Gyvybės apsauga tarptautinėje politikoje

Mindaugas BUIKA

Prie Šventojo Sosto akredituoto diplomatinio korpuso nariai su popiežiumi Benediktu XVI

Šventasis Tėvas individualiai bendravo su visais sustikime dalyvavusiais diplomatais. Popiežių sveikina tautiniais rūbais vilkinti Švedijos ambasadorė Ula Gudmundson

Tradiciniame naujametiniame susitikime dalyvavo 179 šalių, su kuriomis Vatikanas palaiko diplomatinius santykius, atstovai

Popiežiaus metinis pranešimas ambasadoriams

Neatsitiktinai popiežiaus Benedikto XVI svarbiausia politinė kalba, pasakyta tradiciniame naujametiniame susitikime su prie Šventojo Sosto akredituoto diplomatinio korpuso nariais, apžvelgiama būtent gyvybės gynimo tematikai skirtame „XXI amžiaus“ priede „Pro Vita“. Tame pranešime bei savo kreipimesi sausio 1-ąją minėtai Pasaulinei taikos dienai Šventasis Tėvas ypač akcentavo politinio gyvybės, šeimos, žmogiškojo orumo ir tapatumo palaikymo svarbą, reiškė nerimą dėl šiuo atžvilgiu prieštaringų tendencijų, ypač sekuliarizuotų Vakarų įstatymų srityje. Sausio 7 dieną kalbėdamas 179 šalių diplomatams, tarp kurių buvo ir Lietuvos ambasadorė Vatikane Irena Vaišvilaitė, Katalikų Bažnyčios vadovas vėl priminė, kad tvirtas bei nuoseklus „taikos kūrimas visada susijęs su žmonių ir jų pamatinių teisių apsauga“.

Jis pabrėžė, kad nors šis uždavinys gali būti įgyvendinamas įvairiais būdais bei skirtingu intensyvumu, tačiau pagrindinis iššūkis yra suvokimas, kad žmogiškasis orumas turi aiškias antgamtines ištakas ir jo principai įrašyti į pačią žmogaus prigimtį. Tai reikalauja gerbti ir saugoti žmogaus gyvybę visuose jos vystymosi tarpsniuose nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Popiežius Benediktas XVI sveikino 2012 metų sausį priimtą Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos rezoliuciją, raginančią uždrausti eutanaziją, suprantamą kaip sunkaus ligonio sąmoningą nužudymo veiksmą arba gydytojo paramą jo paties sumanytai savižudybei. Galima pripažinti, kad 2012 metais, nepaisant daugelio pastangų Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Europoje siekiant įstatymiškai įteisinti eutanaziją, ši tendencija lyg ir pristabdyta. Su aiškiu susirūpinimu Šventasis Tėvas nurodė, kad įvairiose šalyse, netgi tose, kurios turi tvirtas krikščioniškas tradicijas, bandomi priimti ar išplėtoti aborto (kūdikio žudymo dar prieš gimimą) dekriminalizavimo įstatymai.

Europoje pirmiausia tai susiję su Airija, kurioje abortai yra konstituciškai draudžiami ir tai tautos daugumos patvirtinta net trimis pastaraisiais dešimtmečiais surengtais referendumais. Tačiau dabar Europos Sąjungos teisminės ir kitos institucijos įvairiais pretekstais daro didelį spaudimą Airijai įteisinti abortą ir atrodo, kad šiuo metu šalį valdanti kairuoliška vyriausybė yra linkusi nusileisti, nepaisydama griežtų Bažnyčios ganytojų prieštaravimų. „Tiesioginis aborto darymas, pageidautas kaip tikslas ar kaip priemonė, visada yra sunkus nusižengimas moraliniam įstatymui“, – patvirtino popiežius Benediktas XVI savo kalboje ambasadoriams. Kitaip sakant, motinos įsčiose pradėto kūdikio gyvybės tyčinis nutraukimas negali būti pateisintas ir kaip motinos gydymo priemonė, kadangi tiesioginis abortas niekada nėra būtinas, pavyzdžiui, netgi gydant nėščios moters vėžio ligą. Žinoma, kūdikio besilaukiančios motinos rimtos ligos atveju gydymas yra reikalingas ir, jeigu tai gali kelti pavojų jos kūdikio gyvybei, turi būti dedamos visos pastangos išgelbėti vienodai vertingą ir brangią motinos ir jos kūdikio gyvybę, – pabrėžė Airijos vyskupai savo ganytojiškame laiške, atsiliepdami į minėtus aborto įteisinimo siekius. Tačiau jie nurodė, kad minėtos gydymo pastangos aiškiai skiriasi nuo aborto, kaip tiesioginio ir tyčinio, iš anksto sumanyto dar negimusio vaiko gyvybės nutraukimo, kuris yra sunkus nusikaltimas prieš moralę visomis aplinkybėmis. Beje, gerai žinoma, jog absoliuti abortų dauguma yra atliekama ne tik dėl medicininių, bet ir dėl vadinamųjų socialinių priežasčių – gyvenimo sąlygų, moters karjeros siekių ir pan. Popiežius Benediktas XVI susitikime su diplomatinio korpuso nariais pripažino, kad Bažnyčia rodo supratimą ir gailestingumą kūdikio besilaukiančiai motinai su visomis galimomis socialinėmis bei medicininėmis problemomis ir pasirengusi jai padėti. Tačiau reikia nuolat budėti, kad valstybės įstatymas neteisingai nepakeistų pusiausvyros tarp teisės į gyvybę motinai ir jos pradėtam kūdikiui, teisės, kuri vienodai priklauso kiekvienam.

Pilietinė iniciatyva „Vienas iš mūsų“

Šventasis Tėvas apgailestavo, jog kartais žmogaus teisės klausimais iškyla daug dviprasmiškumo ir savivalės, netgi teisiškai apibrėžiant gyvybės prasidėjimą, žmogiškąją asmenybę, autonomiškumą ir interesus, nepaisant antgamtiškos plotmės ir susitikimo su Dievu integralių bruožų. Tada iškyla įvairių piktnaudžiavimų šeimos ir seksualiniame gyvenime, silpnėja negimusios gyvybės apsauga, skatinamas jos naikinimas per mitologinę „teisę į abortą“, eksperimentus su embrionais, dirbtinio apvaisinimo operacijas. Ta proga galima atkreipti dėmesį, kad 2013-uosius Europos Sąjungoje paskelbus Piliečių metais, gyvybės gynėjai iškėlė pilietinę iniciatyvą, kuria siekiama įtvirtinti gyvybės teisinį pripažinimą nuo jos prasidėjimo momento. Pagal šią iniciatyvą, pavadintą „Vienas iš mūsų“ (daugiau apie ją galima sužinoti interneto svetainėje www.oneofus.eu), renkami parašai po reikalavimu, kad Europos Sąjungoje būtų nutrauktas bet kurios mokslinės ar medicininės veiklos, „susijusios su žmogaus embriono sunaikinimu“, visuomeninis finansavimas.

Pagal Lisabonos Sutarties, vaidinančios Europos Sąjungos konstitucinį vaidmenį, sąlygas, surinkus milijoną piliečių parašų bent septyniose Europos Sąjungos šalyse, Europos Komisija privalo nagrinėti šios pilietinės iniciatyvos teisinio pripažinimo klausimą. Kaip neseniai duotame interviu katalikų žinių tarptautinei agentūrai „Zenit“ aiškino vienas šios iniciatyvios rėmėjų, Europos parlamento Konstitucinių reikalų komiteto pirmininkas Karlas Kazinis, kuris vadovauja Italijos gyvybės sąjūdžiui MPV, kiekvienas, pasirašęs „Vienas iš mūsų“ peticiją, prisideda prie kasmet Europoje nužudomų 1,2 milijono pradėtų berniukų ir mergaičių, kuriems neleidžiama net gimti, išgelbėjimo. Stengiantis nutraukti manipuliavimą žmogaus embrionais ir jų naikinimą mokslo ar medicinos reikmėms, yra galimybė Europai „būti teisės į gyvybę kontinentu“. Tai reikštų tikrąją kultūrinę ir socialinę pažangą visam pasauliui. K. Kazinis pabrėžė, kad besiplėtojanti Europos piliečių mobilizacija žmogiškos gyvybės teisių pripažinimui nuo prasidėjimo momento jau duoda gerų rezultatų, ypač koordinuojant šeimos sąjūdžius įvairiose šalyse.

Šventasis Tėvas kalboje diplomatams akcentavo „investavimo į švietimą ir auklėjimą“ svarbą, siekiant sukurti tokias efektyvias įstatymų sistemas, kurios būtų teisingos ir gerbtų žmogaus orumą. Juk teisingumui pasiekti nepakanka gerų ekonominių modelių, nors jie būtini. „Teisingumą gali įgyvendinti tik žmonės, kurie yra teisingi“, – sakė Popiežius. Taigi reikia išugdyti žmones, kurie būtų nepakantūs korupcijai, be kompromisų kovotų su nusikalstamumu, narkotikų gamyba ir prekyba, alkoholizmu, kitomis blogybėmis, kurios vargina visuomenę, trukdo jos pažangai ir ramiam, taikingam sambūviui. Visuomeniniam gyvenimui kelia grėsmę religinės laisvės stoka, pačios religijos marginalizavimas, šalinimas iš viešumos, netolerancija ar net smurtas, nukreiptas prieš religingus žmones, kurie savo tikybos nuostatas išdrįsta reikšti vertindami politinius procesus. Kartais pradedami drausti religiniai simboliai, demonstruojamas priešiškumas religinių institucijų atžvilgiu, menkinamas edukacinių ir karitatyvinių struktūrų indėlis, ir krikščionys tikintieji nebegali esmingai prisidėti prie visuomenės bendrojo gėrio kūrimo.

Religijos laisvės efektyviam garantavimui, anot Šventojo Tėvo, ypač svarbi yra pagarba teisei į sąžinės prieštaravimą, kai kurių įstatymais leidžiamų, bet etiškai prieštaringų veiksmų (pavyzdžiui, medikui būtų abortų darymas) atžvilgiu. Juk galimybės atsisakyti dalyvauti tuose veiksmuose pripažinimas sąžinės ar religinių nuostatų pagrindu iš esmės reiškia pagarbą žmogaus orumui, o draudžiant sąžinės prieštaravimo raišką vardan laisvės ar pliuralizmo, paradoksaliu būdu „atsiveria vartai“ tik į dar didesnę netoleranciją ir primestą suvienodėjimą, aiškino Benediktas XVI. Tolerantiško ir taikaus pasaulio kūrimui yra reikalingas ne savų nuostatų prievartinis primetimas, bet geranoriškas dialogas, „kuris jau nėra pasirinkimas, bet būtinybė“.

Bažnytinė diplomatija: meilė ir teisingumas

Šventasis Tėvas pabrėžė, kad kelias į autentišką dialogą gali būti nutiestas tik remiantis objektyvia tiesa, kuri turi antgamtiškas ištakas. Tai verta prisiminti, ypač dabar, kada neretai vyrauja įsitikinimas, jog tiesa, teisingumas ir taika tėra tik „utopiniai ir vienas kitą atmetantys idealai“, kad pažinti tikrą tiesą iš viso atrodo neįmanoma.

Tada santykinės taikos siekio tarptautinėje plotmėje ar tarp tos pačios tautos piliečių įgyvendinimas bandomas realizuoti abejotinais kompromisais, kartais prasilenkiant ir su vertybėmis. „Tačiau krikščionišku požiūriu Dievo šlovinimas ir žmogiška taika žemėje yra artimai susiję“, – sakė popiežius Benediktas XVI naujametiniame susitikime su diplomatinio korpuso nariais. Tikros taikos pasiekimui neužtenka žmogiškų pastangų, bet reikalingas ir Dievo meilės dalyvavimas. Be tokio atvirumo antgamtiškumui žmonės gali lengvai tapti reliatyvizmo grobiu ir tada sunku būna teisingai veikti bei darbuotis taikos labui.

Apžvelgęs situaciją tuose pasaulio regionuose (ypač Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje), kuriuose  trūksta taikos bei aštrios kitos socialinės problemos, Šventasis Tėvas pastebėjo, kad dabartinėje finansų krizėje perdėtai suabsoliutinamas piniginių operacijų pelno siekis, nepakankamą dėmesį skiriant darbinei veiklai, gamybai ir kitai „realiai ekonomikai“. Todėl iš naujo reikia atrasti tikrąją darbo prasmę su proporcingomis jam pajamomis, priešintis greitų ir trumpalaikių interesų patenkinimo vilionėms bendrosios gerovės sąskaita. „Europos Sąjungai reikia toliaregių atstovų, gebančių daryti sunkius pasirinkimus, kurie būtini ekonomikos atstatymui ir tvirtų pagrindų dėjimui, kad ji augtų“, – sakė popiežius Benediktas XVI. Eidamos pavieniui, atskiros šalys gali daryti greitesnę pažangą, bet būdamos visos kartu ir viena kitą palaikydamos, gali „žengti toliau“. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad mokesčių skirtumai ir ginčai dėl jų indeksavimo kelia susirūpinimą, ypač dėl didėjančios nelygybės, kada vieni vis labiau turtėja, o kiti tampa beviltiškais skurdžiais, todėl siekiant spręsti finansinio sektoriaus problemas, negalima numoti ranka į bendrosios socialinės gerovės sklaidą.

Priminęs labai išsiplėtojusią Katalikų Bažnyčios vadovybės diplomatinę veiklą (1900 metais Vatikanas palaikė diplomatinius santykius su 20 valstybių, 1978 metais – su 87, o dabar – net su 179 šalimis, Šventasis Sostas turi diplomatinius atstovus Jungtinėse Tautose ir daugelyje kitų tarptautinių organizacijų), popiežius Benediktas XVI sakė, kad ši veikla grindžiama artimo meilės principu ir teisingumo siekiu. „Meilė negali užimti teisingumo, kuris būtų paneigtas, vietos, ir teisingumas negali pakeisti meilės, jeigu ji atmetama“, – aiškino Šventasis Tėvas, nurodydamas Bažnyčios solidarumą su visais kenčiančiais, jos gausių švietėjiškų ir karitatyvinių struktūrų darbus. Jis paminėjo iki šiol aktualų prieš 50 metų pradėto Vatikano II Susirinkimo vadovo, popiežiaus Pauliaus VI kreipimąsi į pasaulio politikos lyderius, kad jie skatintų tarp tautų tvarką ir taiką, tačiau niekada neužmirštų Dievo, „kuris yra didysis tvarkos ir taikos žemėje mechanikas“.

© 2013 „XXI amžius“