„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.4 (149)

2013 m. balandžio 19 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Sūneli, palaidūne...

Man dabar 50 metų, ir jau septynerius pastaruosius gyvenu blaiviai. Tada, kai buvau atsidūręs dugne, ne kartą planuodavau pasikarti, bet kai ateidavo lemtinga diena, būdavau visiškai nusistekenęs ir bijojau, kad man nepavyks tai padaryti praktiškai ir tik žmones prijuokinsiu: arba virvė nutrūks, arba užsinerti nesugebėsiu, ar dar kas nors atsitiks. Kartą prisigėręs iki „palaimingos“ būsenos atsiguliau ant geležinkelio bėgių ir užknarkiau, tačiau net vidurnaktį kažkas pamatė (ar išgirdo?), iškvietė policiją ir mane „supakavo“. Tada labai pykau ant visų, kodėl man – tokiam nelaimingam – net numirti sutrukdė! Šiandien visiems sakau, jog taip Dievas mane sergėjo, kad laimingai nugyvenčiau likusį, Jo paties man dovanotą gyvenimą, išlikčiau šeimai, vaikams ir anūkams (tik išsiblaivęs supratau ir pajutau, kaip labai dar visiems esu reikalingas)...

Galiu pasidžiaugti, jog man pasisekė ta prasme, kad mano žmonos ir motinos santykiai nebuvo baisūs, kaip neretai tenka girdėti (o šiais laikais ir televizijos ekrane pamatyti) geriančiųjų šeimose. Priešingai, kai nuvažiuodavome pas mamą, aš familiariai pasisveikinęs sugebėdavau tik tylėti įsistebeilijęs į vieną tašką stiklinėmis akimis, o jos abi prakalbėdavo iki išnaktų. Tikiu, jog didesnę šių pokalbių dalį užimdavo kalbos apie mane, nors nežinau, ką kalbėdavo viena ir kita (o šiandien jau ir nebenoriu žinoti). Po to mama nutaikydavo momentą pabūti su manimi viena, kaip mokėdama švelniau priekaištaudavo dėl mano „pasileidimo“ (ji nežinojo ir nesuprato, kad alkoholizmas yra liga), gailestingai vadindavo mane „proto ubagėliu“, lyg netyčia paglostydavo ir prašydavo pasižiūrėti į žmoną – į ką ji pavirto per mano gėrimą ir ar nenuvarysiu aš jos į kapus...

Nenorėčiau prisiimti visos atsakomybės dėl to, kad savo gėrimu ir „išdaigomis“ nuvariau į kapus mamą, tačiau neabejotinai prie to prisidėjau. Net ir tada, kai jau plačiai pagarsėjau savo gėrimu, ji paslapčia gailėdavosi, surasdavo užpiltinės sveikatai pataisyti, įbrukdavo pinigų išeinant. Ir tik nuolankiai prašydavo, kad aš atsipeikėčiau, „nustočiau kvailiojęs“. Tačiau aš nekvailiojau, aš pats nebevaldžiau nei savo elgesio, nei proto. Ir jau ne kartą buvo kilusi mintis pabėgti iš „namų pragaro“ (buvau įsitikinęs, jog aš ir geriu tik dėl to, kad namuose „nebeįmanoma kvėpuoti“), sugrįžti pas mamą ir padėti tėvams. Bet tik pats save taip apgaudinėdavau, nes alkoholiko pasąmonėje jau buvo susiformavusi mintis, jog mama ne tik aprengs, apskalbs ir pavalgydins, bet ir pagirdys.

Vienu metu, po didelės mano asmeninės tragedijos (suprantama, skaudžiai smogusios visai šeimai), taip ir buvo atsitikę: beveik metus gyvenau pas tėvus, tačiau algos namo neparnešdavau, nors valgydavau pilna burna, rytais reikalaudavau pinigų autobusui, pietums. Patiko man toks gyvenimas; niekuo nereikėjo rūpintis – lova baltai paklota, kojinės išskalbtos, kelnės išlygintos... Tik laikui bėgant mama vis dažniau paklausdavo, ar negalvoju kaip nors susitvarkyti savo gyvenimą? Tai man labai nepatiko ir grįžęs vakarais girtas rasdavau daug „faktų“ pareikšti pretenzijas tėvams: kodėl mane taip auklėjo, kodėl rūpinosi mažiau nei jaunesniuoju broliu, netgi kodėl tokį pagimdė! „Kokį užsiauginote, tokį dabar turite, todėl prašau mylėti ir gerbti!“ – rėkdavau taip, kad net stogas kilnojosi. Netrukus pradėjau „atkasinėti“ būtas ir nebūtas tėvų nuodėmes, kurios „apnuodijo“ ir mano gyvenimą, todėl dabar jie privalo išpirkti savo kaltes. Praktiškai tai reiškė duoti pinigų, kada man sunku, kai mane troškina.

Nemačiau, kiek ašarų mama išliedavo po tokių audrų. Gal ir gerai, kad nemačiau, nes jos mane girtą būtų tik dar labiau įsiutinusios, ir nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę, – juk vieną vakarą plikomis rankomis pasmaugiau po kojomis pasipainiojusį šunį (o jis pasirodė esąs labai gajus)... Matyt, ir tą kartą mane sergėjo Dievas: kažkaip atsitiktinai susipažinau su anoniminiais alkoholikais ir pats to nesitikėdamas išlikau blaivus. Kai pirmą kartą atvažiavau pas mamą blaivus, man nieko aiškinti nei atsiprašinėti jos nereikėjo; visa nušvitusi iškart apkabino mane ir tyliai tepasakė:

– Aš visą laiką meldžiausi, kad tu atsipeikėtum... Tikėjau ir meldžiausi, ir matai, Dievulis išgirdo. Padėjo...

Aš nesiginčijau. Negalėjau nesutikti su tuo, jog kelią į AA (anoniminių alkoholikų) grupę, kur radau blaivybę, man tikrai parodė Dievas, AA programoje ir grupėse dar vadinamas Aukštesniąja Jėga. Bet kiekvieną kartą, prisimindamas jos gailestį ir aklą motinišką meilę man – nusigėrusiam – šventvagiškai pagalvoju, ar vien jos meilė, ašaros ir kančios būtų prikėlusios mane iš to pragaro, jei ne anoniminiai alkoholikai ir jų dvasinio brendimo programa.

Vaclovas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija