„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2007 m. spalio 12 d., Nr. 10 (95)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Ašaros, grojant Mendelsoną

Vetusta PRIŠMANTIENĖ

Vėjas, stipriais gūsiais šokdindamas rudenio lapus, iki blizgesio nušveitė Laikinosios sostinės senos aikštės grindinį, tačiau ji vis vien kažkokia liūdnai pilka. Bet štai iš senamiesčio gatvės išrieda gėlėmis apkaišytos mašinos, ir ta liūdna aikštė tarytum jaunyste pražysta: kaip lengvas rytmečio rūkas plaikstosi balti jaunųjų apdarai, raibuliuoja puokštės, susijaudinimu liepsnoja veidai!.. Atrodo – kas jiems tas darganotas ruduo?! Jiems šviečia sava saulė! Ji ir atvedė jaunus žmones čia, prie Santuokų rūmų.

Jausmingai spausdami vienas kito ranką, jaunieji kyla plačiais laiptais ir, aidint Mendelsonui, savo jausmus, savo įsipareigojimus vienas kitam patvirtina parašais. Paskui puošnūs ekipažai pasuks link maldos namų, kur savo priesaikas jie tars Apvaizdos akivaizdoje, naujai sukurtą šeimą įregistruos Jo atverstoje Likimo knygoje.

Laiminga, iškilminga diena! Šventos širdžių priesaikos diena! Tai kryžkelė, nuo kurios jaunus žmones jau ves vienas kelias, lydės viena dalia. Tai diena, kai dviem žmonėms suteikiama teisė vadintis garbingu „šeimos“ vardu, kurį kiekvienas įsipareigoja saugoti nuo bet kokios nešlovės.

Įsipareigoja. Tik... ar visuomet sąžiningai, garbingai tuos įsipareigojimus vykdo?

Nešinos gėlių puokštėmis, mes su jaunų dienų bičiule Regina žengiame prie jaunųjų poros – išteka jos dukra.

Regiu, kaip motina apkabina savo baltąją gulbelę, bet... vietoje džiaugsmo jos veidas apsipila graudžiomis ašaromis.

– Nors tu, dukrele, saugok savo meilę, šeimos laimę... Nekartok savo tėvų klaidų! – kūkčiodama ištaria jau ilgoką gyvenimo kelią nuėjusi moteris.

Kodėl tokią iškilmingą valandą motinos žodžiai prasiveržia skaudžiu sielvartu?

Žvelgiu į sujaudintą Reginos veidą ir mąstau: kada jos akyse paskutinį kartą mačiau nuoširdaus džiaugsmo blyksnį? Anksti į šios moters širdį įsibrovusios sutemos lydi visą gyvenimą.

Apie tą nelemtą gyvenimo klaidą, nešlovę, kuriai rimti, vienas kitą nuoširdžiai mylėję žmonės pasmerkė savo šeimą, apie amžiną graužatį – štai apie ką Regina kalba ir šiandien. Ir ne tik ji. Ir jos buvęs sutuoktinis atvirumo valandomis kalba tą patį:

– Nusidėjome mes... Labai nusidėjome Dievui ir savo sąžinei: dėl turto, buitinių patogumų leidome piktiems liežuviams juodinti mūsų nuoširdžią meilę. Žiauriai nuskriaudėme ir savo vaikus, kai šie buvo priversti patikėti (kad svetimiems neprasitartų apie tikrąją tiesą, kai juos, galimas daiktas, užgaulios dėl išsiskyrusių tėvų bendraamžiai) ir išgyventi visa tai, ką mes, kaip kokie artistai, nusprendėme suvaidinti. Deja, mažoms širdelėms tai buvo ne vaidinimas, o skaudus smūgis. Nesitikėjome, jog visa tai taip žiauriai atsigręš ir prieš mus pačius, sužlugdys šeimą, palaimintą bažnyčioje.

Ilgai slėptą savo šeimos istoriją šie buvę sutuoktiniai papasakojo, kai, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ji, ta nelemta paslaptis, neteko prasmės.

Vidas ir Regina šeimą kūrė tikrai iš nuoširdžios meilės. Gimė dukra, sūnus. Seno namo komunaliniame bute pasidarė ankštoka, juolab kad kartu gyveno ir Vido tėvai. Bet jauni žmonės nenusiminė. Nors sovietmečiu susitaupyti kooperatiniam būstui buvo labai sunku, tačiau švietėsi kita išeitis: plėtėsi mikrorajonas, aplinkui kilo blokinės „dėžutės“ – penkiaaukščiai. Gyventojai diena iš dienos laukė žinios apie medinio namo nugriovimą. Jaunus žmones džiugino artima perspektyva. Tačiau tada kaip tik ir išlindo tas nelemtas sumanymas.

– Kai pirmą kartą, dailindama žodžius, anyta atskleidė „protingą gudrybę“, mes su vyru nuoširdžiai pasipiktinome: „Kaip šitaip galima? Ką žmonės pasakys? Ir iš viso!.. Kaip tai vaikams paaiškinsime?“ – pasakojo Regina.

Tačiau anyta neatlyžo: girdi, kas čia tokio, išsituoksite ir vėl susituoksite. Svarbu – kas širdyje! Pagaliau – tai tęsis visai neilgai. Namą tuoj nugriaus. Reikia paskubėti išsituokti ir pasidalyti gyvenamąjį plotą. Vienišai motinai su dviem vaikais tikrai skirs dviejų kambarių atskirą butą, o Vidui su tėvais – ne mažesnį antrą. Tada bus galima išsikeisti į tikrai didelį butą visai šeimai.

Prie šios kalbos anyta, o paskui ir Vido tėvas rasdavo progos grįžti kasdien. Taip nepajutome, kad jau ir mes patys pradėjome svarstyti apie tėvų sumanymą kaip apie realią galimybę pagerinti šeimos gyvenimą. Perspektyva pradėjo rodytis tikrai viliojanti.

Pagaliau kasdien mums sakomi priekaištai apie jaunimo nepraktiškumą, norą naudotis vien tėvų užgyventu turtu nugalėjo – mes ryžomės negarbingam žingsniui... Ir šiandien prisimenu, kaip abiem kaito skruostai ir drebėjo rankos rašant tą gėdingą pareiškimą ištuokai.

Sopančia širdimi klausiausi šio pasakojimo. Juk tada mes, jų draugai, bendradarbiai, daug kartų tarpusavyje svarstydavome: kas atsitiko, kad taip staigiai iširo ši šeima? Sugyveno gražiai, augino du vaikus, nė vieno elgesiui iš šalies žiūrint nieko nebuvo galima prikišti. Abu rūpinosi šeima, kartu pramogaudavo, kartu atostogaudavo, su stikliuku broliautis nė vienas polinkio neturėjo. Tiesa, Regina kartais atviresnių pokalbių metu nusiskųsdavo dėl anytai nesvetimo egoizmo, netgi gerokai prasikišančio miesčioniškumo. Bet to niekas nesureikšmindavo: kuri marti, kuri anyta neranda viena kitos trūkumų?!

Ir staiga – skyrybos! Pažįstamiems jie nekomentavo nieko. Išsiskyrė, ir tiek.

Atskirus butus jauni žmonės gavo. Deja, ne taip greitai, kaip vylėsi. Senasis namas, jų visų nelaimei, dar stovėjo porą metų.

O tie metai šeimai tapo tikra kančia. Juk išsiskyrę kartu nevaikščios, neatostogaus, nes priešingu atveju žmonės suprastų tikrąją jų skyrybų priežastį, kas nors pakištų liežuvį, prasidėtų svarstymai, smerkimai.

Taigi, teko vaikščioti atskirai. O tada ir prasidėjo blogiausia. Žmonėms – kas? Išsiskyrė, vadinasi, kuris nors kaltas! Tikriausiai – abu. Kurį peiksi, prie to prilips. Ir, kaip paprastai tokiais atvejais būna, pasipylė apkalbos: šis žinąs tą, anas matęs kitką... Vidui jo bičiuliai, stengdamiesi „išblaškyti liūdesį“, pradėjo „suodžiais piešti“ buvusios žmonos portretą. Reginai jos draugai „atidenginėjo“ buvusio vyro nebūtas paslaptis. Žinoma, tokių žmonių visuomet esama: ko neišdrįs pliaukšti žmonai, vyrui, tą pagražindami, norėdami įsiteikti, užjausti ar tiesiog išlieti užslėptą pagiežą, išklostys prie šeimos griuvėsių.

Taip ir tarp šios poros netruko atsirasti nepasitikėjimas. Sukilo užgautos ambicijos: „Ak, tu man šitaip? – Tai aš tau taip!“

Kai Regina su vaikais gavo dviejų kambarių butą, apie bendro ploto keitimą jau neliko nė kalbos, nes abiejų širdyse susikaupė daug nemalonių nuosėdų, užgožiančių tai, kas bendrame jų gyvenime buvo gražu. Vidas gyveno su tėvais.

Taip ir prabėgo pro šalį šių žmonių laimė. Vaikai užaugo su motina, tėvas buvusią šeimą rėmė, bet lankė ją jau kaip svečias. Kurti naujos šeimos nė vienas nesiryžo, tačiau ir tarpusavio sąjungos iš naujo nesudarė. Abiejų širdyse atsirado kartėlis, nuoskaudos. Tačiau liko per prievartą išdraskytos šeimos ilgesys. Abu prisipažįsta, jog tas jausmas, jaunystėje buvęs toks nuoširdus, teberusena, tačiau dabar jis tik skaudina.

Vidas ir Regina supranta, jog yra patys kalti, kad neatsispyrė rizikingai pagundai, nelygias vertybes – materialinę gerovę ir meilę – padėjo ant svarstyklių... O pasverti nemokėjo. Drįso rizikuoti tuo, kas šventa.

Vidas sako: jei būtų galima pradėti gyvenimą iš naujo, jei grįžtų tai, kas jaunystėje širdyje turėta, jis neabejodamas sutiktų gyventi su šeima tame sename name iki amžiaus galo, nes ten buvo išgyventos laimingiausios dienos.

Dabar, kai gyvenimo laikrodžių rodyklės krypsta į saulėlydį, kai ypač būtų gerai atsiremti į vienas kito petį, jie dar skaudžiau jaučia savo vienišumą. O liūdniausia, kad ir vaikai jiems nerodo deramos pagarbos, tarytum keršydami už nereikalingai patirtą moralinį skausmą. Sužinoję tikrąją skyrybų priežastį, jie rūsčiai pasmerkė tėvų poelgį.

– Ar jūs vedėte iš meilės? – kartą paklausė tėvo sūnus. – Man atrodo, jog buvote tik atsitiktinai susitikę praeiviai, galį išsiskirti kiekvienoje kryžkelėje!

Stebiu. Su kokia pagarba, su kokia meile devyniasdešimtmetė močiutė suvytusiomis rankomis liečia pageltusią nuotrauką.

– Tai mūsų vestuvinė, – pasididžiuodama sako ji, atsargiai tiesdama ją man (sumaniusiai parašyti apie ilgaamžiškumo prielaidas) per stalą, ir jos besišypsančios akys sublizga kažkokia vidine šiluma.

Neryškūs, išblukę jaunųjų atvaizdai. Jau sunku atpažinti raukšlių išvagotame senolės veide anos, jaunuolės bruožus. Bet taip atrodo tik pašalinei akiai. Kiek žmogus begyventų, jam viskas prisimena lyg būta vakar. O čia – jų vestuvių diena! Juk nuo jos prasidėjo ilgas kelias drauge. Džiaugsmų ir skausmų, sėkmių ir praradimų kelias. Tikriausiai būta visko. Tačiau, žvelgdama į senolės besišypsantį, dvasingą veidą, aš galvoju: su kokia panieka nusigręžtų šitos nelengvą gyvenimą nugyvenusios moters akys nuo kiekvieno, kas mėgintų nepagarbiai atsiliepti apie jos šeimą! Vargai, nuoskaudos seniai nutolo, liko atmintyje tik tai, kas buvo šeimos židinyje miela, šventa. Liko visam amžiui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija