Per Europą – darbo ieškoti

Julė KILČIAUSKIENĖ

(Tęsinys. Pradžia Nr. 7)

Piemenys Italijos priekalnėse melžia avis

Močiutė ir vaikaitė

Dantės aikštė Napolyje

Dell’Ovo pilis

Pirmoji patirtis ir įspūdžiai… sunkūs. Esu ne turistė, o tarnaitė – be kalbos… O vis vien kiekviena šalis yra savita ir įdomi. Tad dabar susipažinkime su italais ir jų gyvenimu. Tai šalis kalnų, pakalnių ir nuostabi savo charakteriu, su 55 milijonais gyventojų. Didžiausi miestai: pramoninis Milanas (3,5 mln.), sostinė Roma (3 mln.) ir nuostabusis kurortinis miestas Neapolis (2 mln.).

Susipažinkime su Neapoliu

Į tą regioną, vadinamą Kampanija, įeina Neapolio, Kazertos, Benevento, Aveljino ir Salerno miestai bei jų provincijos. Regionas užima 13 595 kv. km, jame yra 4,628 mln. gyventojų. Šiaurinė Kampanijos dalis daugiau kalnuota, o pietinė – vartai į Tirėnų jūrą. Joje puikios salos: Iskija, Kapris, Nisida ir Prosida. Trys didžiausi kalnai yra veikiantis ugnikalnis Vezuvijus, Miletas ir Taburnas. Vezuvijus yra arti Neapolio, o jo papėdės nusėtos namais. Drąsūs italai! Taip pat trys ir uostai: Neapolis, Pozuolis, Salernas. Neapolis garsėja turizmu, tačiau yra šiek tiek ir pramonės. Mieste yra laivų statyklų, tekstilės, mechanikos, maisto pramonės ir kitų gamyklų. Puikiai vystomas žvejybos verslas Tirėnų jūroje.

Kiek vaikščiojau po šį gražų kalnuose įsikūrusį miestą, stebėjausi architektūra, labai skirtinga nuo mūsiškės. Žmonės – marga minia tautybėmis ir apranga. Šalia plačių ir erdvių gatvių – siaurutės kaip siūlai senamiesčio labirintuose. O jomis ne tik pėstieji vaikšto, bet ir mašinos važinėja, motociklai „skraido“. Gatvės įrėmintos daugiaaukščių, be saulės atrodo kaip požemių tuneliai. Nors kai kada ir jose šviesa ir saulė blykstelėja. Ir gana stipri.

Netoli stoties – didžiulis turgus. Po pietų jo aikštė ištuštėja, tačiau šaligatvis geležinkelio stoties link nusėtas prekeiviais. Tai ne tik italai. Stoties rajonas gana šiukšlinas. Pakelės irgi… Gatves labai puošia augmenija, ypač palmės. Pamiršau paminėti pagrindinį stoties aikštės akcentą – didingą Garibaldžio paminklą. Jo vardu ir pavadintą. Mieste daug kultūrinių, istorinių statinių ir reginių. Apvažiavę keletą įstabių aikščių ir parkų, atsiremiame į Tirėnų jūros pakrantę. Tačiau maudytis čia negalima. Vanduo juodas, drumzlinas. Ir prie jo sunku prieiti, nes pakrantė sutvirtinta akmenų ir klinčių luitais. Žmonės deginasi susėdę ant jų. (Pliažai toliau.) Einame pakrante. Į jūrą kojas įmerkusi senoji Dell’Ovo pilis. Lipame vis aukštyn akmeniniais laiptais. Štai niša sienoje, o žemyn – gilus šulinys. Tai karceris. Į jį mesdavo pasmerktuosius. Baisu. Ir nesuderinama su aplinkos grožiu, linksmu tautos charakteriu. Iš pilies aukštybių atsiveria miestas. Jo namai, namučiai – dideli ir tvirti. Keista, nematau bažnyčių kryžių. Gal joms per sunku iškelti savo bokštus per banguotą miesto reljefą? Tačiau varpų skambesys pasiekia savus ir keliautojus. Kiek tolėliau į kairę, pakrantėje, – uostas, daugybė kruizinių laivų. Pavadinimai įvairūs, štai ir balta „Aurora“.

O vingiuojant dešinėn pakrante, artėjame kažkokio kalno papėdės link. Prie pat jūros pasiekiame uždarą zoną – ten milijonierių ir milijardierių vilos, prabangios ir kuklesnės. Čia prašalaitis nepateks. Įvažiavimai ir praėjimai – tarp aukštų tvorų, visur signalizacija.

Važiuojant Neapolio provincijos keliais atsiveria pasakiški vaizdai. Štai kelias įaugęs į kalną, kurio stačiose pašlaitėse (keista, kaip neužgriūva) auga agavos, alavijai, kiti egzotiški augalai – niekieno neprižiūrimi žiemą ir vasarą. Reljefiniai kalnų vartai į ežerus ir jūrą. Nuo jų moja vienišos palmės ir pušys, rodos, sako: „Užsuk, pasidžiauk!“. Tik to laiko nedaug. Reikia aplankyti Vezuvijaus ugnikalnį, senąjį Pompėjos miestą, Kazertos karalių rūmus. Daug dar ką reikia išvysti, ko nesitikėjau gyvenime.

Italijos Bažnyčia

Šis mano pasakojimas gali būti ne visai autentiškas, nes meldžiuosi ten, kur gyvenu, – Fratamadžiorės San Sosijos bažnyčioje. Tiesa, kartais aplankau ir kitas, bet tai trumpi epizodai. Pačioje Fratamadžiorėje yra 50 tūkst. gyventojų ir dešimt bažnyčių. Pas mus būtų to paties miesto atskiri mikrorajonai, o čia juos vadina miestais. Iš vienos pusės Grumas, iš kitos – Frataminorė (jie daug mažesni).

Sekmadieniais į šv. Mišias renkasi įvairaus amžiaus žmonės: seni, vaikai, jaunimas. Maži vaikai per daug nedrausminami, tačiau dažnai jie elgiasi netgi maldingai, kartu dalyvaudami ir kartu giedodami. O giesmės melodingos, neliūdnos ir jas gieda visa bažnyčia, tad skamba gana garsiai. Gražu! Dešinėje, vos įėjus į bažnyčią, kampe – Kristaus karstas. Prie jo dažnai sustoja žmonės pasimelsti, paprašyti pagalbos, liečia permatomo dangčio viršų ties Išganytojo kruvinomis kojomis, pervertu šonu. Patogioje, visiems prieinamoje vietoje stovi šventinto vandens indai. Ir karščiausiu metu jie neišdžiūva. Prie jų, ant kėdės, – krūvelės šv. Mišių konspektų. Eidami į šv. Mišias tikintieji juos pasiima ir, kai reikia, skaito, gieda ar seka kunigo žodžius. Aukas renka moteris. Pas mus aukojama litais, o čia dažniausiai centais. Po 50, 20, 10… Kadangi bažnyčioje ne vienas, o trys – penki kunigai, ministrantai ne visada patarnauja. Tačiau jie į šią tarnystę priimami iškilmingai, šv.Mišių metu vedami prie altoriaus. Pagerbiami ir jie, ir tėvai – mokoma atsakomybės prieš Dievą. Tai sukelia taurius jausmus ne tik jiems – visai parapijai.

Didžiųjų švenčių dienomis, po vakarinių šv. Mišių, iš bažnyčios procesija su vėliavomis, giesmėmis, lydima orkestro, su Jėzaus, Marijos portretais, savo šventųjų paveikslais ar jų biustais eina miesto gatvėmis. Tuo metu sustabdomas mašinų eismas. Žmonės procesiją sutinka pagarbiai, kiti įsitraukia į eiseną. Grįžus į bažnyčios šventorių nesiskirstoma. Tuojau nuo gretimo miesto administracinio pastato antro aukšto į dangų ima kilti fejerverkai, raketos. Prisirenka dar daugiau žmonių. Visi stebi fejerverkus, šnekučiuojasi. Nuotaika tikrai šventiška.

Dažnuose namuose gausu religinės atributikos, net įrengiami altorėliai. Religinių daiktų parduotuvėje – labai platus pasirinkimas. Skulptūros iš metalo, keramikos, stiklo formų įvairumu ir technika tikrai rodo didelį kūrėjų meistriškumą. Skamba religinė muzika. Ir jos galima įsigyti, kaip ir įvairių religinių knygų, žinoma, italų kalba. Parduotuvėje daug paveikslų, ikonų. Vienas kunigas kartais net padeda pardavėjai prekiauti. Malonu jausti tokį dvasininkų dėmesį ir pagarbą. Taip, visais sunkiais momentais čia, toli nuo namų, pirmiausia užuojautos ieškau Dievo namuose. Ir randu.

Tautos papročiai ir charakteris

Štai čia tai yra apie ką rašyti! Italai labai jausmingi, linksmi, aistringi, greitos orientacijos, tamsesnio gymio. Pasisveikindami visada bučiuojasi į abu skruostus. Tai daugiau daro moterys, bet stebėjau tokį pat aistringą padėkojimą pardavėjui jaunos moters, nusipirkusios mobilųjį telefoną. Kartais tai net ne bučiniai, o tik prisilietimai skruostais. Taip ir su manimi elgiasi pažįstamos italės (tik ne mano slaugoma sinjorina). Pardavėjai daugiausia vyrai, jie ypač paslaugūs moterims. Teko ir man kažką panašaus patirti. (Jaunas pardavėjas, padėjęs „atsigauti“ telefonui, atsisveikindamas įžnybo į žandą… Pasijutau aštuoniolikmete… Bet buvo smagu.)

Jaunimas, paaugliai yra mandagūs su vyresniaisiais. Tačiau man kartą pakišo koją ir vos neplumptelėjau ant grindinio. Atsisukau ir grėsmingu veidu artėjau prie nusikaltėlio. Vaikinukas sutriko. Tada mano draugė ėmė jiems aiškinti, kad esame ne ukrainietės, o lietuvės (italai nemėgsta ukrainiečių). Žinoma, aš neskėliau antausio, o linksmai pagrūmojau ir nusijuokiau. Jie taip pat.

Užkalbinti žmonės labai dėmesingi – visada paaiškina ir stengiasi visaip padėti svetimšaliams. Ir aš paklydau eidama iš gretimo miesto – Frataminorės turgaus. Paklausiau dviejų merginų kelio. Jos panoro mane palydėti. Nors tuojau sutikome jų vaikinus, pasakiusios, kad dabar negali būti su jais, vedė mane. Iš pradžių sunkiai, pamažu lengviau mezgėsi pokalbis. Tai Lina ir Rozeta, abi dirba turguje. Kaip pastebėjau, jaunos mergaitės, dar netekėjusios, yra labai linksmos, laimingos, judrios ir išdidžios. Viskas pasikeičia po santuokos, nes Italijos vyrai ir toliau lieka laisvi, o moteris užgula visi šeimos rūpesčiai. Skyrybos nepopuliarios, tad vyrų neištikimybės dažnokos. Žmonos tai žino, bet… kas gi belieka daryti. Apie tai ir kalbėjome, kad mergaitėms reikia džiaugtis jaunyste, nes tai laimingiausias metas gyvenime. Jos sutiko (tik nežinau, ar viską suprato). Palydėjo mane iki Fratamadžiorės centro, San Sosijos bažnyčios. Atsibučiavusios į abu skruostus, laimingos išsiskyrėme, tačiau vis dar atsigręždamos vienos į kitas.

O eismas, eismas! Jau tamsiu vakaro metu, išnešus šiukšles, einu įstrižai sankryžos. Oi, net skruzdėlytės per nugarą ėmė lakstyti: kai pradėjau eiti, buvo tuščios gatvės, o dabar iš visų keturių pusių šviečia mašinų akys ir dar tas neramus motociklas. Jie mandagiai praleidžia mane. Jaučiuos pagerbta. Vaje! Kad taip Lietuvoje. Neapolyje mano draugės skuba prie jūros per gana plačią ir judraus eismo krantinės gatvę. Sustabdo policininkas, apibara, bet baudos nerašo ir pinigų neprašo. Kadangi čia dažnas ratuotas, pasiturinčiose šeimose vyras ir žmona turi atskiras mašinas, eismas labai intensyvus. Itin populiarūs motociklai, motoroleriai. Su jais plerpia ne tik paaugliai, bet ir vyresnio amžiaus vyrai ir moterys. Jaunuoliai lekia dideliu greičiu, kartais grupėmis, kiti, pasirodyti norėdami, savo „žirgelius“ skraidina ant vieno rato.

Kaip minėjau, ten, kur gyvenu, pėstysis yra karalius. Kadangi šaligatviai labai siauri, kai kur jų beveik nėra arba apteršti keturkojų, dažniausiai einame gatve, tarp stovinčių ir važiuojančių mašinų – viduriu. O motociklai zuja tarp mašinų ir pėsčiųjų, kartais užšokdami ant šaligatvio. Ta gatvės mozaika visai bus linksma, jei dar pakelsime galvą aukštyn, kur atviruose balkonuose plevėsuoja skalbiniai. (Italai mėgsta švarą ir tvarką.)

Mados linksmos, kaip ir žmonės. Palaidinės, džinsai su blizgučiais. Stilius laisvas, įvairus – ne mūsiškas. Čia nesivaržoma! Karšta! Be to, daug užsieniečių ir kartais nebeaišku, kas kam madas diktuoja. Nemažai merginų nuogomis bambomis, moterys, nors ir jaunos, rengiasi daug kukliau. Plaukus jos dažniausiai nešioja ilgus, ypač jaunos. Kai kurie paaugliai su auskarais nosyje, lūpose. Jų šukuosenos – „šlapias ežiukas“. Jaunimas linksmas, be kompleksų, paslaugus, nesijaučia amžiaus barjero kalbant. Kad ir nepažįstamą senutę pagirs, kartu pasijuoks, lyg kalbėtų su labai turtinga giminaite.

Taigi turisto akimis ir širdimi besidairant ir bendraujant, Italija yra viena simpatiškiausių šalių, viena gražiausių savo gamta ir pati gražiausia kaip krikščionybės tvirtovė, aišku, neskaitant Kristaus pėdomis išvaikščiotos žemės.

O jei žvelgsime vargšo, iš kitos šalies atvykusio užsidirbti žmogaus akimis – situacija bus kita. Bet apie tai kitą kartą.

© 2005 "XXI amžius"