|
Ką man davė Lietuva?
 |
|
Algirdas Raškevičius-Titnagas
|
Girdžiu jaunus žmones taip sakant, ir nejučiomis
skruostu nurieda ašara. O ką gi mes davėme Lietuvai? Dabar tai svarstyti
nebemadinga. Okupantams siautėjant, daugybė jaunų žmonių išsimokslinusių,
besimokančių ir biedniokų vaikų, išniekintais kūnais buvo guldomi
miestelių aikštėse, metami į duobes. Jie žinojo, kur eina, ir neklausė,
ką už tai gaus. Nelygioje kovoje jie mąstė, kaip apginti Tėvynės
garbę. Gal tai buvo auka už tautos nuodėmes?
Dabar daugelis gina tik savo interesus, nors turėtų
būti pavyzdys jaunimui. Žuvusiųjų šeimos buvo ištremtos, turtas
atimtas, likusiuosius Tėvynėje persekiojo, neleido mokytis. Tėvai
pasakojo, kad, vežant į Sibirą gyvuliniuose vagonuose, visi vienu
balsu giedojo: Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė. Ir tai daugeliui
padėjo išgyventi. Sibire būdami melsdavosi, kad sugrįžtų ir būtų
palaidoti tėvų žemėje. Ne visiems tai buvo lemta. Jei vėl viskas
pasikartotų, jie niekada netaptų parsidavėliais.
Vienas iš tų idealistų jaunuolių buvo mano brolis,
Utenos gimnazijos moksleivis Algirdas Raškevičius-Titnagas, 2000
m. kovo 28 d. LGGRTC pripažintas kariu-savanoriu. Jis žuvo 1946
m. balandžio 16 d. gimtajame Maneičių kaime, prie Alaušo ežero.
Užklupus stribams, jis draugui B.Burokui liepė bėgti kaimo pusėn,
o kad nenukentėtų kaimas, pats bėgo paežere ir žuvo. Eilėraščių
sąsiuvinėlis buvo rastas jo žuvimo vietoje. Brolio eilės liudija
apie jo ir to meto jaunuolių meilę Tėvynei, jose svajonės ir viltis.
Eilėraščiai gal ir nėra tobuli, jie gi rašyti besislapstant bunkeriuose,
kiekvieną dieną lenktyniaujant su mirtimi, juodoj nakty.
Albina RAŠKEVIČIŪTĖ
Algirdas RAŠKEVIČIUS-TITNAGAS
Kas Tave apgins?
Ir kas išties tau ranką, žeme?
Gražioji žeme, perlų šalie!
Aplinkui debesys aptemę.
Kerštinga tu dalie.
Kas tau sakys, tau, vargų žemei,
Kur turi būti tik džiaugsmas ir drąsa:
Jau kelkis tu iš vargo vėlei,
Tave išvaduos tik sūnų narsa.
Tai mes tau, žeme, pasakysim:
Gana vergauti, ašarų gana.
Pražys dabar, ir pamatysim,
Kaip blaškos raudos su ryto dargana.
Bet tai ištarti mes turėsim.
Gaisrų ugny, granatų sprogime.
Jei reiks, mes viską iškentėsim,
Tik mes apginsime Tave.
Už Laisvę
Ir vėl bus žygis užu Laisvę,
Skambės trimitai, kaip kitada,
Išeis karžygiai ginti žemę,
Kaip gynė protėviai ją visada.
Išeinantiems siūbuos berželis,
Juos laimins motina sena.
Pavieškely bylos smūtkelis,
Kad vėl atgijo Tėviškė jauna.
Priskins gėlių jauna mergaitė,
Atneš jų karžygiams papuošt.
Ir prie krūtinės marga našlaitė
Turės mūs karžygį paguost.
Kas grįš iš žygio tas laimingas.
Jį sveikins sesės, broliai lietuviai.
Kas žuvęs kiekvienas lietuvis garbingas
Nešios širdyje amžinai.
Prie jo kapo siūbuos žalias beržas,
Papuoš jo kapą sesutė dailiai.
Ant beržo kiekvieną pavasarį mielą
Atskridus kukuos gegutė gailiai.
Apgautam karžygiui
Išėjai parnešti laisvę
Tu, karžygi šios šalies.
Panorėjai jausti laimę
Ir kovojai iš širdies.
Tu kovoj apgynei garbę,
Šios paženklintos šalies,
Kova virė, šūviai trenkė
Tu nemetei šaunios vilties.
Sugrįžai tu vėl į dirvą,
Manei, gyvensi laisvėje tikroj.
Dabar vėl mums laisvę varžo
Ir kyla apmaudas sieloj.
Įkvėpt žmonijai meilę tu gali,
Iš meilės ir svajonių,
Mes laimę padaryt galėjom,
Iš nupuolimų ir dvejonių
Drąsos bet neturėjom.
Įkvėpt žmonijai meilę,
Tą meilę didžią, šventą.
Įkvėpt Tėvynės meilę,
Kurios perlai neblanksta.
Tad ryžkis į pasaulį,
Jaunime, kol gali.
Pakilkime į saulę
Įkvėpt žmonijai meilę tu gali.
Nors kenčiu, bet nekeikiu
Mačiau aš, augo ir žydėjo
Šalis graži ir mylima.
Čia nieks vargų nebekentėjo
Dabar paliko tuštuma.
Mačiau, kaip pynės laimė,
Jau ruošėsi žydėt.
Šalin skausmai ir baimė
Aš jai turiu padėt!
Padėt mes jai galėjom,
Ir galime visi.
Nes taip gi ją mylėjom,
Bet laimės nerasi.
Visur vien pikti žmonės,
Paniurę, nesavi.
Visi verti malonės,
O gal ir alkani?
Išlieti juodo skausmo
Nuėjau pas draugus.
Bet argi jie išklausė
Tik keikė vien vargus.
Ir ką gi gelbės plūsti,
Jei pats sau nepadėsi.
Vis tiek varguose žūsi,
Nelaimėse merdėsi.
To negana dar jie
Įskundė ir mane.
Už tai, kad tau, šalie,
Norėjau paaukot save.
Dabar už tai kenčiu,
Aš karcery tamsiam.
Ir nekeikiu visų,
Nors nueinu kapan.
Kelionė
Rangos vieškeliai kloniais, pakalnėm,
Šalia jų stiepias medžiai ir linksta,
Taškos upės bangom sidabrinėm.
Bėga, verda ir nuneša žvaigždę.
Žengia vasaros, lengvos lyg pūkas.
Margai žydi gėlėm krištolinėm.
Lengvu valsu gyvenimas sukas
Ir sudūžta lyg bangos krantinėn.
Metų skaičiuj visi mes pradingstam,
Einam, žengiam ir galą surandam.
O tas kelias brangus kiekvienam,
Nes gyvenam tik vieną tą kartą.
Rangos vieškeliai kloniais, pakalnėm,
Šalia jų linksta garbanos šakos.
Su tais vieškeliais einam, nueinam
Tik paliekam purioj žemėj taką.
© 2007 XXI amžius
|
