„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.7 (152)

2013 m. liepos 19 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Brutalus išpuolis prieš Briuselio arkivyskupą

Mindaugas BUIKA

Netoleruojamos krikščioniškos nuostatos

Vargu ar kas gali abejoti, kad pagal „Briuselio darbotvarkę“ dabar Baltijos šalyse vyksta antikrikščioniškos homoseksualizmo ideologijos primetimas, nepaisant daugumos vietos gyventojų priešingos nuomonės. Dėl to turbūt neatsitiktinai Lietuvai šį pusmetį pirmininkaujant Europos Sąjungoje, sostinėje Vilniuje rengiamas ir plačiai reklamuojamas šio regiono gėjų ir lesbiečių festivalis „Baltic Pride“, o 2015-aisiais, kai ES pirmininkaus Latvija, jos sostinėje Rygoje jau oficialiai pranešta, kad čia vyks pirmasis posovietinėje erdvėje visos Europos minėtos seksualinės orientacijos atstovų susitikimas „Euro Pride“. Kadangi šiuose įvykiuose paprastai spekuliuojama vadinamuoju tolerancijos (nuodėmei?) principu, verta prisiminti neseną incidentą pačioje ES sostinėje, parodantį, kokia yra tenykštė „tolerancija“ kitaminčiams, ypač jeigu jie remiasi žmogiškajai prigimčiai artimu krikščionišku mokymu.

Kalbama apie iš anksto suorganizuotą brutalų išpuolį prieš Belgijos primą Briuselio arkivyskupą Andre Žozefą Leonarą (André Joseph Leonard) dėl jo patvirtintos Katalikų Bažnyčios pozicijos homoseksualizmo atžvilgiu. Kaip pranešė „Vatikano radijas“ ir kitos pasaulio katalikiškos žiniasklaidos priemonės, balandžio 23 dieną 73 metų ganytojui atvykus į Briuselio laisvąjį universitetą intelektualiai diskusijai tema „Šventvagystė, įžeidimas ar saviraiškos laisvė“ ir vos pradėjus kalbėti, keturios moterys lesbietės, priklausančios antireliginėmis akcijomis žinomam tarptautiniam radikalaus feminizmo sąjūdžiui „Femen“, kurio centras Ukrainos sostinėje Kijeve, iki pusės išsirengusios puolė į sceną. Prie stalo sėdėjusį arkivyskupą A. Leonarą jos agresyviai taškė vandeniu iš Švč. Mergelės Marijos formos buteliukų, kurie naudojami Lurdo šventovės šaltiniuose, skandavo įžeidžiančius šūksnius, laikė plakatą su būdingu užrašu „Stop homophobia“, o ant nepridengtų krūtinių demonstravo dažais ištepliotas žinomas nuostatas „In gay we trust“, „My body – my rules“.

Pranešimuose ta proga priminta, kad arkivyskupas A. Leonaras kelios savaitės prieš šį incidentą duotame interviu sakė, jog homoseksualumas „yra duotybė, kurią žmonės atranda savyje ir kurios kilmė išlieka šiek tiek paslaptinga“. Iš tikrųjų, daugelio ekspertų nuomone, seksualinis potraukis tos pačios lyties asmenims gali turėti biologines, psichologines ar socialines priežastis bei jų persipynimą, ir tai nėra amoralu, kol nesiimama atitinkamų homoseksualių veiksmų, kurie krikščioniškame mokyme įvardijami kaip nuodėmingi. „Kai kreipiuosi į krikščionis, kviečiu juos išgyventi tokią padėtį skaistume, kaip jis yra išgyvenamas daugelyje kitų situacijų“, – kalbėjo Briuselio ganytojas. Jis minėtame interviu paminėjo, jog ir nekrikščionys gali suprasti tokio susilaikymo poreikį, nes juk visiems žinoma, kad „yra žmonių, kurie dėl sveikatos, dėl šeimyninės padėties ar pašaukimo ir profesijos turi neišvengiamai pasirinkti celibatinį gyvenimą“. Bažnyčia pripažįsta tik tvarkingus lytinius santykius vyro ir moters santuokinėje vienybėje, jei jie atviri gyvybės pradėjimui, o kitais atvejais (ar tai būtų homoseksuali, ar heteroseksuali sueitis) jie yra sunki ir nelaimes nešanti nuodėmė.

Simpatijos ramiai laikysenai

„Femen“ aktyvistės savo išpuolyje, žinoma, su arkivyskupu A. Leonaru nesileido į jokį dialogą, tik vėliau internete paskelbtoje veiksmų „ataskaitoje“ paminėjo, kad „jeigu jis nusprendė skirti susilaikymo ir celibato bausmę bandydamas primesti homoseksualų bendruomenei skaistumą, kaip vienintelį vaistą tame, ką jis laiko patologija, „Femen“ to netoleruos“. Nurodydamos, kad akcija buvo sumatyta dėl, neva, ganytojo „žiniasklaidoje ir universitetuose skleidžiamos homofobijos“, radikaliosios feministės pareikalavo jo nušalinimo. Į Briuselio laisvąjį universitetą debatams susirinkusius dalyvius šokiravo ir neetiškas, matyt, iš anksto minėtai akcijai sukviestų fotografų elgesys. Prasidėjus „Femen“ išpuoliui, jie tuoj pat užšoko ant scenos ir pradėjo jas fotografuoti, o kai tik akcija buvo nutraukta, žiniasklaidos atstovai iš salės pasišalino: matyt, pati diskusija jiems visiškai nerūpėjo.

Pasipiktinęs dėl minėto išpuolio susitikimo organizatorius ir pagrindinis arkivyskupo A. Leonaro oponentas debatuose, žinomas teisės ekspertas profesorius Gi Haršeris (Guy Haarscher) tai įvertino, kaip smurtingą ir pavojingą provokaciją prieš Bažnyčios hierarchą ir tiesiog pagyvenusį žmogų. Visų susitikimo dalyvių simpatijos susilaukė tvirta, bet neprastai rami ganytojo laikysena tarsi krikščioniškas „antro skruosto atsukimas“. Apsaugai pašalinus radikaliąsias feministes, jis pamaldžiai pabučiavo paliktą buteliuką su Dievo Motinos atvaizdu ir tęsė pranešimą. Belgijos primas tapo herojiškumo pavyzdžiu, evangeliškai atsiliepiant į šių dienų blogio pasikėsinimus prieš išganymo siekį, kada nepopuliarios, bet tikros tiesos skelbimui reikalinga kasdienė didesnė ar mažesnė kankinystė. Beje, jis jau ne pirmą kartą patiria homoseksualų išpuolius dėl suprantamų ganytojiškų pastabų, kad viena iš AIDS ligos priežasčių yra „rizikingas seksualinis veikimas“ ir kad tos pačios lyties asmenų bendrystę „galima vadinti kuo tik nori, bet ne santuoka“ (Belgijoje, kaip ir kai kuriose kitose šalyse, homoseksualų „santuoka“ įteisinta įstatymu). Arkivyskupas A. Leonaras buvo aptaškytas pomidorų padažo purslais per vienas 2010 metų pamaldas Briuselio katedroje, kiek anksčiau jam buvo bandyta sukurpti baudžiamąją bylą dėl homofobijos, bet buvo išteisintas.

Tvirtu dvasingumu, giliomis teologinėmis įžvalgomis ir veiklia pastoracija išgarsėjęs ganytojas yra kilęs iš labai katalikiškos šeimos: kiti trys jo broliai irgi pasirinko kunigystę. Dar būdamas jaunas Namiuro diecezijos ordinaras 1999 metais tuometinis vyskupas A. Leonaras buvo popiežiaus Jono Pauliaus II pakviestas pravesti Gavėnios rekolekcijas Vatikane. Tai tradiciškai reiškia išskirtinį pripažinimą. Jis dar buvo paskirtas į autoritetingą Tarptautinę teologinę komisiją, veikiančią prie Tikėjimo mokslo kongregacijos, kuriai tuomet vadovavo kardinolas Jozefas Ratcingeris (Joseph Ratzinger), vėliau tapęs popiežiumi Benediktu XVI. Ganytojas pasižymi aktyvia jaunimo sielovada skatinant dvasinius pašaukimus: pavyzdžiui, 2009 metais jam vadovaujant Namiuro vyskupijai, iš šios diecezijos buvo priimta beveik pusė jaunuolių, įstojusių į kunigų seminarijas visos Belgijos mastu (35 iš 71). Arkivyskupas A. Leonaras žinomas ir kaip aktyvus gyvybės gynėjas nuo jos prasidėjimo iki natūralios pabaigos. 2010 metais jis padėjo organizuoti Briuselyje surengtą pirmąją europinę „Žygio už gyvybę“ manifestaciją ir pasakė joje kalbą.

