„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.4 (149)

2013 m. balandžio 19 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Gyvybės gynėjų viltys naujam pontifikatui prasidedant

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas laimina
neįgaliuosius vaikus

Popiežiaus Pranciškaus glėbyje –
cerebraliniu paralyžiumi
sergantis devynmetis Dominikas

Pagarbos motinystei liudijimas

Pasaulinė gyvybės gynėjų šeima, džiaugdamasi popiežiaus Pranciškaus išrinkimu, reiškia įsitikinimą, kad šio pontifikato metu Katalikų Bažnyčia tęs jo pirmtakų nepaliaujamą priešinimąsi sekuliarizuotos ir bedieviškos aplinkos primetamai „mirties kultūrai“. Gerai žinoma, kad dabartinis Šventasis Tėvas, dar eidamas Argentinos sostinės arkivyskupo tarnystę, buvo bekompromisinis nekaltos žmogiškosios gyvybės nuo pačios jos prasidėjimo iki natūralios mirties šventumo ir neliečiamumo gynėjas. Nurodydamas, kad nei abortas, nei eutanazija negali būti žmogaus vertas sprendimas, ganytojas nuolat savo mokyme pabrėždavo, kad visi vaikai neša tvirtumą ir viltį dėl ateities, o seneliai yra išminties turtas. Kalbėdamas apie tai 2011 metų spalio 11 dienos pamaldose Argentinos didžiausioje Luchano Švč. Mergelės Marijos šventovėje, kardinolas Ch. Bergoljas meldė Dievo Motinos „globoti gyvybes nuo jų prasidėjimo ir laukimo užgimstant iki paskutinio atodūsio“.

Pastaruoju metu tarptautinėje spaudoje (taip pat ir „XXI amžiuje“) plačiai rašyta, kaip popiežius Pranciškus, liudydamas ganytojiškos tarnystės nuolankumą, Jėzaus pavyzdžiu Didžiojo ketvirtadienio Paskutinės vakarienės šv. Mišias kovo 28 dieną aukojo Romos jaunimo pataisos kolonijoje ir plovė kojas grupei jaunųjų kalinių. Žinoma, kad šios tradicijos jis laikėsi ir gimtojoje Argentinoje, kai paskutinės vakarienės pamaldų šventimui rinkdavosi įkalinimo įstaigas, senelių prieglaudas ar įvairias ligonines. Įsimintina, kaip, pavyzdžiui, 2005 metų pavasarį kardinolas Ch. Bergoljas tokias šv. Mišias aukojo vienuose Buenos Airių gimdymo namuose ir plovė kojas dvylikai kūdikių besilaukiančių bei neseniai pagimdžiusių motinų. Prieš šį prasmingą liturginį ritualą sakytoje homilijoje tuometinis Argentinos sostinės arkivyskupas toms moterims kalbėjo: „Kai kurios iš jūsų laikote savo kūdikius rankose, kitos laikote juos dar savo įsčiose. Ir visos jūs esate moterys, kurios pasirinkote gyvybę. Aš, kaip kunigas, pakartodamas Jėzaus (kojų plovimo apaštalams) aktą, tai darau patarnaudamas moterims, kurios pasakė „taip“ gyvybei. Mazgodamas jūsų kojas, aš plaunu kojas visoms motinoms, taip pat ir savo motinai, kuri juto mane savo įsčiose“.

Abortas tolygus mirties bausmei

Buenos Airių arkivyskupijoje kardinolas Ch. Bergoljas skatino ypatingą besilaukiančių motinų ir jų dar negimusių kūdikių palaiminimą. Beje, kitą dieną po išrinkimo į apaštalo šv. Petro sostą, kovo 14-ąją, pirmuoju pontifikato vizitu apsilankęs Romos Švč. Mergelės Marijos Didžiojoje bazilikoje, popiežius Pranciškus pasveikino ir palaimino kūdikio besilaukiančią motiną, buvusią penktajame nėštumo mėnesyje. Taip aukštindamas motinystę, Šventasis Tėvas, dar eidamas arkivyskupo pareigas Buenos Airėse, griežtai prieštaravo kiekvienam negimusios gyvybės žudymui, pavadindamas abortus žiauria mirties bausme nekaltiesiems. Argentinoje, kaip ir daugelyje kitų Lotynų Amerikos šalių, abortas nėra legalizuotas, tačiau, vykdant teisinę reformą, nėštumo nutraukimą prieš kelis metus pasistengta įteisinti išžaginimo atveju, kai moteris turi mentalinę ligą. Kaip tik tai kritikuodamas kardinolas Ch. Begoljas viename 2007 metų dvasininkų ir pasauliečių suvažiavime šį sprendimą ir pavadino mirties bausmės sugrąžinimu į visuomenę, kuri didžiuojasi, kad šio susidorojimo atsisakė netgi sunkių nusikaltėlių atžvilgiu.

Kaip dar vienas gyvybės gynimo pavyzdys tarptautinėje žiniasklaidoje pateikiama dabartinio Šventojo Tėvo sakyta įspūdinga homilija 2005 m. rugsėjo 31 d. Bažnyčios liturgijoje, minint XII amžiuje gyvenusį išpažinėją šv. Raimundą Nanertą, kuris laikomas nėščių moterų dangiškuoju globėju. Tuomet Argentinoje vykstant aštriems debatams dėl galimo abortų įteisinimo ir kitoms su kūdikyste ir vaikyste susijusioms socialinėms problemoms, kardinolas Ch. Bergoljas ragino ginti gyvybę, nepaisant jokių teismų ir kitų grasinimų. Šios veiklos ir tiesiog kovos baruose jis kvietė imti pavyzdžiu liudijimą krikščionių kankinių, kurie „buvo negailestingai nužudyti, nes skelbė Jėzaus atneštą Gyvybės evangeliją“. Ganytojas sakė, kad rūpinimasis gyvybe reiškia siekimą, „kad nebūtų nė vieno kūdikio, kuriam nebūtų garantuota teisė gimti, kad nebūtų nė vieno vaiko, kuriam nebūtų užtikrinta teisė sočiai pavalgyti, kad nebūtų nė vieno, kuris negalėtų pasinaudoti teise lankyti mokyklą, negalėtų normaliai augti ir bręsti šeimoje“.

Išgyvendamas, kad Argentinoje yra daug vaikų, kurie nelanko mokyklos, verčiami sunkiai dirbti ir netgi savo tėvų išnaudojami, kardinolas Ch. Bergoljas tokį smurto toleravimą vadino „demografiniu terorizmu“. Jis ypač griežtai smerkė naują vergystės formą – prekybą žmonėmis, įskaitant vaikų prostituciją, kuri, anot ganytojo, neretai siūloma Buenos Airių kai kuriuose „penkių žvaigždučių viešbučiuose“, klientams prie pramogų sąrašo pridedant tai, kaip kitų paslaugų įvardijimą. Tokį baisų ir tragišką nusikaltimą žmogiškumui – prostituciją (įskaitant vaikų ir nepilnamečių) – ganytojas vadino „mėsmale, kuri žlugdo žmogaus gyvenimą, valią ir atima laisvę“. Jo įsitikinimu, dėl tokios globalinės prekybos žmonėmis nuodėmės, kurios aukos, Jungtinių Amerikos Valstijų užsienio reikalų ministerijos duomenimis, dabar yra 20 milijonų žmonių, pirmiausia moterų ir vaikų, niekas negali būti ramus ir abejingas.

Vertumas priimti šv. Komuniją

Žinomas amerikiečių gyvybės gynėjų problematikos apžvalgininkas Džonas Henris Vestenas ir kiti stebėtojai kelia klausimą, ar popiežius Pranciškus pratęs savo pirmtako Benedikto XVI aktualaus mokymo pastangas, kad aborto legalumą palaikantiems katalikams politikams nebūtų leidžiama priimti šv. Komunija, kol jie viešai neatsisakys tokių savo pažiūrų, neatliks atgailos ir nesusitaikys su Dievu. Kaip tik tai pabrėžė popiežius Benediktas XVI dar būdamas Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektu kardinolu Jozefu Ratcingeriu savo žinomame 2004 metų laiške JAV vyskupams, kuris pavadintas „Apie vertumą priimti Šventąją Komuniją“. Šią nuostatą Šventasis Tėvas patvirtino ir 2007 metais, atsakydamas į žurnalistų klausimus jo skrydyje per Atlantą surengtoje spaudos konferencijoje. Prašomas išsakyti nuomonę dėl Meksikos vyskupų vykdomos ekskomunikos tiems politikams, kurie remia abortą, teisingumo, popiežius Benediktas XVI paaiškino: „Taip, ši ekskomunika yra pateisinama, nes leidžiama Kanonų teisės, kuri teigia, kad nekalto kūdikio žudymas nesuderinamas su Komunijos – Kristaus Kūno – priėmimu“.

Kaip tik apie tai kalbama ir dabar plačiai žinomame 2007 metais paskelbtame Lotynų Amerikos vyskupų konferencijų tarybos (CELAM) naujosios evangelizacijos dokumente „Kontinentinė misija“, kurio rengimo komisijai vadovavo kardinolas Ch. Bergoljas ir savo laišku pritarė popiežius Benediktas XVI. Pristatydamas tą dokumentą, kuris dar žinomas „Aparesidos dokumento“ vardu, kadangi buvo priimtas CELAM asamblėjoje, vykusioje Brazilijos globėjos Aparesidos Dievo Motinos šventovėje, kardinolas Ch. Bergoljas sakė, kad jo tekste „dažniausiai minima sąvoka yra „gyvybė“, kadangi Bažnyčia gerai suvokia faktą, jog pigiausias dalykas Lotynų Amerikoje, tarsi daiktas, turintis mažiausią kainą, yra gyvybė“, todėl ją reikia nepaliaujamai ginti. Minėtame dokumente aptariant įvairius pastoracijos klausimus, yra įtrauktas ir griežtas ganytojų nusistatymas dėl „mirties kultūros“ sklaidos pasekmių neleidžiant priimti Šv. Komuniją tiems, kurie prie to prisideda.

Štai „Aparesidos dokumento“ 436 paragrafe aiškinama, kad „mes turime būti įsipareigoję eucharistinei darnai, suprasti, kad asmenys negali priimti Šv. Komunijos ir tuo pat metu piktnaudžiauti ar veikti prieš Dievo įsakymus. Ypač kada kalbama apie abortus, eutanaziją ir kitus sunkius nusikaltimus prieš gyvybę ir šeimą, ir ši atsakomybė pirmiausia skirta įstatymų leidėjams, valdantiems pareigūnams bei medicinos darbuotojams“. Paminėtina, kad ši nuostata yra svarbi ne tik privalomam gyvybės gynimui, bet ir pastoraciniam rūpinimuisi pačiais nusidėjėliais, nes, kaip aiškiai perspėja apaštalas šv. Paulius, tie, kurie eina prie Šv. Komunijos būdami jos neverti ir tinkamai nepasirengę, „valgo ir geria sau pasmerkimą“ (Plg. 1 Kor 11, 29). Tai primindamas Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacijos prefektas ispanas kardinolas Antonijus Kanisarezas 2009 metais duotame interviu žinių agentūrai Life Site News, pacitavo popiežiaus Benedikto XVI encikliką „Caritas in veritate“, kurioje pabrėžiama, kad „šis „Caritas in veritate“ (meilės tiesoje) principas ypač turi būti taikomas politikams, kai jie eina prie Šv. Komunijos, turi būti aukščiausia taisyklė vyskupams, kai jie sprendžia, kam suteikti ir kam atšaukti Šv. Komuniją“. Daugelis stebėtojų sutaria, kad sielovadinėje praktikoje vengiant kontroversijų galbūt reikėtų atskiro Bažnyčios dokumento konkretesniam šių normų aptarimui.

Neįgalaus berniuko apkabinimas

Popiežiaus Pranciškaus (kardinolo Ch. Bergoljo) darbų, iniciatyvų ir liudijimų gyvybės naudai sąrašas liktų neišbaigtas, nepaminėjus platų žiniasklaidos dėmesį patraukusio įvykio, kai Šventasis Tėvas švelniai apkabino ir pabučiavo neįgalų berniuką, bendraudamas su ketvirčiu milijono į Romos Šv. Petro aikštę susirinkusių piligrimų po Velykų šv. Mišių aukojimo. Tą dieną Katalikų Bažnyčios vadovo apkabintas cerebraliniu paralyžiumi sergantis 9-metis Dominikas dalyvavo pamaldose kartu su savo tėvais Kristiana ir Poliu Gondro bei kitais jų vaikais: 16 metų Alina, 12 metų Luku bei penkiametėmis dvynėmis Marija ir Džunija. Ši šeima gyvena Jungtinių Amerikos Valstijų mieste Provinense (Rod Ailendo valstijos sostinė), kur P. Gondro dirba teologijos profesoriumi, tačiau dabar jis dėsto Naujojo Testamento kursą Romos studentams, todėl šeima laikinai persikėlusi į Italijos sostinę ir čia dalyvavo didžiosiose religinėse iškilmėse nuo popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimo iki jo įpėdinio Pranciškaus inauguracijos.

Buvo pastebėta, kad Šventasis Tėvas, laikydamas glėbyje Dominiką, kažką jam tyliai šnabždėjo, prieš švelniai grąžindamas į motinos rankas. Duotame interviu Providenso vyskupijos laikraščiui „Rhode Island Catholic“, kalbėdama apie šią „paslaptį“, jo motina K. Gondro sakė, kad tas susitikimas buvo kaip Dievo žinia, kad Jis myli mažuosius ir silpnuosius. „Aš tikiu, kad tai buvo pabučiavimas iš Dangaus, patvirtinant, kad šis mūsų vaikas ten yra žinomas ir mylimas“, – aiškino K. Gondro. Berniuko tėvas JAV katalikų žinių agentūrai CAN sakė, kad Šventojo Tėvo „ikoniškas poelgis“ buvo tarsi visų žmonių su negalia apkabinimas ir gilus palaiminimas bei padrąsinimas tokių vaikų tėvams. P. Gondro aiškino, kad Dominikas gimė tris su puse mėnesio prieš laiką ir pradžioje buvo geros sveikatos, bet netrukus patyrė sunkią infekciją su cerebralinio paralyžiaus pasekmėmis. Šie fiziniai ribotumai dabartinėje sekuliarizuotoje kultūroje, kuri žmogiškąjį orumą redukuoja iki jo gamybinio pajėgumo ir kurioje paplitęs negimusių kūdikių su įgimtomis ydomis žudymas (abortai), Dominiko gyvenimas gali atrodyti beprasmis.

Tačiau žvelgiant Kristaus akimis, aiškino P. Gondro, jo sūnus turi aiškų uždavinį parodyti kitiems, kaip reikia mylėti, ir Šventojo Tėvo apkabinimas tai galingu būdu patvirtino. Tėvai, turintys neįgalius vaikus, popiežiaus Pranciškaus sveikinime „Urbi et Orbi“ ištartus žodžius, kad jis nori „Kristaus prisikėlimo žinią nešti į kiekvienus namus, į kiekvieną šeimą, ypač kur sunkumai ir kentėjimai didžiausi“, per minėtą liudijimą galėjo priimti su tikra paguoda ir padrąsinimu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija