|
Pastangos reguliuoti sąžinės laisvę medicinoje
Mindaugas BUIKA
Kontraversiškas rezoliucijos projektas
Stiprėjant radikalaus feminizmo pozicijoms Europoje bandoma apriboti gydytojų teisę į sąžinės prieštaravimą vadinamosios reprodukcinės sveikatos srityje. Tuo metu, kai daugėja ginekologijos specialistų, kurie dėl savo religinių ir moralinių nuostatų atsisako atlikti abortus bei panašias amoralias procedūras, Europos Tarybos parlamentinei asamblėjai (ETPA) pateiktas rezoliucijos projektas, kuriame reikalaujama šiai tikėjimo ir sąžinės raiškai taikyti griežtus teisinius suvaržymus. Ši iniciatyva yra dar vienas pavyzdys, kaip dabartinio sekuliaristinio režimo sąlygomis vadinamojo neutralumo pretekstu stengiamasi tikėjimą į Dievą pašalinti iš viešojo gyvenimo erdvės.
Šiuo metu daugelyje Vakarų Europos šalių egzistuoja, o iš komunistinio ateizmo išsivadavusiose Rytų Europos šalyse stengiamasi atnaujintai įvesti įstatymines nuostatas, kurios leidžia sveikatos apsaugos darbuotojams atsisakyti atlikti abortus, daryti dirbtinio apvaisinimo procedūras, teikti kontraceptines paslaugas, jeigu tai prieštarauja jų religiniams, moraliniams ar filosofiniams įsitikinimams dėl žmogiškosios gyvybės apsaugos. Šis patvirtinimas išreiškia sąžinės ir tikėjimo laisvės garantijas kaip svarbiausią žmogaus teisę privalomą normaliam demokratinės visuomenės funkcionavimui.
Tačiau birželio pabaigoje Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos narės Kristinos Makaferti iš Didžiosios Britanijos pateiktame svarstymui rezoliucijos projekte reikalaujama sveikatos apsaugos darbuotojų sąžinės prieštaravimui įvesti teisinius ir politinius apribojimus su efektyvia priežiūra ir apskundimo mechanizmu. Remiantis 2008 metų ETPA rezoliucija, kurioje akcentuota, kad galimybė žudyti negimusį kūdikį (daryti abortą) turi būti visuotinai pripažinta kaip moters besąlyginė teisė, bei kitais panašiais dokumentais, naujame rezoliucijos projekte teigiama, kad sąžinės prieštaravimas turi būti garantuotas tik individualioms (privačioms) medicinos įstaigoms.
Tuo tarpu viešosiose valstybinėse ligoninėse, klinikose sąžinės ir tikėjimo laisvės raiška turi būti griežtoje priežiūroje, o kai kuriais atvejais medikas privalės atlikti procedūras ar suteikti informaciją, net jeigu tai ir prieštarautų jo religiniams įsitikinimams.
Manipuliacija ir direktyvinė lazdelė
Pavyzdžiui, minėtame rezoliucijos projekte nurodomi tokie skubos atvejai, kada gydymui (čia gydymu laikomas ir aborto darymas, tai yra negimusio kūdikio nužudymas) reikalinga medicinos įstaiga yra toli, o pacientės gyvybei ar sveikatai iškilęs pavojus. Pabrėžtina, kad čia sąmoningai klaidinant yra susiejami du visiškai skirtingi dalykai: pavojus gyvybei ir pavojus sveikatai. Dėl įsikišimo būtinumo esant pavojui gyvybei (pacientei atsidūrus ties mirties riba) negalima abejoti ir Bažnyčia tai pripažįsta. Kita vertus, pavojaus sveikatai samprata yra labai neapibrėžta ir dažnai tuo piktnaudžiaujama. (Pavyzdžiui, tose šalyse, kur įstatymiškai įtvirtinta pastaroji nuostata, neretai negimusio kūdikio žudymo pretekstu tampa pacientės reiškiama baimė gimdyti, nes tai neva sudaro pavojų jos psichologinei sveikatai.)
Stebėtojai atkreipia dėmesį, kad Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos inicijuojamas sąžinės ir religijos laisvės suvaržymas viešųjų medicinos įstaigų darbuotojams gali paliesti ir katalikiškas sveikatos apsaugos institucijas, kurios dalinai yra finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžeto. Įsigaliojus tokiems reikalavimams (ETPA rezoliucijos projektas bus svarstomas rudenį) dalį jų galėtų tekti uždaryti, ypač jeigu Bažnyčia nesutiks daryti nuolaidų (ir iš tikrųjų nesutiks) savo struktūrose. Tokių pavyzdžių liudijimai jau žinomi iš įsivaikinimo įteisinimo homoseksualų poroms. Kai kuriose Europos šalyse įsigaliojus šioms normoms katalikiškus vaikų namus teko uždaryti, kadangi Bažnyčia nesutiko savo globotinių atiduoti homoseksualų sutuoktiniams.
Tendencija yra aiški: plėtojantis sekuliaristinio fundamentalizmo ideologijoms (radikalusis feminizmas ir homoseksualizmas kaip tik joms atstovauja), katalikų ir visų krikščionių bendruomenei iškyla labai rimti iššūkiai ginant savo ir tikrosios demokratijos teises. Kryžių bylos Europos žmogaus teisių teisme atvejis liudija naujojo totalitarinio mentaliteto ir reliatyvistinės diktatūros įsitvirtinimą. Laukia sunki kova už žmogų, už šeimą ir tūkstantmetės civilizacijos išlikimą. Ir šis naujasis dvasinis Žalgirio mūšis taip pat turi būti laimėtas.
Europos Tarybos, kurią sudaro 47 valstybės, Parlamentinės asamblėjos priimamos rezoliucijos nėra teisiškai privalomos jų įgyvendinimui. Tačiau tokių tarptautinių institucijų ideologinės rekomendacijos tampa programine nuoroda atitinkamų politinių jėgų veiksmams atskirų šalių viduje. Pavyzdžiui, minėtos ETPA rezoliucijos priėmimas gali tapti direktyvinės lazdelės mostelėjimu siekiant pasipriešinti Lietuvos vyskupų siūlymui papildyti šalies medicinos praktikos įstatymą, kuris užtikrintų pagarbą gydytojo sąžinės ir religiniams įsitikinimams. Ar būtų nusileista dar vienam Strasbūro spaudimui, paniekinant savo tautinius ir tikėjimo principus?
© 2010 XXI amžius
|
