„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.8 (105)

2009 m. rugpjūčio 28 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Gyvybės klausimai enciklikoje „Caritas in Veritate“

Mindaugas BUIKA

Gyvybei priešiškas mentalitetas

Kaip jau buvo pranešta ankstesniuose komentaruose, popiežius Benediktas XVI savo naujojoje socialinėje enciklikoje „Caritas in Veritate“ pristato Bažnyčios mokymą apie gyvybės šventumą, pabrėždamas, kad jos gynimas, kaip ir bendras gyvybės kultūros kūrimas, yra svarbus politinis uždavinys. Jau pirmajame skyriuje, skirtame popiežiaus Pauliaus VI enciklikos „Populorum progressio“ aptarimui (jos paskelbimo 40-mečio minėjimas kaip tik ir paskatino naujojo dokumento pasirodymą) Šventasis Tėvas pabrėžia, jog egzistuoja „tvirti ryšiai tarp gyvybės etikos ir socialinės etikos“. Primindamas kitas gyvybės gynimo temai skirtas enciklikas – Pauliaus VI 1968 metų „Humane vitae“ ir Jono Pauliaus II 1995 metų „Evangelium vitae“ – jis nurodo, kad  „visuomenė neturi tvirto pamato, kai ji, viena vertus, teigia tokias vertybes kaip asmens orumas, teisingumas ir taika, o kita vertus, radikaliai priešinasi joms, priimdama ir toleruodama įvairius būdus (abortus, eutanaziją), kuriais žeminama ir pažeidžiama žmogaus gyvybė“.

Naujosios enciklikos „Caritas ir Veritate“ antrajame skyriuje, kuriame analizuojamos žmonijos pažangos galimybės dabartiniais laikais, popiežius Benediktas VI vėl patvirtina, kad pagarbos gyvybei temos negalima atskirti nuo tautų vystymosi klausimų sprendimo. Štai kalbama, jog didelį vaikų mirtingumą lemia skurdas, bet taip pat būtina atsižvelgti ir į sunaikintų negimusių kūdikių skaičių, kurį nulemia primesta aborto ar kontracepcijos (cheminių abortatyvų naudojimo) praktika. „Ekonomiškai pažengusiose Vakarų šalyse labai paplitę gyvybei priešiški įstatymai, kurie jau padarė esminę įtaką papročiams ir praktikai“, pastebi Šventasis Tėvas. Jie prisideda prie didesnį gimstamumą neigiančio mentaliteto plėtros, kuris neretai pateikiamas kaip kultūrinė pažanga, ir bandomas paskleisti visame pasaulyje. (Be abejonės, čia pirmiausia reikėtų kalbėti apie propaguojamas homoseksualizmo ir radikalaus feminizmo alternatyvas, kurios supriešinamos tokioms neva „senienoms“, kaip tradicinės šeimos bei motinystės vertybės – M. B.).

Popiežius Benediktas XVI taip pat primena Bažnyčios reiškiamą nerimą, kad kai kurios Vakarų nevyriausybinės paramos organizacijos propaguoja abortus neturtingose šalyse bei skatina moterų sterilizaciją, aukoms kartais net nesuvokiant, ką visa tai reiškia. Tokiu būdu vystymuisi skirta pagalba siejama su įsipareigojimu griežtai kontroliuoti gimstamumą dirbtiniais antihumaniškais metodais iki negimusių kūdikių masinio naikinimo. Taip pat ir eutanazija, nors kol kas teisiškai ji legalizuota tik nedaugelyje „pažangių“ šalių (Olandijoje, Belgijoje, Liuksemburge, Šveicarijoje ir keletoje JAV valstijų), tačiau ryškėja kai kurių nacionalinių bei tarptautinių grupių spaudimas ją pripažinti kaip visuotinę teisę. Naujojoje enciklikoje perspėjama, kad „visuomenė, pasukusi tokiu gyvybės atmetimo ar engimo keliu, galiausiai nebesuras būtinų motyvų ir jėgų tikrajai žmogaus gerovei siekti“.

Demografinės krizės pasekmės

Gyvybės, šeimos, seksualumo ir demografijos tema plačiau paliečiama ir enciklikos „Caritas in Veritate“ ketvirtajame skyriuje, kuriame kalbama apie žmonių teises bei pareigas santykyje su gyvenamąja aplinka. Popiežius Benediktas XVI pabrėžia, kad iš esmės yra klaidinga teigti, kad gyventojų skaičiaus didėjimas neva lemia šalies ekonominį atsilikimą ar gamtosauginių problemų paaštrėjimą. Atvirkščiai, gyventojų gausios tautos (pavyzdžiui, Indija) buvo pirmosios vadinamajame Trečiajame pasaulyje, kurioms pavyko ištrūkti iš atsilikimo ir skurdo būtent dėl to, kad jos buvo gausios, turėjo daug  darbščių ir talentingų žmonių. Dabar pastebima tendencija, kad klestinčios šalys išgyvena didelį netikrumą ir kai kuriais atvejais netgi smukimą (kaip yra tame pačiame Azijos kontinente) būtent dėl drastiško gimstamumo sumažėjimo.

Šventasis Tėvas nurodo žinomus demografijos ekspertų tvirtinimus, kad gimstamumo lygio smukimas žemiau tėvų kartos atnaujinimo lygio (vidutiniškai 2–3 vaikai vienai šeimai) sukelia didelę įtampą socialinio aprūpinimo (pensijų) struktūrose, dėl to yra  „suvalgomos“ asmeninės santaupos ir valstybės finansiniai resursai. Taip pat krizę patiria ir ekonomika, nes trūksta kvalifikuotos jaunos darbo jėgos, protinės veiklos profesionalų ir kartu pilnaverčių mokesčių mokėtojų. Menkėja ir sveikam ekonominiam  gyvenimui privaloma produkcijos paklausa bei vartojimas, kadangi visuomenėje įsivyraujančios pagyvenusių žmonių daugumos poreikiai yra žymiai mažesni – ypač naujo dizaino ir technologijos prekėms.

Negausiose šeimose nuskurdinami socialiniai santykiai (vienas vaikas bręsdamas stokoja bendravimo), silpnėja tarpusavio solidarumas, moralinis tikrumas ir pasitikėjimas ateitimi. Dėl to tiek psichologiniai, tiek ir ekonominiai poreikiai turi skatinti jaunose kartose santuokos ir šeimos grožio supratimo ugdymą, pripažįstant, kad šios institucijos „atitinka giliausius asmens orumo poreikius“, pabrėžiama enciklikoje „Caritas in Veritate“. Joje patvirtinama, kad atsakinga prokreacija yra esminis žmogiškosios pažangos elementas, todėl į seksualinius santykius turi būti žiūrima ne kaip į malonumo ar laisvalaikio priemonę, bet kaip į gyvybės kūrimo vertybę. Seksualinis švietimas neturi būti redukuotas iki „techninės instrukcijos“, skirtos pasitenkinti, apsisaugoti nuo ligų ir pastoti, bet skatinti tėvystės ir motinystės įprasminimą santuokoje. Bažnyčia gina šeimos kompetencijos pirmumą seksualumo srityje ir priešinasi valstybės siekiui tai apriboti.

Technologijos „primato“ pavojai

Pagaliau šeštame enciklikos „Caritas in Veritate“ skyriuje aptardamas žmogaus vystymosi santykį su technologijos pažanga, popiežius Benediktas XVI atkreipia dėmesį į bioetikos sritį. Jos aktualumas iškilo ypač pastaruoju laikotarpiu, kada žmogaus moralinė atsakomybė pradėta neigti tokiose biologijos ir medicinos technologijos „pasiekimuose“, kaip dirbtinis apvaisinimas, eksperimentai su žmogaus embrionais, netgi jų „terapinis“ klonavimas bei žmonių ir gyvūnų hibridizuotų gemalų kūrimas. Pažymėdamas,  jog tokios „technologijos primato“ medicinoje apraiškos atsiranda dėl gilios vertybinio gyvenimo krizės, Šventasis Tėvas perspėja dėl galimų mirties kultūros pasekmių netolimoje ateityje. Jis primena, į kokią tragišką padėtį atvedė aborto legalizavimas, faktiškai įtvirtinęs su žmogiškumu prasilenkiantį sistemingą eugenišką programavimą gimstamumo srityje. (Negailestingai žudomi negimę kūdikiai, jeigu nustatomi galimi jų defektai arba netgi tėvams nepriimtina būsimų naujagimių lytis – M. B.) Taip pat ir eutanazijos reiškinys formuoja pažiūras, kad tam tikromis sąlygomis žmogus nėra vertas gyventi. Kas gali paneigti, kad skatinant tokį materialistinį ir mechanistinį gyvybės supratimą (kartais su apgaulinga gailestingumo priedanga), perspektyvoje nebus sulaukta požiūrio, kad viena ar kita žmonių ar tautų grupė „nėra verta gyventi“ dėl savojo neva parazitavimo. „Dabar, kada pasaulio vargšai beldžiasi į turtingųjų duris, pasaulis rizikuoja daugiau nebeišgirsti šio beldimo, kadangi sąžinė gali nebeatskirti to, kas yra žmogiška“, – pranašiškai perspėja popiežius Benediktas XVI.

Taip pat sakoma ir apie gamtosauginių problemų sprendimą, nes „jeigu trūksta pagarbos gyvybei ir natūraliai mirčiai, jeigu žmogaus pradėjimas, nėštuminis brandinimas ir gimimas daromas dirbtiniu, jeigu žmogaus embrionai aukojami tyrimams, žmonijos sąmonė galiausiai praranda žmogaus ekologijos koncepciją, o su ja nebesirūpinama ir gamtos ekologija“, pažymima naujojoje enciklikoje. Šventasis Tėvas daro išvadą, kad šių dramatiškų klausimų akivaizdoje gali padėti tik proto ir tikėjimo bendrystė. „Dievas atskleidžia žmogų jam pačiam; tikėjimas ir protas savo bendrystėje parodo mums, kas yra gera, pasirūpina, kad norėtume tai pamatyti – teigiama „Caritas in Veritate“. – Prigimtinė teisė, kurioje spindi kūrybinga Išmintis, atskleidžia mūsų didybę, bet taip pat mūsų menkumą, jeigu nepripažįstame pašaukimo į moralinę tiesą“. Taigi, visi socialiniai paramos vargšams, gamtosaugos bei integralios žmogaus pažangos uždaviniai skatina tikrąjį atvirumą gyvybei ir pagarbą kiekvieno individo teisei gyventi.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija