„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2009 m. birželio 5 d., Nr. 3 (31)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Virbaliečių turtas – darnaus gyvenimo dešimtmečiai

Birutė Nenėnienė

Virbaliečių turtas –
darnaus gyvenimo dešimtmečiai

Sutuoktiniai savo namuose

Viktorijos ir Vinco Juškevičių
deimantinių vestuvių palaiminimą
Virbalio bažnyčioje suteikia klebonas
kun. Vitas Eidukaitis

Gegužė – jų mėnuo

Virbaliečiai Viktorija ir Vincas Juškevičiai prieš šešiasdešimt metų gegužės 30 dieną Pajevonio bažnyčioje prisiekė amžiną meilę. Dėl to daug kartų gegužę buvo priežastis susieiti artimiausiems žmonėms ir pasidžiaugti gyvu gražaus bendro gyvenimo pavyzdžiu.

Gegužės pirmą šeštadienį trijų sūnų šeimų dėmesiu ir rūpesčiu apgaubti, artimiausių giminių bei bičiulių ratelyje senoliai šventė deimantines vestuves. Išpuoštoje Virbalio bažnyčioje jaudindamiesi pakartojo santuokos priesaiką, paskui smagiai praleido laiką prie klebonijoje paruošto vaišių stalo. Tai buvo neeilinis įvykis Virbalio parapijai ir miesteliui. Sutuoktinius sveikino Virbalio seniūnas, miesto bendruomenės atstovai, klebonas kun. Vitas Eidukaitis, bažnyčios choristai, kaimynai. Svečiai pasižiūrėjo filmuotų kadrų iš ankstesnių šeimos švenčių ir jubiliejų, galėjo palyginti, kaip kas pasikeitė, kiek pagausėjo ar praretėjo jų gretos.

Viktorija juokavo, kad ketvirtąkart susituokė su tuo pačiu. Šventė juodu ir sidabrines, ir auksines vestuves. Pirmąsias vestuves susiruošė jie patys, antrąsias išprovokavo giminės, o trečiąsias ir kevirtąsias – Virbalio klebonas V. Eidukaitis. Mat Viktorija ir Vincas Juškevičiai bažnyčios chore gieda per keturiasdešimt metų – nuo to laiko, kai į miestelį atsikėlė iš kaimo.

Senolių pasididžiavimas – sūnūs

Garbaus amžiaus Juškevičiai laimingi, kad užaugino gerus vaikus – dėl sūnų gyvenimų neteko raudonuoti. Visi gyvena netoliese, dažnai aplanko, rūpinasi jais. Kol kas didesnės pagalbos nereikia, bet sutuoktiniai stiprūs ir tuo, kad dažnai sulaukia jau į šeštą dešimtį įkopusių sūnų švelniai tariamų žodžių „mamyte“, „tėte“, „jūs mums labai reikalingi“.

Visi trys sūnūs paveldėjo tėvų meniškas sielas, pasirinko kūrybiškas profesijas. Vyriausiasis Jonas – fotografas, Vaikų ir jaunimo centre ugdo jaunuosius fotomėgėjus. Vidurinysis Juozas perėmė tėtės gebėjimus, kalviauja, Vilkaviškyje turi savo verslą. Jauniausio Alfonso rankos ir širdis linkę prie medžio, metalo ir muzikos. Kybartuose dirbantis technologijų mokytojas savo mokiniuose kursto kūrybos džiaugsmo ugnelę, rengia juos olimpiadoms, laisvalaikiu muzikuoja. Tėvų auksinėms, o dabar ir deimantinėms vestuvėms išdrožė progines puošnias lazdas. Deimantinių vestuvių iškilmes paįvairino meninė programa, kurią atliko proanūkiai.

Jaunystės keliai

Juškevičiai patyrė šilto ir šalto. Viktorijos šeimoje užaugo visas tuzinas: iš keturių brolių trys jau mirę, o visos aštuonios seserys gyvos. 84-erių Viktorija – vyriausia iš dukrų. Jos tėtė Petras Klastantis, kaip Lietuvos kariuomenės savanoris, užsitarnavo dešimt hektarų žemės, nusipirko dar tiek pat. Viktorijos vaikystė ir jaunystė prabėgo namų ūkyje Vaidotų kaime. Žemelė buvo gausios šeimos maitintoja. Nors Viktorijai labai sekėsi mokytis, turėjo polinkį į mediciną, bet teko likti namuose. Pensijai stažą užsidirbo buvusio J. Janonio kolūkio Vigainių fermose. Dar jaunystėje Viktorija savarankiškai išmoko siūti ir prisidurdavo pinigėlių. Dar ir dabar kaimynai ar pažįstami paprašo kokį drabužį pataisyti. Jaunesnysis sūnus net patikėjo aštuoniasdešimtmetei mamai pataisyti mokyklos siuvimo mašinas.

Vinco šeima taip pat buvo gausi. Jis buvo jauniausias, neatsimena keli maži broliukai ir sesutės mirė, augo jie keturi broliai ir sesuo. Gimė Ančlaukio kaime, o vėliau tėvai nusipirko Šiaudiniškių dvaro žemės. 1937 metais išmokęs kalvystės amato, Vincas daugiau žemės nedirbo. Jo rankos ir remontininko išmintis buvo reikalingi garvežių depe, mašinų traktorių stotyje, kolūkyje prie technikos. Darbą atlikdavo sąžiningai, už tai įvertintas premijomis, padėkos raštais.

Kai karo pabaigoje pasienyje užsistovėjo fronto linija, nuo artėjančios rusų kariuomenės traukėsi daugelis šeimų. Tarp jų – ir Juškevičiai. Tuomet Vincą nuo šeimos vokiečiai atskyrė ir nusivarė kasti apkasų, daryti įtvirtimų. Dirbo pusę metų, neturėjo jokio ryšio su savaisiais, aplinkui zvimbė kulkos ir sviedinių skeveldros sužeisdavo jaunus vyrus.

Vincas tiki, jog nuo didesnės nelaimės jį išgelbėjo kišenėje turėtas rožinis.

Pirmoji pažintis buvo lemtinga

 Viktorija ir Vincas tuokėsi ne jaunikliai, tarpininkaujant piršliui. Viktorija juokavo, jog „pokario metais vyrai buvo dalijami pagal korteles“. Kai susitarus piršlys Kybartų turguje parodė merginą, Vincui iškart patiko jos humoras ir kuklumas – klumpaitėmis apautos kojos, plaukai neraityti. O pokario metais iš kur kraičio paimsi. Jaunavedžių pirmoji lova buvo padaryta iš kluono durų. Skani buvo duona su vikiais ir ropėmis.

Kryžius įprasmina gyvenimą

Savo gyvenimo kelią Vincas prieš kelerius metus nusprendė įprasminti prie sodybos pasistatytu kryžiumi. Vyriškis džiaugiasi, kad žmona papuolė kaip aukso obuolys, kiekvienam to linkėtų. O už tokią dovaną ir po šešiasdešimties bendro gyvenimo metų dėkoja Dievui. Pasak virbaliečio, ji jų namų tvarkytoja, geroji dvasia. Vyro sveikata silpnesnė, jis galįs paeiti tik „žvirblio žingsniu“, tai žmona dabar esanti „ir gaspadorius, ir gaspadinė“. Į parduotuvę ar bažnyčią moteris išeina pasiramsčiuodama ratukais, bet tvartelyje dar pati prižiūri maitintojas ožkeles ir vištas. Iš pašnekovų neišgirdau paverkšlenimų dėl sveikatos. Nebuvo juodu kokie išskirtiniai, kad aplenktų nesėkmės ar rūpesčiai, bet visada ieškodavo išeities, nes iš savo tėvų buvo išmokę, jog kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis.

Pasak Viktorijos ir Vinco Juškevičių, peklą kiekvienuose namuose galima nesunkiai užsikurti, bet sunkiau ją užgesinti. Kad tokius ilgus metus gražiai kartu nugyventum, reikia supratimo ir pagarbos. Abudu tvirtino, jog šeimoje pasitaikančių nuoskaudų niekada nekaupė, pasikalbėdavo, pasitardavo. „Kad tokius gerus vaikus išsiauginome, tai ačiū Dievui, – sakė Vincas Juškevičius. – Dabar sunkumų nejaučiame. Jei tik ko pritrūkstame, tai ar Jonas, ar Juozas, ar Alfys jau ir pas mus“.

Virbalis, Vilkaviškio rajonas
Rimvydo GUDELIAUSKO ir autorės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija