„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2007 m. spalio 12 d., Nr. 10 (95)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Reinkarnacija – ar tai tikra?

Dr. Apolinaras Žiedelis

Dauguma Rytų religijų moko, kad, norint pasiekti vienybę su Vieniu (Absoliutu), reikia pereiti daug gyvenimų. Išganymas esąs pažangos ir atžangos vyksmas, besitęsiąs per daugelį žemiškų žmogaus egzistencijų. Ši žmogaus veiksmų virtinė ir vadinama reinkarnacija (mirusio žmogaus sielos persikūnijimo koncepcija, arba metempsichozė). Reinkarnacija – ciklinė sielos evoliucija, kuri vyksta sielai pereinant iš vieno kūno į kitą. Siela privalo eiti per įvairias gyvenimo formas į žmogiško buvimo plotmę, kurioje išmokstamos moralinio gyvenimo pamokos. Induizmas ir budizmas moko, kad tik per gyvenimo kliūtis, vargus bei kančias siela gali pelnyti išsivadavimo garantą — atgimimų ir kančios rato užbaigimą.

Remiantis krikščionybės mokymu galima teigti, kad apbrėžti reinkarnaciją, kaip sąmonės persikūnijimą ir turinčią savarankišką būtį, – t.y. aš pats per save tobulėju, – yra sutartinis ar iš dalies visuotinai priimtas, be abejo, patogus dalykas, bet realiai nepagrįstas. Indijoje brahmanai sakosi pasiekią harmoniją, t.y. taiką su savimi, sulaukę jau 50 metų amžiaus. Jų filosofija skelbia: neturėk troškimų, skausmo, jausmų. Jausmai, pojūčiai yra materialūs dalykai, o veikti reikia remiantis psichika. Sveikas protas padeda pakeisti savo ego; o jei nenori keistis, vadinasi, esi užsispyręs.

Norint susivokti šioje situacijoje, reikia panagrinėti, kaip mes suvokiame savo būtį. Ypač tai svarbu šiandien, nes žmogus yra visiškai suardęs tvarką ir tradicijas. Nei mokslas, nei technikos galimybės jam nesuteikė pasitikėjimo. Žmogus vis tiek jaučiasi nesaugus. Filosofiniai samprotavimai taip pat prarado savo įtaigumą. Vienintelis priimtinas pasaulio modelis turi remtis moderniąja fizika ir teologija (tai yra krikščionybe).

Iš tikrųjų mokslas šiandien prisideda prie pasaulio vizijos formavimo, mūsų suvokiamą tikrovę sujungia su transcendentiniu jos principu, kuris, kaip žinome, yra davęs jai pradžią. Todėl į klausimus: iš kur atsirado Visata? kas yra tikrovė? kodėl vis dėlto egzistuoja materialus ir dvasinis pasaulis? kaip skleidžiasi mūsų gyvenimas? ar pažįstame visumą, ar tik konkrečią jos dalį? ar mes turime viską, ar esame priversti rinktis? – atsakyti gali tik kartu suderinti mokslininkų ir teologų tyrinėjimai. Pasaulyje pastebimas fizikų ir teologų veiklos suartėjimas, jie kartu ieško atsakymų – tiesos, kuri yra aukščiau už pažinimą. Turime puikų pavyzdį ir Lietuvoje – kun. Č.Kavaliausko knygą „Tarp fizikos ir teologijos“ (1998).

Ir Vakaruose, ir Lietuvoje vis daugėja reinkarnacijos šalininkų. Reinkarnacijos idėja kreipia visiškai kitokio pasaulėvaizdžio link. Jie mano: jei šį kartą nepavyko gerai nugyventi, tai dar bus galimybių pasitaisyti kituose gyvenimuose. Iš tiesų tikintieji Rytuose neieško reinkarnacijos įrodymų. Jiems užtenka tikėjimo – savistabos. O vakariečiai siekia empirinių (pagrįstų patirtimi) įrodymų, bet, jų nesuradę, vis tiek suponuoja persikūnijimą. Vakaruose, kaip mano A.Paškus („Dievas, dvasios ir žmonės”, 1993), ši idėja yra daugiau sociologinis-psichologinis fenomenas, negu mokslinis ar filosofinis. Be to, vakarietiška reinkarnacijos samprata tinka pateisinti savo nuodėmingam gyvenimui, malonumų kultui, žmogaus gyvybės nuvertinimui. Nusigręžusiems nuo krikščionybės rodosi, kad reinkarnacija žada nemirtingumo viltį. Pertekliuje gyvenantiems persikūnijimo idėja garantuoja kitą šansą vėl sugrįžti į malonumų ir nuotykių kupiną gyvenimą.

Knygynų lentynose pilna pseudomokslinės ir pagonybę skleidžiančios rytietiškos literatūros. Tenka girdėti, esą Mozė ir Krišna, Buda ir Kristus buvę vienos dvasinės būtybės įsikūnijimai. Krišnos sekėjų akimis žiūrint, Jėzus yra tik vienas iš guru (mokytojų). „Bet jeigu sutiksime su Krišnos pasekėjais, – rašo A.Menis ir S.Rudalevičiūtė („Aplinkos energetika ir sveikata”, 1998), – logiška būtų manyti, kad religiniai vadai ir jų mokymai vienodai aptaria pomirtinę žmogaus būtį. Taigi visi turėtų skelbti tą ar kitą reinkarnacijos idėją ar bent jos užuomazgą“. Prie monoteizmo (viendievystės) tiesos, atskleistos Senajame Testamente, labiau ar mažiau priartėjo ir kitų senovės tautų religijos. „Nei šumerų, nei egiptiečių ar babiloniečių, hetitų, sirų, finikiečių, persų, kanaaniečių, romėnų, kinų religijose nėra reinkarnacijos. Mes žinome apie egiptiečių rojaus šalį Jalu, apie mirusiųjų buveines: Šeolą, Hadą, Eliziejaus laukus, tačiau šių tautų senoviniuose tekstuose nėra nė vieno žodžio apie persikūnijimą ar bent apie jo galimybę“ (A.Menis ir S.Rudalevičiūtė).

Reinkarnacijos idėjos ieškota ir Senajame Testamente. Manyta, kad apie reinkarnaciją byloja šios Biblijos vietos. Dievas, siųsdamas pranašą Jeremiją pamokslauti, sako jam: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau, – pranašu tautoms tave aš paskyriau“ (Jer 1, 5). Tačiau čia kalbama ne apie reinkarnaciją, o apie Dievo vienažinystę: Dievas numatė Jeremijo pašaukimą dar prieš jam gimstant. Štai kita Šventojo Rašto vieta: „Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši“ (Pr 3, 19). Čia aiškiai sakoma, kad žmogus yra mirtingas, o numiręs jis „grįžta į savo dulkes“, grįžta žemėn. Pastangos rasti Senajame Testamente mokymą apie reinkarnaciją buvo bergždžios. Nėra šio mokymo ir kiek vėliau atsiradusiame ortodoksiniame judaizme. Taip pat ir vėliausiai susiformavusi pasaulinė religija, islamas, nepripažįsta reinkarnacijos.

Pagal A.Paškų, reinkarnacijos idėja atsiradusi spekuliatyvinėse filosofijose. Seniausiuose indų raštuose inkarnacijos doktrinos dar nerandama, o ankstyvosios vedos (sukurtos 1500-1000 m. pr. Kr.) taip pat išskirtinai apie reinkarnaciją nekalba. Kalba tik apie prisikėlimą ir gyvenimą su dievais amžinybėje (politeizmas). Kaip savo knygoje rašo A.Paškus, aiškios reinkarnacijos prielaidos pasirodė puranikos amžiuje (puranos yra indų mitų, pasakų, legendų rinkinys), tuo laiku, kai puranos buvo kuriamos, ir per budizmą. Taigi reinkarnacija buvo priimta apie 300 metų prieš Kristų. O nūdienė reinkarnacijos samprata yra paimta iš teosofų. Teosofija yra filosofinė-religinė koncepcija, skelbianti ryšį su antgamtiniu pasauliu (dvasiomis) ir mistinio pobūdžio praktika, siekianti pažinti jo paslaptis. 1875 metais Niujorke buvo įkurta „Teosofijos draugija“, veikusi pagal rusės H. Blavatskajos (1831-1891) sukurtą koncepciją ir sąjūdį drauge su H. Olkotu. Dabar draugija turi apie 3000 narių, daugiausia JAV, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Lietuvoje šias idėjas propagavo Vydūnas.

Tarkim, kad reinkarnacijos idėja yra tikra. Bet kaip tuomet paaiškinti tą faktą, kad žmonės savo buvusio gyvenimo ar gimimų neprisimena? Jeigu neprisimenamas praeitas gyvenimas, neprisimenami nusikaltimai, kad būtų galima iš jų pasimokyti, tai galimas daiktas, kad tuos nusižengimus vėl pakartosime. Ir jei reinkarnacija iš tikrųjų yra karma (savotiškas dėsnis, automatiškai veikiantis atpildo mechanizmas), kodėl žmogus neapsaugomas? Ar visiško praeito gyvenimo užmiršimas neliudija prieš reinkarnaciją? Ir tariami praeito gyvenimo prisiminimai reinkarnacijos dar neįrodo.

O jei „prisiminimai iš praeitų gyvenimų“ gana patikimi ir tarsi realūs? A.Paškus tokius prisiminimus grupuoja į dvi kategorijas: į hipnotinę regresiją (grįžimą per hipnozę į ankstesnę būklę) ir į spontaniškus (savaiminius) prisiminimus.

Pirmos rūšies prisiminimai būna paskatinami hipnoze. Hipnotizuotojas įteigia pacientui kai kurių minčių, įsitikinimų, jausmų. Beveik visada hipnotizuotojui pasiseka sužadinti kokį nors vaizdą iš „praeito gyvenimo“. Savaiminiai prisiminimai turėtų būti autentiški, nes jie nėra išprovokuoti tarpininko. Šie prisiminimai būdingi vaikams, retai suaugusiesiems. Iš tiesų, esant hipnozės ar kitoms pakeistoms sąmonės būsenoms, žmonės būna imlūs paranormalioms ar telepatinėms komunikacijoms, ateinančioms iš pasąmonės srities. Beje, kaip nurodo A.Paškus, kuris remiasi Stevensonu, vienu didžiausių šios srities žinovų, dauguma tariamų reinkarnacijos prisiminimų turi daug panašumų su spiritizmu, mediumais ir velnio apsėdimais. Tiesa, Stevensonas suabejoja, kad informacija apie praeitą gyvenimą galėtų ateiti per dvasias. Vis dėlto jis sutinka, kad kokios nors „bekūnės asmenybės įtaka“ yra galima. Bet jis pažymi ir tai, kad daugeliu atvejų sunku suprasti, ar kurį nors konkretų atvejį laikyti reinkarnacija, ar dvasios apsėdimu.

„Prisiminimų“ atvejams priklauso ir vadinamieji nepaprasti sutapimai. Jeigu dėl įvairių priežasčių pasikeičia sąmonės būsena, o tai gali atsitikti esant dideliam panašumui iš prigimties (kas būna labai retai) arba dėl sutrikimo per gimdymą, tai susidaro informacinis kanalas, siejantis tą asmenį (kūdikį) su kitu – gyvenančiu ar gyvenusiu. Susidaro įspūdis, kad žmogus jau kažkada gyveno, todėl ir daroma klaidinga prielaida, kad egzistuoja sielų persikėlimas. Čia suveikia ir kolektyvinė pasąmonės realybė, apie kurią kalba analitinė Jungo psichologija, iš dalies paaiškinanti tariamų praeities gyvenimų prisiminimus.

Hipnozė yra labai pavojinga ir nėra nieko nepaprasta, kad transo metu pretenduojama į naują tapatybę (asmens identitetą), kurią sukurti yra gana lengva. Jos turi pastovų ryšį su senais palaidotais prisiminimais. Vadinasi, hipnotinės ekstazės metu individas labai lengvai gali pradėti galvoti esąs kitas asmuo vietos, laiko bei aplinkybių atžvilgiu. „Medicinai yra žinomas Penfieldo sindromas, kai, veikiant tam tikrus smegenų centrus, sukeliamas efektas, dėl kurio pacientui atrodo, kad jis pažįstąs paveikslus ar daiktus, kurių jis iš tiesų niekuomet nėra matęs“ (Č.Kavaliauskas). Žymus neurologas Dž. Iklsas yra pasakęs, kad „smegenys yra mašina, kurią vaiduoklis gali valdyti”. Juk mediumai ir okultistai įeina į gilų transą prarasdami savo kūno ir psichikos, proto kontrolę. Žmogaus sielai nebekontroliuojant asmens, „bekūnė“ dvasia gali įslinkti ir perimti kūno kontrolę. Tai aiškiai įrodo rusų biofiziko F.Šipunovo, Rusijos medicinos akademijos akademiko V. Kaznačejevo ir kitų mokslininkų darbai.

Dauguma mokslininkų pradeda tikėti, kad žemėje aplink mus egzistuoja daugybė neregimų esybių – dvasių, sukurtų visai kitokiais (ne biologiniais) principais negu žmonės. Fizikai, matematikai jau įrodė, kad dvasia yra fizikinis laukas. Piktosios dvasios, galbūt gyvendamos ir būdamos aktyvios per tūkstančius metų, surenka daug informacijos. Dvasių laukas kartais susikerta su gyvų žmonių laukais, jos būna arti kurios nors šeimos, kultūrinės-etninės ar geografinės srities. Tokių laukų gyvybės formas sudaro elementariosios dalelės. F.Šipunovo darbuose kalbama apie neigiamas elektromagnetines matricas, kurios stengiasi užpildyti širdies tuštumą, ypač tų žmonių, kurie neturi gyvenimo tikslo, nesuvokia jo prasmės ar paprasčiausiai yra nusikaltėliai (tai fiksuojama ir prietaisais!). Tada dvasios ima žmogų valdyti. Jos gali iššifruoti mūsų psichikos transliacijas ir taip pat į žmogaus psichiką pasiųsti savąsias, gali paveikti fizinės tikrovės sritį manipuliuodamos elektromagnetinį spektrą. Juk žmogaus nervų sistema veikia per elektroninių impulsų bangas.

Visata susideda iš virpančios, banguojančios energijos. Fundamentali realybė yra kaip beribis, nefizinių duomenų laukas. Todėl įmanomas ir aiškiaregių bei telepatijos buvimas. Vis daugiau mokslininkų Visatą laiko tam tikra informacine lenta, plačios apimties informacijos matrica. Žmonių išgyventi įspūdžiai, patirtis, mintys, atlikti veiksmai nepradingsta, o yra išlikę, tebėra sukaupti tarsi kokiame duomenų banke ar bendrame fonde – informacijos tinkle. Kiekviename Visatos taške yra informacija apie viską ir apie visą Visatą. Vadinasi, žmogus, kaip dalis Visatos, taip pat turi savyje tą informaciją. Pasąmonė žino viską, bet kažkoks blokuojantis „įtaisas“ neleidžia bent kol kas šių žinių visiems naudoti gyvenime. Visi žmonės skirtingi, ir kiekvieno informacijos sistema yra individuali. Todėl negalime skaityti kitų žmonių minčių. Bet jei šis informacijos tinklas egzistuoja, tuomet iš tiesų žmogui yra galimybė, esant pakeistos pasąmonės būsenai, prieiti prie šio informacijos lobio.

Kad ir kokie būtų reinkarnacijos tyrinėjimo metodai, vis dėlto reikia pripažinti, kad yra kažkokia patirtinė tikrovė, kurią tvirtai nusako kuriamasis Dievo veiksmas, ir čia nėra jokio prieštaravimo, jei tuo pačiu metu teigiame, kad pasaulis visiškai priklauso nuo Dievo ir kad žmogaus protas ir filosofų išvedžiojimai yra niekis, nes Šventasis Raštas nemini, kad buvo ar yra sielų persikėlimas. Kristus nieko nesakė apie sielų persikūnijimą. Evangelijoje nieko nepasakyta apie persikūnijimą. Ir apaštalas Paulius kalba apie visos, vientisos žmogaus esybės transformavimą, pasikeitimą baigiantis pasaulio istorijai, o ne apie persikūnijimą. Jis moko mus ne apie kūnų kaitą, bet apie to paties kūno prigimties pasikeitimą: „Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas“ (1 Kor 15, 44). Laiške žydams tiesiai pasakyta, kad „žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą“ (Žyd 9, 27). Todėl ir kyla klausimas: ar mūsų pasąmonė nesukuria kartais praeito gyvenimo įspūdžių iš mūsų pačių šiuolaikinio gyvenimo nuotrupų tokiu pat būdu, kaip ji kuria sapnus? Tad grįžimas į ankstesnį gyvenimą yra gryna nesąmonė.

Kad ir kaip vadintų reinkarnaciją ir karmą, tai yra klastingas Golgotos kryžiaus neigimas. Tai – žmogaus priešgyniavimas Dievui. „Nereikalingas man Išganytojas. Aš pats atsakysiu už savo nuodėmes – net jeigu tam prireiks tūkstančio gyvenimų!“ – taip skelbia reinkarnacijos šalininkai. „Velnias nori, kad būtume tobulai „autonomiški“. Jis nori, kad apie gėrį ir blogį spręstume remdamiesi savo vidine dialektika, vadinasi, likdami visiškoje imanencijoje (vidinės sąmonės apimti – A.Ž.), ir tokiu būdu patys nutartume, kas yra gera ir kas bloga“ (M.D. Filipas „Sekti paskui Avinėlį“, 1999). Štai koks yra netikras pranašas. Žmogus yra veikiamas velnio ir tikisi išsigelbėti pats, savo protu. Žmogus esą turįs išsigelbėti pats, pažindamas gėrį ir blogį, t.y. tokiu pažinimu, kuris leistų jam pačiam nuspręsti, kas yra gera ir kas bloga. Tai yra suvedžiojimas, iškeliąs protą, kad šis nebūtų priklausomas nuo meilės. Neturime klaidingai manyti, jog užtenka laisva valia atmesti blogį, ir tada nuodėmė ir pragaras, rodos, jau nebeegzistuoja. Neužtenka pasitikėti tuo, kad žmonija nuoširdžiai ir aktyviai ieško Dievo ir Jo valios.

Kaip dažnai jie būna piktojo apgaunami ir baigia gyvenimą garbindami ne Kūrėją, bet kūrinius! Kad ir kaip kas nors filosofuotų ir aukštintų Rytų religijas ar mokymus, jie lieka iš esmės priešingi Kristaus Evangelijai. Rytų religijos yra išsigelbėjimo „evangelijos“ per veiklą. Mums siekiant išganymo, jos siūlo savitarną.

Dievas yra vienas visiems mums, bet yra skirtingų religijų, ir kiekviena iš jų pripažįsta Aukščiausiąją jėgą. Dievas nori mus nuvesti į vieningą Jo sampratą ir gyventi vienu tikėjimu pagal Evangeliją. Tai, ką Kristus išganė, yra ne tik dvasia ar siela, o žmogus ir pasaulis. Jis grąžino juos į Tėvo namus – į kuriamą Dievo karalystę. Kai žmogus priima visa tai, kas pas jį ateina Kristaus asmenyje, jis pamato, kas yra Dievas ir kas jis pats; koks yra jis pats ir koks – pasaulis. Tai yra Tiesa, ir per ją žmogus tampa laisvas. Todėl mes privalome taip pat būti pajėgūs sutikti Kristų visos Visatos akte. Kaip aiškina jėzuitas Tejaras de Šardenas („Žmogaus fenomenas“, 1995), „besivystančiame kosmose pasinėręs Kristus aktyviai veda šį pasaulį į save, kaip į sutaikymo su jo dangiškuoju Tėvu Omegos tašką. Todėl šiandien Katalikų Bažnyčia ir didieji jos skelbėjai primena ir kalba apie tai. Tikėjimo doktrinos kongregacijos deklaracijoje „Dominus Jesus“ primenamas išimtinis Jėzaus Kristaus ir Katalikų Bažnyčios vaidmuo žmonijos išganymui. Savo kalboje Romos kurijos nariams Jonas Paulius II taip pat priminė dokumentą „Dominus Jesus“. Jis sakė, jog dialogas „neturi sumenkinti teisingo skelbimo, kad Kristus yra vienintelis pasaulio Išganytojas“ (M.Buika, „XXI amžius“, 2001 01 05).

Nėra kitos išeities, išskyrus tikėti Kristų. Budizmas, induizmas ir konfucionizmas gali būti civilizacijos šaltinis, bet jokiu būdu ne tikra religija. Tai yra žmonių sukurtos, iš šio pasaulio kilusios religijos. Ir „visa religijų istorija rodo, kad sveikas protas žūsta visur, kur jo nesaugo krikščionybė“ (G.K.Čestertonas „Kultūra ir religija“, 1995).

Iš tiesų tik krikščionybė atsako į svarbiausius klausimus, liečiančius gyvenimą ir mirtį, žmogaus tapatybę (kas aš esu?), kančios ir prasmės ar beprasmybės problemas. Todėl būdami krikščionimis, katalikais, neapsimeskime, kad priimame kitą moralę, kitą tikėjimą vardan naujo, tinkamesnio šiomis dienomis. Tai ne tik kitos epochos, bet ir kito pasaulio moralė ir tikėjimas, tai netikras žodis – tai ne Dievo žodis. Krikščionis – tai žmogus, skelbiąs Kristaus tiesą, ją išpažįstąs, kaip ją išpažino pats Kristus. „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą aš išpažinsiu save danguje esančio Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 12). Visa, kas svetima, kelia sumaištį, apribojimą. Todėl neteisingus, netikrus savo įsitikinimus turime atmesti. Daug metų mus griaužė ateizmas, kuriam melas buvo svarbu, nes ateistui priešas yra ne Dievas, o tikintysis. Ateistai siekė ir siekia sutriuškinti mūsų mąstymo būdą. Beje, ateizmas laikomas liga. G.Jungas (psichologas ir gydytojas) teigė: „Visų nervinių ir protinių ligų priežastis – netikėjimas į Dievą, kuris yra psichologinė būtinybė“.

Krikščionių tikėjimas remiasi dieviškąja Išmintimi, o tai įmanoma tada, kai pirmenybė teikiama širdies ir proto sintezei – aukščiausiam proto ir valios suderinimo būdui širdyje. Jei vyksta priešingai, tai yra jei žmogaus valia gavo pirmenybę proto atžvilgiu ir jei valia, pakankamai neapšviesta proto, į visas puses traukiama geismų, lengvai pasiklysta, tada ieškoma laimės ten, kur jos nėra. Todėl šiandien matome, kad kai kurie politikai, ekonomistai, pragmatikai, žiniasklaidos veikėjai susirūpinę tik tuo, ką pirks, ką parduos. Jie pradeda tvirtinti, kad tiesa yra tai, kas teikia medžiaginę naudą, taip pat pradeda pripažinti gėriu tik tai, kas jiems patinka, ir net nebando apsvarstyti savo atsakomybės už mūsų laikų blogį. Turbūt teisus buvo Bopas sakydamas: „Ant daugelio žmonių antkapių būtų galima užrašyti žodžius: čia ilsisi palaikai žmogaus, kuris niekada nežinojo, kam jis gyveno žemėje“.

Krikščionybė yra ne iš žemiškojo pasaulio, bet ji yra pasaulyje, ir tik paaukodama pasaulį, pajėgia išsigelbėti. Ir mes, žmonės, kol gyvename čia, privalome pasilikti pasaulyje, bet nebūti su pasauliu. Tai reikalauja ypatingo mūsų susitelkimo, reikia nuolatos mąstyti. Nelengva priklausyti dangaus karalystei ir tuo pačiu gyventi žemėje. Ne juokai gyventi plaukiančių pasroviui žmonių visuomenėje. Juk pasaulis, valstybių struktūros taip suorganizuotos, kad jos neužtikrina mūsų žmogiškai prigimčiai jokios pusiausvyros, jokios laisvės, bet skatina mus užmiršti Dievą. Užuot mus pakėlęs prie Dievo, šis pasaulis Dievą ignoruoja. Laikraščiai, kinas, radijas, televizija, valstybės atstovai labai retai kalba arba visiškai nekalba apie Dievą: viskas aplink mus taip veikia, tarsi Dievo nebuvo ar atpirkimas niekada neįvyko. Bet jeigu to nepaisome, rizikuojame viską supainioti.

Pamynusi Dievo tvarką, žmonija pradeda naikinti save. Žmogus pakelia ranką prieš savo brolį, prieš gyvybę. Todėl krikščionys tiki, kad blogio jėga šiuo metu pasidarė šio pasaulio kunigaikščiu. Be abejo, pasaulį mes suvokiame kaip instituciją, kurią žmonės sukūrė nesiskaitydami su Dievu, ji nesusijusi su amžinąja žmonių paskirtimi. Nors tokia organizacija gali turėti ir teigiamų bruožų ir pasiekti gražių laimėjimų, bet galiausiai ji neišvengiamai sukels blogį ir pažeis tikrąją daiktų tvarką, nes pamiršta, jog teisingų struktūrų nėra be Dievo! Tačiau yra tokia Dievo valia, kad dauguma žmonių pasiliktų pasaulyje ir čia, žemėje, siektų vidinio tobulumo. „Tėve, aš neprašau, kad paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio. Pašventink juos tiesa! Tavo Žodis yra tiesa“ (Jn 17, 15-17). Kartais koks žmogus pašaukiamas palikti šį pasaulį ir visiškoje vienatvėje bendrauti su Dievu, bet daugelis lieka gyventi savo aplinkoje ir gauna uždavinį panaudoti pasaulio (gamtos) elementus ir bendrauti su Kristumi apsupti rūpesčių, kančių ir triukšmo, dulkių. Kiekvienas nuoširdus, mylintis ir mąstantis, neturintis prietarų žmogus turi rasti tikrąjį kelią – savo kelią, kuris vestų jį prie Dievo.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija