Juda ir jaučia. Kas tai?

Čia kelios mintys dar negimusios gyvybės nutraukimo tema. Seimas gal svarstys, aistros jau verda.

Į pradinį klausimą – „kas tai“ – nemažai mąstytojų atsakytų šabloniškai ir formaliai: tai dar ne gyvybė. Atseit, kai atsiskirs nuo motinos ir suriks (jeigu suriks), tik tada bus gyvybė, kurią „mokslas“ sutinkąs vadinti žmogumi. Taigi tie nuliūdę tėvai, kurie laidoja nesurikusį, nors būna ir vardą iš anksto davę, laidoja ne žmogų. Nors laukdami mylėjo, glostė, kalbino. Ką jie kalbino?

Anot mokslinių mąstytojų – nebent gemalą, o paskui fetusu pravardžiuojamą buvusią motinos kūno dalį, kuri kūne judėjo kaip ir savarankiškai, tačiau štai atsiskyrusi arba medikų atskirta nesuriko ir nebejuda. Jei mirė gimdymo metu, tai reikštų, kad gyveno. Taip kitas mokslas, be kabučių, nustatė, kad ir dar negimęs jaučia meiliai paglostomas, girdi muziką. Kai skaudžiausiais atvejais medikams arba tėvui tenka spręsti, ar motinos, ar kūdikio gyvybe rizikuoti, net aukoti, sprendžiama apie gyvybę. Dažniausiai gelbsti motiną, nes ji dar galės pagimdyti kitą žmogų vietoj žuvusio.

Bet racionalusis mokslas, taipogi įstatymas mato tą laikiną kūno dalį kaip auglį, kuris gali būti dirbtinai pašalintas. Dalis, kuri (dar) nesugeba arba jai neleidžiama gyventi atskirai. O pirmiausia neleidžiama viduje.

Kiti gyvieji atsiskyrusieji mąsto – sykiu jaučia – ir supranta kitaip.

Nuo seniausių laikų buvo du supratimai. Vienas: pradėtoji ir pajaustoji gyvybė yra palaima ir moters išskirtinumas, kurių nepatirs joks vyras už jokius pinigus. Stebuklinga prigimtinė moters galia ir pranašumas, taip. Jokie lygybės kontrolieriai čia vyrams nepadės. Neduota, broliai. Duota tik sesėms.

Antrasis supratimas būtų priešingas. Tavo įsčiaus vaisius, kurio tu nenori, nesusitaikai ir nepamilsti, o bijai ir kartais netgi nekenti, – tai moters prigimtinis prakeikimas. Nenorėsi, bet turėsi. Kai kurie vadinamieji vyrai čia gal trina rankas ir džiaugiasi – ė, mums tai negresia!

Kai kurie vadinamieji reikalauja, kad jų moteris negimdytų. Kai kurie tik sutinka, kad kartu pradėto negimdytų, ir lygiai dalijasi atsakomybe.

Grįžkime prie moderniosios, kad ir bedvasės, sampratos ir judančių auglių. Atsiprašau už šį palyginimą. Įtariu, kad tai šaltapročių ir vadovaujančių visuomenei vyrų ar nebent visai beširdžių moterų samprata – auglys ir tiek. Daugybei moterų, kurios dėl kokių nors priežasčių atsisakė pagimdyti, tai visvien širdies skausmas. Kaip ir atsitikus nelaimei, netekus pradėtojo vaiko.

Jau yra būdų, kaip išsaugoti ir užauginti net labai anksti atsiskyrusį vaikelį. Gal nė penkių mėnesių motinoje nepabuvusį, gero delno dydžio sutvėrimėlį. Mačiau tokį inkubatoriuje. Gydytojas pasakė: „gyvena, gal išgyvens. O seniau tokius, deja, išmesdavome“.

Marija išgyveno, nes prenataliniame skyriuje buvo ne tik savoji, bet ir daug kitų ją mylėjusių motinų. Išėjo iš inkubatoriaus, prisikaupė svorio ir proto, laksto ir džiaugiasi gyvenimu su visais.

Daugybei kitų to neleidžiama. Ko? Tiesiog šiam ar šiai nutarta neleisti gyventi, ir kaip nors kitaip nepavadinsi. Teisė neleisti, pasauly dėl to daugybė kovų. Sako: jei neleisim neleisti, o įstatymais versim, kad leistų gyventi, tai bus dar blogiau. Ką gi, ponai sako, ponai žino.

Tikrai, girdėjau ir pasakojimų apie daktarus, kurie už gerus pinigus „padeda“ moteriai ir po septynių mėnesių nėštumo. Tokiam panaikintam vidaus priešui bemaž nė inkubatoriaus nebereikėtų, tik truputėlio meilės.

Girdėjau Motiną Teresę sakančią didelei miniai ir visoms motinoms pasaulyje: „Dukros, jeigu bijote ar negalite auginti, leiskite jiems gimti ir atiduokite man. Aš turiu vietos jiems visiems!“

Žinoma, ji kalbėjo ne apie fetusus, ne apie auglius. Apie mažyčius, tokius reikalingus kažkieno meilės ir užuojautos. Ir iš anksto, ne vien kai surinka.

Vytautas Landsbergis

Bernardinai.lt

© 2008 „XXI amžius“