„Sekstremizmas“ ir ganytojų solidarumas

Visai kitaip išgarsėjo 2008 metais įkurtas ekstremistinis „Femen“ sąjūdis, kurio narėms būdingos, matyt, iš sovietinių laikų išlikusios ateistinės nuostatos, nes, jų įsitikinimu, „religija skatina moralinį persekiojimą, kurio tikslas laikyti moteris vergijoje“. Šios organizacijos, kuriai, kaip skelbiama, visame pasaulyje priklauso kone 150 tūkstančių narių, dalyvės, save įvardija kaip su patriarchalizmu kovojančias „demokratijos sargybines kales“ („storoževyje suki demokratii“). Jos išpažįsta radikalią „sekstremizmo“ ideologiją ir taktiką, kai nuogos krūtys tampa pagrindine protesto bei sumaišties raiška žiniasklaidos dėmesio patraukimui. Taip jos demonstravosi per vieną 2011 metų rugsėjo sekmadieninę popiežiaus Benedikto XVI „Viešpaties Angelas“ maldos katechezę, reikalaudamos „laisvės moterims“ Katalikų Bažnyčioje. 2012 metų balandį penkios „Femen“ aktyvistės, protestuodamos prieš Ukrainos parlamente pradėtą nagrinėti abortų apribojimo įstatymo projektą, pusnuogės blaškėsi po Kijevo stačiatikių Šv. Sofijos katedrą ir užlipusios į varpinę bandė skambinti varpais.

2011 metų liepą viena iš šio sąjūdžio narių išsirengusi prie į Kijevą atvykusio Maskvos stačiatikių patriarcho Kirilo I, demonstruodama ant jos kūno ištepliotą užrašą „Kill Kirill“ („Užmušk Kirilą“) šaukė egzorcizmui būdingus rusiškus žodžius „Idi von“ („Eik lauk“), taip protestuodama prieš, neva, išskirtinai dideles represijas prieš moteris Stačiatikių Bažnyčioje. 2012 metų rugpjūtį pritardamos Maskvos pankroko grupės „Pussy Riot“ merginų šėlsmui Kristaus Atpirkėjo katedroje, „Femen“ narės viešai nupjovė didelį medinį kryžių, pastatytą Kijevo centrinėje Nepriklausomybės aikštėje Stalino nusikaltimų aukų atminimui. Šio sąjūdžio dalyvės įvairiose šalyse išgarsėjo protestais prieš moteris esą žeminantį „arabiškąjį mentalitetą“ ir islamo religiją. Kai kurios „Femen“ narės neslepia, kad pragyvenimui užsidirba nusirenginėdamos už pinigus naktiniuose striptizo klubuose. Tačiau ir jų „idėjinio protesto“ akcijos kai kurių jėgų yra pakankamai dosniai finansuojamos.

Solidarizuodamiesi su savo šalies primu dėl balandžio 23 dienos įvykio, Belgijos vyskupai paskelbė išpuolį prieš arkivyskupą A. Leonarą smerkiantį pareiškimą. Jie pabrėžė, kad „demokratiniai debatai dėl visuomeninių klausimų įmanomi, jeigu kiekvienas gali išsakyti savo nuomonę abipusės pagarbos ir laisvos saviraiškos aplinkoje“. Agresyvus „Femen“ elgesys aiškiai stokoja tokio patikimumo ir civilizuotumo. „Tai visiškai prieštaravo vykusių debatų temai ir tam būdui, kurį skatina Katalikų Bažnyčia, vesdama dialogą pliuralistiniame kontekste“, teigiama Belgijos vyskupų pareiškime. Panašų pareiškimą po minėto incidento paskelbė ir Europos vyskupų konferencijų taryba (CCEE), nurodydama, kad arkivyskupas A. Leonaras tapo „religinės metolerancijos akto auka“. Smerkdami tokį neapykantos kupiną išpuolį, Europos vyskupai patvirtino „nuoširdų solidarumą ir artumą“ Belgijos primui. Paminėtina, kad įvairių papiktinančių išpuolių prieš dvasininkiją mūsų žemyne gausėja, tačiau pažeidėjai dažniausiai ir lieka nenubausti, galbūt bandant prisidengti tariama „tolerancija“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija