„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2010 m. vasario 5 d., Nr. 1 (33)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Septynių partizanų žūtį prisimenant...

Vytautas Bagdonas

Lietuvos partizanų rėmėjas Albinas
Gudonis savo prisiminimais dalijasi
su jaunąja karta, o gimtinės
muziejų nuolat praturtina medžiaga
Autoriaus nuotrauka

Gudonių šeima gyveno ilgus metus rėmė kovotojus už Laisvę ir Nepriklausomybę, jų namuose miško broliai rasdavo ir prieglobstį, ir maisto, gaudavo įvairiapusišką paramą. Albinas Gudonis savo prisiminimais mielai dalijasi su jaunąja karta, o gimtojo Svėdasų krašto muziejui ne kartą dovanojo vertingos medžiagos, susijusios su partizaniniu judėjimu.

Praėjusių metų pabaigoje A. Gudonis pasiūlė susipažinti su vieno dokumento, rašyto lygiai prieš šešiasdešimt metų, kopija. Raštas byloja apie lietuvių literatūros klasiko, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vyriausiosios sesers Marijonos Nakutienės anūko Alberto Nakučio ir jo bendražygių žūtį. A. Nakutis vadovavo Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės Vaižganto partizanų būriui. Pasak A. Gudonio, dokumento kopiją jam perdavė Utenoje gyvenantis buvęs partizanų ryšininkas, kraštotyrininkas, daug vertingų prisiminimų apie partizaninį judėjimą surinkęs Stasys Indrašius-Drąsutis, taip pat kilęs iš Svėdasų krašto. O archyvuose dokumentą surado  žuvusio partizano Stasio Gimbučio-Rūko brolis Gasparas Gimbutis.

Taigi, belieka perskaityti istorinį dokumentą, rašytą okupantų 1949 metų lapkričio 2 dieną Svėdasuose rusų kalba rašomąja mašinėle.

Mes, žemiau pasirašę MGB (Valstybės saugumo ministerijos – aut.pastaba) Kauno valdybos 1-ojo tardymo skyriaus viršininkas majoras Fominych, 3-ojo šaulių bataliono 298 pulko vadas kapitonas Pelevin ir  MGB Kauno valdybos operatyvinis įgaliotinis vyresnysis leitenantas Skakauskas, surašėme tikrą aktą apie tai, kad vykdant čekistų-karinę operaciją. Kupiškio apskrities Svėdasų valsčiaus Drobčiūnų miške 1949 m. lapkričio 2 d. 10 val. buvo surastas banditų bunkeris su ten buvusiais banditais.

(Šioje vietoje tekstas neįskaitomas – V. B.)... banditai pradėjo ginkluotą pasipriešinimą, dėl to susišaudyme buvo užmušti septyni banditai.

Atpažinti šie užmušti banditai:

1. Banditų brigados Margis banditų kuopos Tumo Vaižganto vadas  Nakutis Albertas, slapyvardžiu Viesulas. 2. Banditų brigados Margis vado adjutantas Gimbutis Stasys, slapyvardžiu Rūkas. 3. Miškinis Petras, slapyvardžiu Šarūnas. 4. Černius Petras, slapyvardžiu Tigras. 5. Dilys Petras, slapyvardžiu Eimutis-Tarzanas. 6. Palskys Kazys, slapyvardžiu Gintaras-Ąžuolas. 7. Neatpažintas banditas.

Bunkeryje surasta banditams priklausę ginklai: 1. Kulkosvaidis užsienietiškas – 1 vnt. 2. Šautuvai „CBT“ – 2 vnt. 3. Įvairūs automatai – 4 vnt. 4. Pistoletai užsienietiški – 4 vnt. 5. Revolveriai „Nagan“ – 3 vnt. 6. Minos – 3 vnt. 7. Šoviniai – 750 vnt. 8. Rašomosios mašinėlės – 2 vnt. 9. Šapirografas – 1 vnt.

Taip pat bunkeryje buvo paimti banditų dokumentai.

Parašas ir antspaudas“

Kagėbistų ir kariškių būta nelabai raštingų, tekste daug rašybos klaidų, iškraipytų pavadinimų.

Žuvusiųjų buvo septyni

1949 metų lapkričio 2 dienos rytmetį Drobčiūnų miške aidėjo šūviai. Iš pasalų prie partizanų slėptuvės atsėlinę čekistai, kareiviai ir stribai norėjo Laisvės kovotojus paimti gyvus, tačiau sulaukė pasipriešinimo. Partizanai bandė išsiveržti iš mirties žiedo, tačiau jėgos buvo nelygios. Žuvo septyni partizanai: Svėdasų valsčiaus gyventojai – iš Malaišių kaimo kilęs Vaižganto giminaitis, šio žymaus kraštiečio vardu pavadinto partizanų būrio vadas Albertas Nakutis-Viesulas (g. 1910 m.), Stasys Gimbutis-Rūkas (g. 1921 m.) iš Narbučių kaimo, Petras Miškinis-Šarūnas iš Miškinių kaimo (g. 1922 m.), Kazys Palskys-Gintaras, Ąžuolas iš Tadauskų kaimo (g. 1918 m.); Petras Černius-Tigras (g. 1921 m Rokiškio apskr. Kamajų vls. Nemajūnų k.) ir Petro Dilio-Eimučio, Tarzano (g. 1921 m., gyvenusio Rokiškio apskr. Jūžintų vls. Kulių Trako k.). Kartu žuvo ir  svėdasiškis partizanas Jonas Meškauskas-Caras (g. 1924 m.). Okupantų surašytame akte šis partizanas, įrašytas septintuoju numeriu, buvo įvardintas kaip neatpažintas.

Tik stebuklo dėka iš apsupties  Drobčiūnų miške pavyko išsiveržti ir gyvam išlikti partizanui Juozui Kemekliui-Rokui, Rimtučiui, Granitui, gyvenusiam Rokiškio apskr. Jūžintų vls. Šarkių k. Išlikęs gyvas, jis toliau kovojo ir žuvo su bendražygiais žūtbūtiniame mūšyje 1951 m. gruodžio 22 dieną Molėtų krašte, Pelanių miško raiste, išduoti provokatoriaus.

Visi septyni nukauti partizanai, kaip jau buvo įprasta, pamesti ant grindinio Svėdasuose prie „stribynės“. Po kurio laiko išniekintų partizanų kūnai buvo išvežti iš miestelio. Bajorų kaime, netoli vieškelio, vedančio į Kupiškį, vietiniai žmonės turėjo išsikasę duobes, kur smėlyje per žiemą laikydavo bulves, daržoves. Tose duobėse paskubomis ir buvo  užkasti partizanų kūnai.

Partizanų artimieji naktį  kūnus iškasė ir palaidojo Kunigiškių kaimo kapinėse. Malaišių, Kunigiškių ir kitų sodžių žmonės sukalė karstus, kuriuose partizanus ir palaidojo. Kad nekiltų įtarimų, kapinėse nebuvo supilti atskiri septyni kapai, nebuvo pastatyti kryžiai ar antkapiniai paminklai. Tiktai partizanų artimieji, toje vietoje sodindami gėles, degindami žvakeles, apie tuos kapus žinojo. Kiti net nenutuokė, kas atgulė amžinojo poilsio po beržais, netoli kapinių tvoros.

Paslaptis paaiškėjo Laisvės varpui suskambėjus

1991 metų lapkričio 16-ąją  Kunigiškių kapinėse vyko didelės iškilmės. Čia buvo pašventinti  septynių partizanų kapai, juos papuošė gražūs granito antkapiniai paminklai. Netoli partizanų kapų iškilo originalus paminklas Laisvės kovotojams – varpinę primenantis bokštas su skambančiu varpu viršuje (architektas Bronius Kazlauskas).

Tada Kunigiškių kapinėse vyko partizanų atminimo pagerbimo iškilmės, Laisvės gynėjų kapus pašventino tuometinis Svėdasų parapijos klebonas kun. Vladas Rabašauskas, o kunigas dr. Robertas Pukenis pasakė įsimintiną kalbą. Prisiminimais dalijosi buvę partizanai, jų artimieji, skambėjo kauniečio poeto ir aktoriaus Kęstučio Genio skaitomi poezijos posmai. Po to visi susirinko į Vaitkūnų kaimo kultūros namus, kur tęsėsi prisiminimų vakaras, buvo atlikta literatūrinė-muzikinė kompozicija, skirta Drobčiūnų miške žuvusiems ir Kunigiškių kapinėse amžinąjį atilsį suradusiems septyniems partizanams bei jų bendražygiams.                                                     

J. Tumo-Vaižganto partizanų būrio vado Alberto Nakučio sesers Irenos Bartusevičienės-Nakutytės ir kitų giminaičių  bei geros valios žmonių dėka septynių partizanų žūties vieta Drobčiūnuose buvo paženklinta kukliu paminklu.

2003 metų vasarą Svėdasuose, minint miestelio 500-ąsias metines, toje vietoje, kur kadaise stovėjo „stribynės“ pastatas ir kur aikštėje buvo numetami nukankintų, išniekintų partizanų kūnai, buvo pašventintas paminklas Laisvės kovotojų atminimui. Paminklas labai originalus – lauko akmenys, suvežti iš visos Svėdasų apylinkės, ten, kur rūsčiais pokario metais liejosi partizanų kraujas. O praėjusių metų vasarą Svėdasų centrą papuošė skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtas paminklas visiems  svėdasiškiams kovotojams už Lietuvos Laisvę atminti. Lėšas šiam paminklui paaukojo kraštietis JAV gyvenantis mokslininkas dr. Zenonas Prūsas.

Eilėraštis „Broliams septyniems“

Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje saugomi partizaninio judėjimo dalyvio, pedagogo šviesios atminties Vytauto Valuntos surinkti prisiminimai, kurių kopijas dovanojo Danutė Šilinienė ir Jaroslavas Vetenkis. Prisiminimų albume spausdinamas partizano Juozo Kemeklio-Roko sukurtas eilėraštis „Broliams septyniems“. Eilėraštį išsaugojo 1949 m. pabaigoje  Šimonių girios mūšyje  enkavedistų suimta partizanė Elena Valevičiūtė-Uoksienė-Nida (g. 1924 m., gyvenusi Svėdasų valsčiaus Galvydžių kaime).

Jūs žuvot tada, kai stūgavo vėjas,
Tamsų šilą dengė ūkana juoda.
Tą Vėlinių rytą tyliai varpas gaudė,
Į mišką skubėjo budelių gauja.


Miškas verkė savo tylią raudą,
Sukniubo eglutė, tyliai pakirsta.
Tuojau krito Tigras, Ąžuolas ir Rūkas,
Pravirko berželiai raudona puta.


Susiūbavo miškas, lenkėsi berželiai,
Viesulas, Eimutis kovėsi narsiai.
Klastingai pakirsti, krito tarp viksvelių,
Lūpos sušnabždėjo: „Sudiev jums,  draugai“.


Nustojo jau svaidę kulkas automatai,
Pro kiaurymes dvelkė amžina tyla.
Prie takelio pievoj Šarūną ir Carą
Giltinė sutiko besotė, sena.


Ir suklupo maldai beržai, eglės, pušys,
Drebulėlė liekna ir uosiai trys.
Dėl Tėvynės Laisvės čia septyni žuvo –
Atbrenda saulutė, ką ji pasakys.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija