Britų premjero vizitas: ir verslo, ir žvalgybos klausimai

Didžiosios Britanijos premjero Deivido Kamerono vizitas į Maskvą nebuvo sėkmingas. Šiandien nekalbama apie Didžiosios Britanijos ir Rusijos santykius, kurie klostėsi iki karo Irake, „spalvotųjų revoliucijų“ ar Kremliaus – Tbilisio karo. Kai kas jau užmiršo, kad D. Kameronas buvo nuskridęs į Tbilisį ir Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui pareiškė savo nuoširdžią paramą. Daug kas pamiršo šią detalę,  o Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas – nepamiršo. Rasti bendrų sąlyčio taškų Londonui ir Maskvai taip pat trukdė ir Aleksandro Litvinenkos byla su FSB prieskoniais.

„The Guardian“ apžvalgininkas Saimonas Tisdolas, komentuodamas britų premjero viešnagės Maskvoje aspektus, pabrėžė, kad „Deividas Kameronas Rusijos premjerui Vladimirui Putinui – naudingas durnius“. Be abejo, britų ministro pirmininko raginimai Maskvai ir Londonui vadovautis ne emocijomis, o pragmatiškumu yra  suprantamas. Rusija – ne Libija, kurią galima priversti vadovautis vakarietiškomis nuostatomis. Rusija – strateginis, geografinis ir energetinis gigantas, kurio taip lengvai nepastumsi. Didžiosios Britanijos tikslas – atgaivinti įšalusius verslo santykius su Rusija. Štai kodėl D. Kameronas viešai pareiškė, esą britams ir rusams negalima vadovautis taisykle „akis – už akį, dantis – už dantį“. Tačiau ambicingasis V. Putinas vargu ar padėkos D. Kameronui už jo pragmatiškumą. „The Guardian“ apžvalgininkas S. Tisdolas įsitikinęs, jog šį britų politiko vizitą V. Putinas palaikys ne britišku pragmatiškumu, bet britišku silpnumu. Remiantis britų apžvalgininko S. Tisdolo versija, britų premjero skubėjimą į Maskvą V. Putinas įvertins kaip silpnumą ir įgaus dar didesnio pasitikėjimo, esą Rusija ir toliau turi grubiai spausti britus, nes tik grubi taktika pasiteisina santykiuose su Vakarais. Šį vizitą V. Putinas traktuoja kaip britų atsitraukimą ir nusižeminimą – nenorą daugiau eskaluoti FSB karininko Aleksandro Litvinenkos nužudymo temos.

D. Kameroną Rusijos premjeras traktuoja kaip šiuolaikinį „naudingą kvailį“, juolab kad britų ministras pirmininkas apie rusišką korupciją, aferas Rusijos teismuose ir žmogaus teisių pažeidimus šį kartą prabilo labai tyliai, atsargiai. Savo elgesiu britų politikas tarsi pripažino, jog tikrasis, faktinis, neginčijamas Rusijos vadovas, su kuriuo negalima nesiskaityti, – V. Putinas. Britų premjeras tarsi pareiškė, kad Vakarai pripažįsta V. Putiną kaip teisėtą lyderį ir suteikia jam mandatą elgtis taip, kaip tik jis mano reikalinga elgtis. Nenoras eskaluoti A. Litvinenkos bylos – tai tik aisbergo viršūnė. Vakarai jau bijo Rusijai priekaištauti ir dėl praėjusių metų gruodžio mėnesį žiauraus protestuotojų išvaikymo, ir dėl FSB struktūroms suteiktų milžiniškų įgaliojimų, ir dėl nepagrįsto Michailo Chodorkovskio įkalinimo. Nejaugi Didžioji Britanija privalo nutylėti V. Putino nuodėmes pažeidžiant žmogaus teises, kraujyje skandinant Kaukazą ar remiant diktatorišką Siriją? Nejaugi oficialusis Londonas turėtų nepastebėti, kaip Rusija talkina Iranui kuriant atominį ginklą?

Taigi D. Kameronui tenka nuryti užtektinai daug karčių rusiškų piliulių vien tam, kad iš Rusijos pusės mainais gautų keletą abejotinos vertės verslo kontraktų. Tokia britų laikraščio „The Guardian“ apžvalgininko nuomonė.

Kalbėdamas Maskvos valstybiniame universitete D. Kameronas papasakojo, kaip 1985 metais prie Juodosios jūros jį bandė užverbuoti KGB. Bandymai užverbuoti buvo labai įkyrūs, atkaklūs. Taip tvirtina „The Guardian“ žurnalistas Liukas Gardingas, kadaise oficialiai akredituotas Maskvoje. Pasak L. Gardingo, britui D. Kameronui ir vėl teko akis į akį susitikti su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Pirmą kartą – 1985-aisiais. Antrą sykį – 2010 metų pabaigoje. Šitaip sakydamas žurnalistas turėjo mintyse  D. Kamerono susitikimą su buvusiu KGB karininku V. Putinu.

Tiesa, nei Londonas, nei Maskva neturi iliuzijų, esą vienui vienu vizitu Didžiosios Britanijos ir Rusijos santykiams įmanoma suteikti draugišką postūmį. Neįmanoma jau vien dėl to, kad V. Putinas nepamiršo ir greičiausiai niekada nepamirš, kaip D. Kameronas rėmė Gruzijos prezidentą M. Saakašvilį. Sudėtingi rusiški–britiški santykiai turi realų pagrindą. Tai – ne tik A. Litvinenkos nunuodijimas radioaktyviu poloniu. Pasak V. Putino spaudos sekretoriaus Dmitrijaus Peškovo, Rusijos ir Didžiosios Britanijos nesutarimai prasidėjo dar 2003 metais, kai britai suteikė politinį prieglobstį verslininkui Borisui Berezovskiui, kurį oficialusis Kremlius traktuoja kaip finansinį aferistą. Bene labiausiai įtampą kursto skirtingas požiūris į FSB karininko A. Litvinenkos mirtį. Viešėdamas Maskvoje britų premjeras D. Kameronas atsargiai prasitarė, jog Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos negali atnaujinti santykių su Rusijos FSB, kadangi įsitikinusios, jog A. Litvinenkos mirtis –  FSB agentų darbas. Bent jau taip rašoma minėtoje L. Gardingo publikacijoje.

Žurnalistas L.Gardingas taip pat primena, kad ir jis pats turėjęs reikalų su paslaptinga ir galinga organizacija – FSB. 2011-ųjų vasarį L. Gardingas pats buvo deportuotas iš Rusijos. Jo versija tokia: deportuotas tik todėl, kad rašė Kremliui nemaloniomis temomis. Jis įsitikinęs, jog Londono ir Maskvos santykiai bus pašliję tol, kol Londonas neleis savosioms slaptosioms tarnyboms palaikyti ryšių su Rusijos federaline saugumo tarnyba. Taigi laikas bėga, o tai – ir vėl naudinga Rusijai. Spėjama, jog V. Putinas netrukus vėl taps Rusijos prezidentu ir valdžioje išsilaikys iki pat 2020  metų, t.y. ilgiau, nei valdžioje išsilaikys D. Kameronas.

Viešėdamas Maskvoje britų ministras pirmininkas bandė rasti bendrų sąlyčio taškų, tačiau bendros kalbos nebuvo. Susitikimas tik dar labiau išryškino principinius, jau seniai egzistuojančius nesutarimus. Tai – amerikietiško leidinio „The Wall Street Journal“ pozicija. Po susitikimų ir derybų Rusijos prezidentas D. Medvedevas oficialiai pareiškė, jog Kremlius kategoriškai prieštarauja Vakarų pastangoms nuversti dabartinį Sirijos vadovą Bašarą Asadą. Taigi Kremlius prieštarauja Vakarų pastangoms taikyti dar griežtesnes nei iki šiol sankcijas Sirijai.

D. Medvedevas taip pat pareiškė, jog Kremlius tikrai Vakarams neatiduos Andrėjaus Lugavojaus, kurį britiška teisėsauga įtaria nužudžius Londone gyvenusį FSB perbėgėlį A. Litvinenką.

D. Kamerono vizitas į Maskvą turėjo pademonstruoti, jog Maskva ir Londonas, nepaisant įvairaus pobūdžio nesutarimų, visgi sugeba bendradarbiauti kai kuriose srityse. Sakykim, ekonominėje sferoje. Būtent dėl to į Maskvą kartu su D. Kameronu atskrido per dvidešimt stambių britų verslininkų, įskaitant ir įtakingų naftos kompanijų vykdomuosius direktorius. Vizito metu buvo pasirašyti kai kurie verslo kontraktai. Iš viso – už 343 milijonus JAV dolerių. Tačiau nepasirašytas nė vienas kontraktas naftos srityje. Manoma, kad D. Kameronui nepavyko atgaivinti įstrigusių ekonominių santykių.

Viešėdamas Maskvoje D. Kameronas taip pat ragino, kad Rusijos teisėsauga vis dėlto padėtų britams nustatyti tikrąsias A. Litvinenkos mirties priežastis, tačiau šiems raginimams Kremlius liko kurčias ir abejingas. Pasak vokiško leidinio „Sueddeutsche Zeitung“, tai – pirmasis britų premjero vizitas po šešerių metų. Bet net ši aplinkybė nesuteikė vilčių, jog Maskva ir Londonas artimiausiu metu pradės bičiuliautis. D. Medvedevas labai aiškiai pareikalavo, kad britai liautųsi politizuoti A. Litvinenkos mirties priežastis. „Tokius dalykus kaip mirties priežastys privalo tirti ne politikai, o teisininkai“, – ironizavo D. Medvedevas. Jis, be abejo, rėmėsi ir Rusijos įstatymais, kurie draudžia savus piliečius atiduoti užsienio valstybėms.

Rusijos ir Didžiosios Britanijos tarpusavio santykiai įtempti dar ir dėl to, kad oficalusis Londonas suteikė politinį prieglobstį Čečėnijos nepriklausomybininkui Achmedui Zakajevui. Maskva šį čečėną traktuoja kaip teroristą, o Londonas – kaip politinį kalinį arba kaip laisvės kovotoją. Eiti draugiškumo link neskatina ir tai, kad visai neseniai Rusijos slaptosios tarnybos atliko kratas kai kuriuose Maskvoje reziduojančių verslininkų biuruose.

Pagal užsienio spaudos pranešimus parengė Gintaras Visockas

© 2011 „XXI amžius“