„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.11 (96)

2008 m. lapkričio 14 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Popiežius ragina ugdyti „dovanojimo kultūrą“

Mindaugas BUIKA

Popiežių Benediktą XVI sveikina
Popiežiškosios gyvybės akademijos nariai

Organų persodinimo etikos pagrindai

Greta medicinos mokslų laimėjimų organų persodinimo srityje yra žinoma daugybė istorijų, liudijančių tiek begalinį atsidavimą ir aukos pavyzdžius, tiek ir galimus išnaudojimo ar net kriminalinius atvejus. Todėl popiežiaus Benedikto XVI priminimas apie prioritetinę pagarbą žmogaus gyvybei ir orumui bei nepakantumą „rinkos logikai“ yra ypač svarbus. Apie tai Šventasis Tėvas kalbėjo lapkričio 7 dieną audiencijoje priėmęs Romoje vykusio tarptautinio kongreso „Dovana gyvybei. Svarstymai apie organų donorystę“ dalyvius.

Susitikime, kurį suorganizavo Popiežiškoji gyvybės akademija kartu su Tarptautine katalikų medikų asociacijų federacija ir Italijos nacionaliniu transplantavimo centru, dalyvavo apie 500 mokslininkų, etikos ir teisės ekspertų iš daugelio pasaulio valstybių. Pranešimuose buvo kalbėta apie šiuolaikinės medicinos atveriamas transplantavimo galimybes, apie organų dovanojimo reglamentavimą nacionaliniuose įstatymuose ir tarptautinėje teisėje, apie su tuo susijusius etikos ir antropologijos klausimus. Taip pat nagrinėtos bendrosios donorystės kultūros ugdymo galimybės išnaudojant masinės komunikacijos priemones.

Pradėdamas savo kalbą jį pasveikinusiems audiencijos dalyviams popiežius Benediktas XVI pirmiausia pabrėžė, kad „organų donorystė yra išskirtinis meilės liudijimas“. Šis liudijimas ypač svarbus ir neatidėliotinas dabar, kai „dovanos logika per teisingai suprastą gyvenimą“ gali būti priešnuodis paplitusioms įvairioms savimeilės ir egoizmo formoms. Beje, minėto susitikimo proga tarptautinė katalikų žiniasklaida priminė, kad dar prieš dešimtmetį Šventasis Tėvas, tada dar kardinolas Jozefas Ratcingeris yra pranešęs, kad įstojo į organų donorų asociaciją ir užpildė kortelę, kad yra pasirengęs dovanoti savo organus.

„Organų ir audinių persodinimas patvirtina didžiuosius medicinos mokslo laimėjimus ir kartu yra tikros vilties ženklas tiems, kurie kenčia dėl sunkios ir dažnai nepagydomos ligos“, – kalbėjo Popiežius. Daugelis šių žmonių jau nebūtų patyrę gyvenimo džiaugsmo, jeigu ne kompetentinga gydytojų pagalba ir organų donorų dosnumas bei pasiaukojantis altruizmas. Šventasis Tėvas kartu pripažino, kad persodinimui skirtų organų labai trūksta ir tai dramatiška praktinė problema, nes pacientams ilgai tenka laukti eilėje.

Priešinimasis „rinkos logikai“ ir diskriminacijai

Vystantis mokslo pažangai ir esant dideliam transplantavimo organų poreikiui moralės ir etikos principai nesikeičia ir jų jokiu būdu negalima pažeisti. Tai pabrėždamas Benediktas XVI nurodė į savo enciklikos „Deus Caritas Est“ mokymą, kad žmogaus kūnas negali būti laikomas daiktu ar preke, kuriam būtų taikoma „rinkos logika“. Kiekvieno asmens kūnas kartu su siela sudaro „neišskiriamą vienovę, kurioje yra įspaustas paties Dievo atvaizdas“. Tai yra pagrindas individo slėpinio supratimui ir pagarbai jo orumui bei tapatumui.

Remiantis šiuo principu, nepriklausomai nuo transplantavimo technologijos išsivystymo lygio, organus persodinimui galima dovanoti tik tokiu atveju, „jeigu šis aktas nekelia pavojaus paties dovanotojo sveikatai ir tapatumui ir jeigu tam yra tinkama moralinė motyvacija“, aiškino Šventasis Tėvas. Tokiu būdu bet koks organų pirkimas ar pardavimas bei kitoks įsigijimas pagal utilitarinius ar diskriminuojančius kriterijus, kurie nesuderinami su dovanojimo esme, yra „morališkai neleistini veiksmai“. Popiežius priminė kai kuriuos piktnaudžiavimo atvejus, pavyzdžiui, kai po stichinių nelaimių organai yra tiesiog masiškai išgaunami netgi iš vaikų. Tokiais atvejais medikų bendruomenės turi griežtai atmesti tokius pasiūlymus. „Jie turi būti ryžtingai pasmerkti, kaip pasibjaurėtini“, sakė Benediktas XVI.

Jis nurodė, jog tas pats etinis principas yra taikytinas ir žmogaus embrionų kūrimui (netgi klonavimui) bei vėlesniam sunaikinimui per įvairius tyrimus, išgaunant kamienines ląsteles ar naudojant dirbtiniam apvaisinimui. Jau pati idėja laikyti žmogaus embrioną terapijai naudotinu objektu („gydymui skirta medžiaga“) visiškai prieštarauja tiems kultūriniams, pilietiniams ir etiniams pagrindams, kuriais remiasi žmogiškojo asmens orumo samprata.

Dažnai organai perduodami transplantavimui – ir tai yra didelės aukos veiksmas – po to, kai šeimos narys miršta, ir jo mirties faktas yra tikrai patvirtintas. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad šiuo atveju gyvybiški organai „ex cadavere“ („iš mirusiojo kūno“) gali būti paimti tik laisvai, be jokios spaudimo ir piktnaudžiavimo, gavus kitų šeimos narių sutikimą. Pastaraisiais metais mokslas padarė žymią pažangą paciento mirties konstatavimo srityje (čia kalbama apie smegenų funkcijos negrįžtamą praradimą) ir todėl negali būti jokio savavaliavimo. Tais atvejais, kai nėra visiškai aišku, ar žmogus mirė, turi galioti atsargumo principas, palankus galimo donoro gyvybei.

Popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad ir organų gavėjai „turi suvokti šių aktų vertę“, kad šios dovanos yra daugiau nei vien tik terapinė nauda. Tai, ką jie gauna, iš esmės yra „meilės testamentas“, kuris turi skatinti ir dosnų atsaką. Tokiu būdu visuomenėje yra „ugdoma dovanos ir padėkos kultūra“, skatinanti gailestingumą ir solidarumą. Tai yra svarbu siekiant įveikti pasitaikančius prietarus bei nesusipratimus, baimę ir įtarumą, kad žmonėse būtų ugdomas mokėjimas priimti ir išsaugoti gyvybės dovaną.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija