„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2007 m. spalio 12 d., Nr. 10 (95)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Keliai į bažnyčią

Margarita ŠEVELIOVA

„Jie užsidėjo akinius ir, sušukavę plaukus į kuodą, giriasi aukšta kakta... Paėmę į rankas teleskopą, pažvelgė į dangų, tačiau niekur tarp žvaigždžių nepamatė žilo senuko, todėl atkirto: „Dievo nėra.“ Bet kuo galingesni jų teleskopai, tuo labiau jie trumparegiai...“

(Citata iš seno dienoraščio)

Mažą miestelį, iš kurio kilusi visa mano šeima, skiria dvi amžinybės. Jo rytinėje dalyje iškilusi bažnyčia, kurioje krikštija visus miestelio kūdikius, o vakarinėje plečiasi kapinės, svetingai priimančios amžinajam poilsiui visus senolius. Taip ir juda ten gyvenimas: nuo saulėtekio iki saulėlydžio.

Alsavo vasara. Karštis vertė žmonės ieškotis pavėsio. Tik retkarčiais galėjai pamatyti žmogų, einantį keliu spiginant saulei. Miestelį supa kalvos, kurių papėdėje čiurlena mažas, bet sraunus upelis. Abu upelio krantai apaugę medžiais, teikiančiais taip trokštamą gaivą. Bet vietinis jaunimas ignoruoja šitokią dovaną, geriau renkasi atsigaivinti šaltu alumi miestelio aikštėje.

Tą dieną aš buvau tarp nedaugelio gyventojų, kurie nesislėpė nuo tiesioginių saulės spindulių ir keliavo taku per tiltą link bažnyčios. Tas takas yra labai ilgas. Jis išmindytas žmonių kartų, ėjusių į bažnyčią ir rodančių palikuonims kelią paslapties link. Paslapties, kuri neįmenama žmogaus. Kaip atsirado pasaulis, kam sukurtas žmogus, kur mes išeiname, baigdami kelią šioje žemėje...

Štai tie palikuonys, suprakaitavę ir pavargę, velka kojas, kad sekmadienį galėtų paskirti Dievui, nežinodami, kam to reikia. Jų akyse abejingumas, sielą ir protą valdo vienintelis noras – vėl greičiau atsirasti namie.

Bažnyčia pastatyta taip, kad keliaudamas visąlaik matai ją priešais. Štai ji tako pabaigoje – bažnytėlė, pastatyta XVI ar XVII amžiuje, panaši į tvarkingą senutę. Kadangi abipus tako auga seni medžiai, kurį laiką bažnyčios pastatas dingsta iš akiračio, todėl žmonės pradeda galvoti apie savo žemiškus rūpesčius. Tačiau staiga medžiai baigiasi, ir prieš akis pasirodo geležiniai bažnyčios vartai. Iškart už jų yra iškastas šulinys, iš kurio kunigas semia vandenį šventinimui. Aplenkiu jį ir įžengiu į senojo pastato vidų.

Neprisimenu, apie ką galvojau pamačiusi bažnyčios skliautą virš galvos. Bet ryškiai tebejaučiu tą pojūtį, kilusį tuomet. Aš pajutau, kad apsivalo siela, kuri pasidarė stebuklingai lengva. O pasąmonė, kuri, kaip mums, išsilavinusiems žmonėms, yra žinoma, nieko neužmiršta, priminė man pačios riksmą, kai kažkada labai seniai mano, dar mažos, kūnelį čia palietė šventintas vanduo.

Grįždama namo, susimąsčiau apie... fizikos dėsnius. Mane visada stebino mokyklinio vadovėlio frazė: „Laukas yra ypatinga materijos rūšis“. Ypatinga materijos rūšis. Juk materialaus pasaulio daiktai turi ribas. Jie visada turi pradžią ir pabaigą. Tuomet kaip gali egzistuoti begalybė, jei šiame pasaulyje viskas yra iš materijos? Sunku įsivaizduoti Visatos kraštą, taip pat neįsivaizduojamos jos egzistavimo pradžia ir pabaiga. Ir tas laukas, materialus laukas... Juk jis turi ribas, vadinasi, ir iš tikrųjų yra materialus. O gal...

Būtent tokie pamąstymai ir paskatino parašyti tolesnes eilutes.

Bet kuri sistema turi tam tikrų savybių. Jei elementas nėra konkrečios sistemos dalis, jis negali turėti jai būdingų bruožų. Pasaulis – tai sureguliuota vientisa sistema, susidedanti iš elementų. Todėl nedalomas elementas negali būti sistema. Taip logiškai mąstant, elementas lyg ir neturi savybių. Kas gi tuomet yra tas elementas, jei net jį apibūdinančių bruožų neturi?

Pamąstykime. Elementas ar objektas, kuris neturi skiriamųjų bruožų, yra niekas. Nedalomas elementas neturi esmės. Bet juk šitokie elementai, tarsi plytos, sudaro mūsų pasaulį. Taigi, kaip mūsų pasaulis galėjo susiformuoti ir veikti, jeigu jį sudaro aibė dalelių, neturinčių esmės? Kad jie nesubyrėtų, neiškristų iš sistemos, reikia tam tikros jungiančios medžiagos, energijos, kuri juos laikytų sujungtus. Tenka pripažinti, kad pasaulio, kuriame mes gyvename, egzistavimo garantas yra tam tikra energija, tegul ir neištirta. Prisiminkime žodžius: „Pagal savo paveikslą...“

O būtent šitokia energija ir sudėliojo bevardžius mažus elementus į vientisą sistemą, suteikiant jiems savybių, kurios būdingos jai pačiai. Mano manymu, tokios energijos šaltinis yra kitoks, negu iki šiol žinomi ir ištirti. Visos mokslininkų pripažintos energijų rūšys: mechaninė, elektromagnetinė – yra tos pirminės energijos išvestinės. Sąlyginai pirminį lauką pavadinkim „kūrimo lauku“. Tik kūrėjo energija yra beribė, ji gali tirštėti, koncentruotis mažų judančių dalelių pavidalu. O kas tuomet toji dalelė? Einšteinas aiškina, kad ji – iš elektromagnetinio lauko. Taigi, jeigu elektromagnetinis laukas kilęs iš ano, kūrimo lauko, tai...

Iš pasąmonės gelmių iškilo kadaise žiūrėto nuobodaus filmo frazė, ištarta žymaus branduolinės energijos mokslininko: „Visas mūsų pasaulis, įskaitant mus pačius, iš esmės yra niekas. Visa tai turi tam tikrą formą tik dėl to, kad mažytės mus sudarančios dalelės juda nepaprastu greičiu“. O juk jas kažkas judina. Įsivaizduokime, kas būtų, jei dingtų jas varanti energija. Ogi dingtų viskas. Liktų absoliuti tuštuma.

Jei viskas, kas mano pateikta anksčiau, yra tiesa, vadinasi, ir mūsų smegenys veikia remdamosi anos energijos dėsniais. Taigi, ir mūsų mintys, ir talentai bei sugebėjimai priklauso nuo pirminio energijos šaltinio. O ar negali tai būti pranašystės fenomeno atskleidimas? Ir Šventasis Raštas yra vienas iš pranašystės šaltinių. Juk nėra tobulesnio ir paprastesnio atradimo, negu Dešimt Dievo įsakymų. Be kita ko, įdomu pastebėti, kad nemažai įžymių žmonių galėjo pranašauti ateitį. Štai režisierius Andrejus Tarkovskis savo filme „Stalkeris“ 1979 metais nuspėjo ateitį ir išpranašavo tragiškus 1986 metų Černobylio katastrofos įvykius. Argi tai ne Dievo dovana matyti pasaulį taip, kad būtų galima praskleisti aplinkiniams ateities uždangą, dažnai – į tragiškus įvykius?

Mūsų pasaulyje galioja gamtos ir kiti dėsniai (determinizmas), vadinasi, mus valdo ir likimas. Kitais žodžiais, daugelis dalykų yra nulemti iš anksto. Ir mes galėtume juos numatyti, jeigu mokėtume naudotis visomis savo proto galimybėmis. Bet, deja, mes to nemokame. Tik 7 proc. mūsų smegenų yra panaudojami aktyviai, žodžiu, mūsų proto potencialas labai ribotas. Bet juk kiek pasitaiko atvejų, kai, tarkime, susapnuojami pranašingi sapnai. Pasąmonė reguliariai mus informuoja apie ateitį.

Kad ir minėtas režisierius, jis intuityviai kūrė išsipildžiusį filmo scenarijų. Juk menas visuomet siejasi su pasąmone, iracionalumu, jausmais. Nagrinėjant A.Tarkovskio kūrybą, pastebimi hipnozės taikymo elementai. Jo filmai hipnotizuoja, nors gal pats režisierius to specialiai ir nesiekė. O hipnozė skverbiasi į pasąmonę, į neaktyvuotą smegenų potencialą. Gal tai ir yra mūsų dar neįvaldyta pranašysčių technika? Kuriantys žmonės mane supras, nes jie puikiai žino, kaip, piešiant ar rašant, dingsta reali aplinka, o prieš akis iškyla ryškūs įsivaizduojami vaizdiniai. Bet kuriuo atveju čia neapsieita be kūrimo lauko energijos, nes, kaip minėjau, ji nulemia ir smegenų veiklą, kaip ir visuotinį pasaulio elementų judėjimą.

Įdomu pastebėti, kad po tokių pamąstymų pasidaro aiškesnės kai kurios tiesos. Tarkime, tai, kad visi žmonės yra lygūs. Mes lygiuojamės ne vertikaliai, o horizontaliai, tik kiekvienas žmogus turi savitų funkcijų. Tą patį galima pasakyti ir apie tautybę. Akivaizdu, kad pasaulyje labai sumažėtų konfliktų, jei žmonės pagaliau pripažintų šias tiesas...

Užverčiau užrašų knygelę ir pažvelgiau pro langą į besiplečiančią skubančios sostinės panoramą. Gyvenu Senamiestyje, todėl kiekvieno sekmadienio rytą galiu stebėti, kaip priešais bažnyčią sustoja prabangūs automobiliai, iš jų išlipa prisikvėpinusios moterys ir nuolat kalbantys mobiliaisiais telefonais vyrai. Jie nekantriai prastumia Mišioms skirtą laiką, kad paskui, būdami tarp draugų, kalbėtų apie „dvasingumą“ ir jo atgimimo reikiamybę. Graži ši Senamiesčio bažnyčia, restauruota, puošni. Visai nepanaši į mažojo miestelio bažnytėlę, kurioje krikštijo mano prosenelius. Spindi auksu bažnyčios skliautai, užsienio turistai fotografuojasi šventųjų paveikslų fone. O prie vartų iš brangių plytų kabo užrašas su mecenatų vardais. Už pusantro kilometro nuo bažnyčios darbininkai iš tų pačių plytų baigia statyti vakarietiško stiliaus vilą. O gyvens joje bažnyčios klebonas auksu siuvinėta sutana, beje, jis labai mėgsta pakalbėti per televiziją apie dvasinės kultūros žlugimą.

Ir vėl mintys nusinešė mane į gimtinę, o protas atgaivino kadaise ištartus senosios bažnytėlės kunigo žodžius. Jis kukliai trynė rankas ir žiūrėjo man į akis, šiltai šypsodamasis: „Nemanyk, kad mūsų amžius skiriasi nuo kitų tuo, kad žmonės pamiršo Dievą. Istorija rodo buvus ir ryškesnių nuosmukio ir žmogaus sielų puolimo pavyzdžių. Daugelis galvoja, kad šiais laikais visuomenė ypač paskendo nuodėmėje. Tai netiesa. Paprasčiausiai žmonija pasimetė, ji ieško kelio, tai atitoldama nuo Dievo, tai priartėdama. Bet kad ir kaip ten būtų, Jis bus visada, nes viskas turi pradžią, ją turi ir mūsų pasaulis. Pradžią, padovanotą Dievo“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija