|
Viskas baigta
Dr. Rūta Gajauskaitė,
kriminologė
Viskas baigta. Atsiguliau. Atsisakė visi sąnariai.
O atrodė, kad mano daliai užteko vaikystėje sulaužyto stuburo
netgi buvo per daug. Tačiau ne pasirodo, dar per mažą kryžių nešiau...
Guliu ir žiūriu į lubas bijau net kryptelėti,
kad nepabudinčiau skausmo, nors nugara jau nutirpusi. Svarbu nepajudėti.
Ir su siaubu galvoju, kaip reikės atsisėsti, atsikelti ir nušliaužti
iki prausyklos. O juk reikės. Mintimis susiplanuoju kiekvieną centimetrą.
Prieš tai reikia išgerti tabletę, bet prie lovos nebeturiu vandens.
Nuryju sausą ir ji užstringa kažkur gerklės vidury. Nėra jokios
vilties, kad sutirps ir palengvins mano žygį. Pakeliui virtuvė.
Užsuksiu ir atsigersiu. Ten ir pasėdėsiu, kol vaistai pradės veikti,
o tada šiek tiek save apliuobsiu.
Kylu, stoju ir, prisiglaudusi prie sienos, atsargiai
bandau eiti. Žingsnį, antrą, trečią... Kojos linksta, lyg guminės,
nelaiko. Skausmas skaldo viršugalvį, ir aš virstu. Kaip sulėtintame
filme stengiuosi už ko nors nusitverti, bet siena lygi, ir aš
išsitiesiu skersai koridoriaus.
Minutę kitą paguliu. Skauda sumuštą alkūnę, bet,
atrodo, nieko nesusilaužiau. Dairausi ir svarstau: iki telefono
2 metrai, aišku, neprišliaušiu. Iki plytos metras. Šiek tiek pasiritu
ir įsikabinu į dureles. Atsisėdu. Su pagaikščiu atsidarau orkaitę
ir mėginu atsistoti. Niekaip. Bandau pritraukti telefoną nepavyksta.
Rieda beviltiškumo ašaros, o aš sėdžiu atsirėmusi
į krosnį ir gailiuosi išlipusi iš lovos. Svarstau, kad galėjau paskambinti,
galėjau ką nors pasikviesti iš kaimynų, galėjau, galėjau... O dabar
nieko negaliu.
Po penkių valandų sustirusią mane randa mano angelas
sargas, netyčia pro šalį užbėgęs. Na, kaip gerai, kad užsuko, o
galėjo ateiti tik rytoj... Nuprausta, pavalgydinta ir apkamšyta
lovoj aš lieku viena vėl visai parai. Dabar prie lovos ne tik ąsotis
su vandeniu, pienas, košė ir keli obuoliai. Viską turiu šalia, kad
nereikėtų rizikuoti...
Svarbiausia telefonas. Svarstau, kam paskambinti...
Per šį siaubingą pusmetį, kai kasdien vis sunkiau
ir sunkiau stojau ant kojų, kol visai sugriuvau, per šį pusmetį,
kai panikoje aplėkiau visus specialistus ir šarlatanus, sanatorijas
ir ekstrasensus, kai išbandžiau fizioterapijas, vonias, purvus ir
masažus, kai išbandžiau šimtus vaistų, supratau, koks yra vienišas
ligotas žmogus su savo luošyste, savo skausmu ir neviltimi, savo
minimaliais norais, minimaliais ištekliais ir mažiau nei minimalia
pagalba.
Namuose tapo erdviau, ištuštėjo ir spinta. Tačiau
nieko negaila man jau vis tiek nereikės. Už tai buvo išvalyti
langai, išplauti kampai, atnešta pieno, duonos... Toliau jau buto
eilė: ką darysi su juo? vis klausinėja ir įtikinėja, kad viena
jau nebepajėgsiu užsimokėti. Taigi mainai: už patį brangiausią,
ką turiu, gauti patį reikalingiausią priežiūrą.
Guliu ir svarstau, kaip įkyrėsiu kažkam su savo
poreikiais, norais ir skundais, kol pabaigsiu kančių kelią. Jau
ir dabar retai kas paskambina. Mąstau, koks neįdomus, nereikšmingas
ir net man pačiai nereikalingas mano gyvenimas. Viskas sustojo,
sustingo ir apkarto. Nebeliko nieko svarbaus. O juk kažkas jaunas
merdėja nesulaukęs inksto, akies ar širdies, namuose palikęs mažus
vaikus. Gal kažkam reikia mano retos grupės kraujo? Kodėl aš negalėčiau
pati savo noru viską kitiems, gyventi norintiems ir galintiems,
atiduoti, o pati užbaigti savo beviltišką kančios kelią amžinu
poilsiu? Deja, ir šito negaliu.
Guliu ir mąstau. Ne, ne mąstau, o svajoju: jeigu
įvyktų stebuklas ir aš atsistočiau ant savo kojų! Tegu su lazdele
ar net ramentais, bet eičiau! Ką aš tada daryčiau? Kur eičiau?
Taip, eičiau į mišką paukščių pasiklausyti, prie
upės kojų nuovargio nuplauti, į miestą žmonių pasižiūrėti, į
aikštes vaikų klegesiu pasidžiaugti, pas draugus jų rūpesčiais
pasidalinti...
Bet stebuklų nėra aš guliu, ir viskas baigta.
Už lango pliaupia rudeniškas lietus ir pavasario net neverta laukti.
Stalčiuje turiu dvi morfijaus ampules. Pasiimu, vartau delne ir
svarstau būti ar nebūti.
© 2008 XXI amžius
|
