Senos ir naujos istorijos

Pirtys ir politika

Petras KATINAS

Rusų dailininko Andrejaus Dorofejevo koliažas, vaizduojantis Rusijos valdovus pirtyje

Rusų dailininkas Andrejus Dorofejevas ne kartą žurnaluose ir laikraščiuose skelbė savo koliažus straipsniams politinėmis ir kitomis aktualiomis temomis. A. Dorofejevas įdomiu koliažu iliustravo savaitraščio „Argumenty i fakty“ straipsnį „Vadai ir pirtis“. Jame rašoma, kaip ir su kuo perdavosi ir periasi pirtyse Rusijos imperatoriai, SSKP generaliniai sekretoriai ir prezidentai. Istorijos išties įdomios. Aišku, visi žino, kad rusai nuo seno mėgo ir mėgsta pirtis. Kaip, beje, ir suomiai.

Metraščiuose rašoma, kad 1570 metais caras Ivanas IV, istorijoje žinomas Ivano Rūsčiojo vardu, atvyko į tuomet dar jam oficialiai nepavaldų Pskovą. Caras išvydo, kaip didžiulėse pirtyse periasi vyrai ir moterys, o įkaitę nuogi miesto gyventojai, netgi vienuoliai ir vienuolės, laksto ir šėlsta sniege ir eketėse. Paskui miestas buvo nusiaubtas caro opričnikų – žinoma, ne dėl maudynių. Pats Ivanas IV (Rūstusis) mėgo pirtį ir pėrimąsi laikė pagrindiniu sveikatos šaltiniu. Be to, kaip pažymi metraštininkai, Ivano Rūsčiojo dvariškiai ir bajorinai patys stengėsi kuo dažniau įvilioti kruvinąjį valdovą į pirtį, nes gerai išsipėręs Ivanas IV kuriam laikui tapdavo „minkštesnis“. Tai yra neliepdavo savo opričnikams kapoti neįtikusių bajorinų galvų. Kaip pažymi metraštininkai, 1584 m. kovo 18 dieną caras kelias valandas kaitinosi pirtyje, o po maudynių sėdo žaisti šachmatais su bajorinu Godunovu. Paėmęs valdovės figūrą į ranką taip ir mirė.

Carui Lžedimitrijui, kuris skelbėsi Ivano sūnumi, su pirtimis nesisekė. Kai jis įsitvirtino Maskvoje, jo priešininkai apkaltino jį kaip vakarų „agentą“. Pirmiausia todėl, kad jis nemėgo ir maudytis pirtyje. Romanovų dinastijos carai Maskvos Kremliuje pastatė ištisą pirčių kompleksą ir įsakė, kad visos Pamaskvės apskritys kasmet pristatytų caro dvarui po tūkstantį beržinių vantų. O prie  imperatoriaus Petro I pirtys tapo svarbiomis valstybinėmis institucijomis. Kai Petras I paskelbė kovą bajorų barzdoms, buvo paskelbtas įsakas, kad prie kiekvienos pirties būtų įsteigtas barzdų kirpėjo etatas. Tas barzdų kirpėjas turėjo didelius įgaliojimus – jam buvo leista net jėga nuskusti barzdas.

Bet grįžkime nuo carų prie naujesnių laikų. Pavyzdžiui, Leninas, kasdien keikęs „supuvusius carų režimus“, irgi mėgo kaitintis. O štai jo įpėdinis kraugerys Stalinas nebuvo didelis pirčių mėgėjas. Stalino asmenybės kulto demaskuotojas Nikita Chruščiovas, irgi nemėgęs pertis ir kaitintis pirtyje, vis dėlto tapo pirmojo sovietinėje istorijoje pirties skandalo herojumi. Jau M. Gorbačiovo laikais viešai paskelbtoje 1957 metų SSKP CK birželio plenumo stenogramoje yra labai įdomus Stalino satrapo, vieno iš „antipartinės grupės“ iniciatoriaus CK prezidiumo nario V. Molotovo pranešimas. Jame sakoma: „Esu įsitikinęs, kad draugas Chruščiovas privalo susitikimuose su užsienio buržuaziniais veikėjais rodyti partinį principingumą. Visai neseniai draugai Chruščiovas ir Bulganinas (tada SSRS ministras pirmininkas) lankėsi Suomijoje. Ten po priėmimo, gerai išgėrus, trečią valandą nakties Suomijos prezidentas pakvietė juos į pirtį. Draugas Bulganinas pasielgė labai teisingai ir eiti į pirtį atsisakė. O štai draugas Chruščiovas kartu su Suomijos prezidentu išbuvo pirtyje iki šeštos valandos ryto…“

Pats Chruščiovas aiškino politbiurui: „Draugai! Leiskite man paaiškinti apie tą pirties reikalą. Ką gi daro pirtyje? Periasi, žinoma. Aš irgi pėriausi. Po kaušą alaus išgėrėme, dainas dainavome. Pagaliau sušokom mažumėlę…“

Kaip rašė M. Gorbačiovo žvalgybos viršininkas Vladimiras Medvedevas, iš visų gyvenimo malonumų Michailas Sergejevičius labiausiai mėgo pirteles. Dargi po išėjimo iš didžiosios politikos savo įpročių nepakeitė. Kai Miuncheno universiteto klinikoje jam buvo atlikta  miego arterijos operacija, Gorbačiovas prisipažino: „Aš jau atskridau ir esu namie. Jaučiuosi neblogai ir pirmą kartą po ilgos pertraukos rengiuosi apsilankyti pirtyje“.

Pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino gyvenime pirtis suvaidino irgi gana svarbų vaidmenį. Tai įvyko 1989 metais, kai jis, grįžęs po kelionės iš Jungtinių Amerikos Valstijų, nuskubėjo į pirtį.  Kaip tik būdamas pirtyje ir gerokai išsikaitinęs, B. Jelcinas nusprendė išeiti iš SSKP ir padėti savo raudoną partinį bilietą. Pats B. Jelcinas vėliau rašė: „Tai, kas įvyko, man turi simbolinę reikšmę, nes tai atsitiko pirtyje. Juk pirtis visada apvalo ne tiktai kūną. Pirtis išvalo ne tik kūną, bet ir dvasią. Ten jausmai švarūs, o žmonės nuogi. Štai tada pirtyje ir pasikeitė mano požiūris į pasaulį. Aš supratau, kad tapau komunistu tik dėl sovietinio auklėjimo, o visai ne dėl įsitikinimų“.

Buvęs Rusijos prezidentas, tapęs B. Jelcino įpėdiniu, dabartinis visagalis Rusijos premjeras Vladimiras Putinas nepamiršta pasididžiuoti esąs puikus dziudo imtynininkas ir dažnai pabrėžia, kad pirtis jam būtina dar ir todėl, jog nori išlaikyti puikią sportinę formą. Žurnalistų paklaustas, ką jis veikė tą dieną, kai buvo išrinktas Rusijos prezidentu, V. Putinas atsakė, kad vos paskelbus galutinius rinkimų rezultatus, jis nuvyko į pirtį. Perdamasis sunaudojo net kelias vantas.

Kaip ir dera mokiniui, uoliai bei klusniai vykdžiusiam savo mokytojo nurodymus, V. Putiną pakeitęs dabartinis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas papūgiškai kartoja V. Putino ne tik antivakarietišką retoriką, bet ir elgesį: labai dažnai vanojasi pirtyje, o neseniai, apsilankęs pirties įrangų parodoje, nusipirko už nemažus pinigus „tėvynės gamybos“ prietaisus ir įrengimus savo asmeninei pirčiai. Galės sau vanotis į sveikatą ir kartu su V. Putinu kurti planus, kaip užmesti dujinę „Gazpromo“ kilpą ant  Europos kaklo.

© 2009 „XXI amžius“