nueisiu į bažnyčią“. Motina žinojo, kad toks laikas niekada neateis. Per Adventą, lankydamas parapijiečius, kunigas užėjo ir į tuos namus, ligonei pasiūlė savo paslaugas, motyvuodamas tuo, kad prieš Kalėdas visiems dera atlikti išpažintį. Mergina nebeprieštaravo. Netrukus apsilankęs kunigas tapo dažnas svečias nelaimės prislėgtoje šeimoje. Ligonė vis prašė ją dažnai lankyti, nes įsitikino stiprinančia šventų sakramentų galia užsitęsusioje ligoje. Prieš mirtį karštai prašė motiną padėkoti kunigui už paslaugas.

Baigdama šiuos samprotavimus, norėčiau sustiprinti visus tuos, kurie pavargę nuo slaugymo rūpesčių, L.Evely žodžiais: „Ko aš negaliu padaryti pačiam Dievui (kaip Magdalena, Veronika, Simonas Kirenietis), galiu padaryti artimui. Ir Paskutiniojo teismo dieną Jis man pasakys: man nusišypsojai, mane aplankei, manimi pasirūpinai, su meile padengei stalą, apskalbei, pagaminai valgį – ir valgydamas jaučiau, kad gyvenai su manimi meilėje“.

© 2006 „XXI amžius“