„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2007 m. gruodžio 14 d., Nr. 12 (97)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Sveikata: prekė ar dovana?

Margarita Ševeliova

Į niekuo neišsiskiriantį troleibusą įlipo niekuo neišsiskiriantis keleivis... kuriam gyventi liko daugiausia mėnuo.

„Klinikos. Kita – Šilo stotelė” – iš prigimties malonus moters balsas nuskambėjo kažkaip veidmainiškai. Keli keleiviai bambėdami išlipo iš perpildyto troleibuso.

Niekas nesitikėjo lietaus, o tuo labiau tokios šlykščSios šlapdribos. Tas, kuriam nepasisekė išeiti per tokį orą su reikalais, negalėjo svajoti išlikti nesušlapęs ir nesušalęs. Keleiviai, kurie transporte spėjo šiek tiek apdžiūti, neslėpdami nepasitenkinimo žvilgčiojo į šlapius kaimynus ir stengėsi neprisiliesti vienas prie kito, nors ir suvokdavo, kad lis dar ilgai, todėl sušlaps visi.

Likę važiuoti toliau stebėjo per langus išlipusius šlapios nelaimės bendražygius ir, prisidengdami abejingumo skraiste, tyliai nejučiom džiūgavo, jog šią minutę šlampa ne jie patys. Į troleibusą skubėjo lipti šlapi keleiviai. Vieni tyliai dūsavo, kiti barėsi, jog kažkas skėčiu užkabino brangias pėdkelnes, užmynė purvinu batu ant kojos arba drėgna pirštine suspaudė ranką.

Troleibuso vairuotojas uždarė duris, nesirūpindamas, jog dar keli žmonės bėga į stotelę ir nori įlipti. Bruzdesys, kurį sukėlė keleivių migracija, nurimo, žmonės aklai įsistebeilijo į langus, laukdami kito sustojimo.

Lietaus čiurkšlės, sruvenančios per stiklą, žaidė su keleiviais keistą žaidimą. Žibintas apšvietė transporto keleivius, o stiklas taip iškreipdavo šviesos spindulius, kad žmonės atrodė neįprastai išbalę ar pageltę. Mobilaus telefono linksma melodija pažadino keleivių dėmesį. Vaikinukas, įlipęs paskutinėje stotelėje, šlapiomis rankomis stengėsi iškrapštyti telefoną iš kišenės. Žmonės piktai žvalgėsi į jį, nesuprasdami kvailokos šypsenos jaunuolio veide.

„Klausau“, – taip pat šypsodamasis atsiliepė jis ir žvilgtelėjo per langą. Žibinto šviesa išryškino jo veidą, gelsvos ir baltos dėmės išmargino veido odą. Vaikinukas buvo visai jaunas, todėl pagyvenusi moteriškė suskubo sumurmėti kažką apie „šiuolaikinį nemandagų jaunimą”. Nepatenkintas vyrukas, stovintis šalia, kažkaip, atrodo, net apsidžiaugė, kad šį kartą nemalonūs žodžiai adresuoti ne jam.

– Taip, ką tik iš ligoninės. Viską sutvarkiau.

Pikta moteriškė paskelbė savo verdiktą, garsiai sušnibždėjusi visiems aplinkiniams: „Prigalvos bet ką, kad tik nereikėtų pamokoje sėdėti”. Vyrukas keistai linktelėjo galva – nesuprasi, ar pritardamas, ar paneigdamas moters nuomonę.

Telefonas akimirkai užtilo, o po to drebantis moters balsas paklausė, kodėl nieko negalima pakeisti. Vaikinukas svajingai pridėjo ranką prie kaktos ir vėl nusišypsojo į tuštumą: „Na, nežinau. Tai sako, tai yra…”

Toks atsakymas nepatenkino pašnekovės, ir aplinkiniai išgirdo iš pradžių keiksmus, o po to moters raudojimą. Vaikinukas atitraukė aparačiuką nuo ausies, kad negirdėtų graudaus motinos verksmo. Kai iškeikusi šiuolaikinę mediciną pašnekovė vėl įgavo jėgų toliau kalbėti, jis pridėjo mobilųjį prie ausies. Keleiviai miglotai prisiminė, jog šitas berniukas įlipo į troleibusą peršlapęs, bet juokingas ir laimingas, dėl ko ir kilo nepasitenkinimas. Nelaukta šlapdriba vaikinuko, atrodo, niekuo neišgąsdino.

– Niekas nėra nuo šito apdraustas. Galų gale visi žmonės miršta. Mamyt, ar neprisimeni, kad kiekviena gyvoji būtybė miršta?

Moteris kažką sušnibždėjo, bet pernelyg tyliai, kad keleiviai suprastų, ką būtent. Vyruko veidas lyg prašviesėjo, nes šį kartą buvo teisus jis, o ne moteriškė, įtarusi vaikinuką nesąžiningu mokyklos lankymu.

– Mamyt, tai tokia liga, kuri nesirenka, ką aplankyti: dorą ar banditą, seną ar jauną. Mano vietoje galėjo būti bet kas kitas, – tarė berniukas, šviesiai rudom akim šypsodamasis aplinkinių veidams.

Tada nuaidėjo nežmoniškas riksmas iš telefono ragelio: „Galėjo būti kitas, o esi tu!!!”

Berniukas giliai įkvėpė. Jam nebebuvo, ką atsakyti. Dabar ir keleiviai pastebėjo pliką galvą, liekną berniuko sudėjimą ir nesveikai išgeltusią odą, požymius, kuriuos anksčiau ta pati pagyvenusi moteriškė priskyrė jaunuolio žalingiems įpročiams.

– Ech, mamuliuk, kas čia serga? O guosti reikia tave…

Vaikinukas su ta pačia šypsena veide, tik truputėlį nuliūdusiom akim mirktelėjo gatvės žibintui.

Troleibusas nutilo. Nutilo ir mobilioji pašnekovė. O berniukas plačiau nusišypsojo verkiančiam stiklui ir žibintų akims: „Nagi, ko jūs? Man juk liko dar mėnuo. Visa begalinio gyvenimo akimirka!”

* * *

Šiuolaikinė transplantologija atnešė žmonėms ne tik išsigelbėjimą nuo ligos ir gyvenimo viltį. Su mokslo pažanga atėjo ir naujos problemos. Viena tokių susijusi su neteisėta donorų organų prekyba. Tai ir bus pagrindinė mano straipsnio tema. Pradėkime ab ovo.

Transplantacija – lotynų kalbos žodis, kuriame trans – priešdėlis, reiškiantis kurios nors dalies perkėlimą į kitą vietą; plantatis – augalų sodinimas.

Jau prieš 3000 metų iki Kristaus gimimo Tibete veido defektai buvo gydomi persodinant odą, nors mokslas apie organų persodinimą atsirado tik XX amžiaus pradžioje. Organų transplantologija, kaip savarankiška mokslo šaka, susiformavo XX amžiuje. Jos pradininku laikomas austras E. Ulmanas, kuris 1902 metais moteriai, sirgusiai inkstų nepakankamumu, prie žasto kraujagyslių prijungė kiaulės inkstą. Dabar per metus atliekama apie 25 tūkstančius inkstų persodinimo operacijų. 1964-aisiais Vilniaus universitete buvo atnaujinti tyrimai dėl inkstų transplantacijos ir po kelerių metų čia pirmą kartą ligoniui buvo persodintas mirusio žmogaus inkstas. Pirma širdies transplantacija buvo atlikta 1967 metais Keiptaune, ją atliko Cristian Barnard. Dabar pasaulyje per metus atliekama apie 3500 širdies persodinimo operacijų. Šiuo metu Lietuvoje atliekamos inkstų, ragenų, kaulų čiulpų, širdies, kepenų transplantavimo operacijos.

Šiuolaikinės organų transplantacijos samprata yra apibrėžiama Lietuvos Respublikos Žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatyme [žr. naują šio įstatymo redakciją 1997 12 21, Nr. VIII – 1484, Valstybės žinios].

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, donoru gali tapti kiekvienas pilnametis veiksnus šalies pilietis. Jei asmuo dar būdamas gyvas pareiškė sutikimą dėl organų ir audinių transplantacijos po jo (jos) mirties, tai artimųjų nėra atsiklausiama. Jei asmuo nėra pareiškęs savo valios dėl audinių ir organų transplantacijos, būtinai atsiklausiama jo artimųjų: pirmiausia – sutuoktinio, po to – tėvų (globėjų, įtėvių), pilnamečių vaikų, brolių ar seserų. Skubiu atveju, jei asmuo nėra pareiškęs savo valios ir nėra galimybės greitai surasti jo artimųjų, sprendimą dėl tokio asmens audinių ir (ar) organų paėmimo transplantacijai priima sveikatos priežiūros įstaigos konsiliumas. Įstatymas neleidžia imti audinius ar organus iš neveiksnaus nepilnamečio, taip pat griežtai draudžiama tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims imti užmokestį už žmogaus audinius ar organus.

Tam tikrose šalyse donoro inksto kaina viršija, pavyzdžiui, dešimt tūkstančių JAV dolerių. Tad ne kiekviena klinika gali konkuruoti su nusikaltėliais, siūlančiais šitokią kainą.

O galbūt kalbėti apie komercinę donorystę apskritai nėra etiška? Būtent toks yra JAV „Massachusetts General Hospital” klinikos mokslininkų požiūris. Jie pateikia gana neįprastą pavyzdį. „Ateidami pas draugą į svečius, jūs atsinešate vyno butelį, o ne dvidešimties dolerių vertės čekį“, – savo nuomonę grindžia P. Dalmoniko, komercinės donorystės uždraudimo grupės lyderis. Raudonasis Kryžius donorus apdovanoja simboliniais marškinėliais. Tai kodėl recipientai tuomet turi mokėti donorams, tokiu būdu skatindami neteisėtą prekybą? Tik sukūrus savanoriškos neapmokamos donorystės sistemą, mes užkirsim kelią žiauriems nusikaltimams ir atribosim tikrai pagarbos vertus žmones, norinčius padėti iš kilnios savo širdies, bei žmones, kurie siekia pasipelnyti svetimos nelaimės sąskaita. Kita vertus, JAV mokslininkai taip ir neapibrėžė, kaip finansinis stimulas veikia žmogaus apsisprendimą tapti donoru pačiam ar leisti paimti mirusio giminaičio organą transplantacijai. Juokingas klausimas! Lietuvos mastu galėtume drąsiai teigti, kad būtent komercinis faktorius ir būtų esminis žmogui priimant galutinį sprendimą. Jeigu kartais žiniasklaida paviešina tikrai kraupias istorijas, kaip iš skurdo ir nevilties sveiki žmonės savanoriškai pardavinėja savo organus, ar mes galime kalbėti apie kilnumą, nuoširdumą ar pasiaukojimą? Deja, dėl šios priežasties nėra populiarios donoro kortelės, nors valdžios iniciatyva jas įvesti yra neabejotinai skatintina.

Šiame kontekste norėtųsi pacituoti gydytojo, kunigo, profesoriaus Andriaus Narbekovo mintį. „Donorystės pati esmė ta, – sako jis, – kad organai perduodami neatlygintinai. Kitaip šis reiškinys ir vadintųsi kitaip” („donare” lot. „dovanoti”). Krikščioniui neturėtų kilti klausimo, ar imti už paaukotą organą mokestį, tuo labiau ar sutikti, kad po mirties organai galėtų būti transplantuojami. Katalikybė moko, jog žmogaus kūnas nėra absoliuti jo nuosavybė. Tai yra tarsi forma, kuria mes naudojamės tam tikrą laiką, kuri mums yra „išnuomota” aukštesnių jėgų. Visur, kur propaguojama donorystės kortelė, akcentas dedamas į moralinius motyvus, dvasinį pasitenkinimą tokiu sprendimu.

Mūsų valdžia negali (ir neturi) pasiūlyti jokio materialinio atlygio už priimtą sprendimą. Tokia padėtimi naudojasi tarptautiniai nusikaltėlių sindikatai, kuriuos vilioja dideli neteisėtos prekybos žmogaus organais pelnai. Jauni žmonės Rytų Europoje gali parduoti savo inkstą už 3 tūkstančius JAV dolerių, tuo tarpu organą gaunantys pacientai sumoka už jį iki 200 tūkstančių dolerių. Sergantys žmonės važiuoja iš Didžiosios Britanijos į užsienį, dažniausiai Indiją, kad nusipirktų persodinimui tinkamą organą. Dabar neturtingų donorų inkstai turtingiems recipientams slapčia persodinami trečiojo pasaulio šalyse. Valstybinė priežiūra ir organų prekybos legalizavimas užtikrintų bent persodinimo operacijų kokybę, garantuotų, kad recipientai bus gydomi normaliomis sąlygomis savo šalyje. Mirštančių pacientų, kurių vienintelė viltis – teisėtai ar neteisėtai gautas organas, nesulaiko kelionių pavojai, techniškai netinkamai atliktos operacijos ar moraliniai aspektas, kad jų įgyta galimybė gyventi yra nusikalstama veika.

Vidutiniškai organo laukti Europoje tenka trejus metus, o 2010 metais išaugs iki 10-ies metų, tvirtinama Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos pranešime. Persodinimui skirtų organų paklausa taip smarkiai lenkia pasiūlą, kad jų laukiančius pacientus ir transplantologus apima neviltis.

Visame pasaulyje prekyba organais vertinama neigiamai. Ir, kad ir kaip keista, smerkia daugiau iš moralinio, socialinio, religinio, bet ne komercinio požiūrio. Slaptumas bei anonimiškumas yra viena iš donoro bei recipiento netiesioginio ryšio sąlygų, tačiau transplantaciją atliekanti gydytojų komanda, ieškodama tinkamiausio donoro, turi pasikalbėti su recipiento šeima. Labai svarbu, ar donoras davė informuotą sutikimą organų paėmimo procedūrai. Trečdalis, o tiksliau – 34 proc. mirusiųjų donorais netapo dėl to, kad jų organų transplantacijai prieštaravo artimieji. Taip žmonės dažniausiai elgiasi todėl, kad neteisingai interpretuoja išpažįstamos religijos nuostatas. Pavyzdžiui, judaizme neleidžiama suluošinti žmogaus kūno, siekiant naudos, delsti palaidoti kūną ar jo dalis, tačiau tiek judėjai, tiek stačiatikiai sutinka su neeksperimentine mirusiojo organų transplantacija, gelbstinčia gyvybę. Žmogaus kūnas, kaip minėjome, nėra jo nuosavybė materialiąja prasme, tad paaukodami organus, kad būtų išgelbėta kito žmogaus gyvybė, katalikai vykdo Dievo valią artimo meilės darbuose. Krikščionys protestantai pabrėžia pagarbą asmeniui ir sąžinei, tad jų sutikimas atiduoti mirusiojo organus grindžiamas artimo meilės supratimu. Pamažu net musulmonų kraštuose tampa priimtina idėja, jog yra svarbu išgelbėti žmogaus gyvybę, bet tuo atveju būtina pasiklausti mirusiojo artimųjų leidimo. Artimųjų nesutikimas ir yra didžiausia kliūtis donorystei. Prieštaravimą, kad organai būtų paimti persodinimui, dažniausiai išreiškia mirusiųjų motinos ir kiti vyresnio amžiaus giminaičiai. Jauni žmonės į donorystę žiūri kur kas pozityviau. Jie supranta, kad mirusiojo jau nebeprikelsi, o jo organai gali išgelbėti kito žmogaus gyvybę ar padėti jam pasveikti.

Kalbant apie patį donorystės apmokėjimo modelį, gali būti išskirtos kelios galimybės. Pirmoji iš jų numato donorui išmokamą sumą už savo organų atidavimą transplantacijai. Tada recipientams nereikėtų mokėti už pačią „medžiagą” – nebent operacija ar vaistai reikalautų išlaidų. Toks modelis primena situaciją su kraujo donoryste. Tikriausiai niekas nesiginčys, kad visai neseniai asocialūs asmenys duodavo kraujo vien tik norėdami gauti piniginę kompensaciją. Bet kraujo stygius atsistato organizme per gana trumpą laiką. Organai, kad ir kaip būtų gaila, prarandami visam gyvenimui…

Antras modelis galėtų būti įsivaizduojamas, kaip recipiento mokestis už medžiagos transplantacijai gavimą. Bet čia slypi dar daugiau keblumų. Iškart išryškėtų turtinė nelygybė. Nors, jeigu valstybė galėtų leisti abidvi transplantacijų rūšis, nemokamą – ligoniams, kurie nepajėgūs materialiai, bei alternatyvią… Reikėtų tuomet numatyti ypač plačius kriterijus, atitikdami kuriuos ligoniai galėtų nemokamai naudotis transplantologų paslaugomis. Ir tik išskirtiniais atvejais numatyti organų pirkimo galimybes. Kita vertus, tie „išskirtiniai” atvejai – tai kelios ar net keliolika išgelbėtų gyvybių. O ar vien to nepakanka?

Pagaliau, trečias, pats pigiausias, scenarijus yra įvesti tam tikras išmokas ar vienkartinę išmoką žmonėms, kurie sutinka atiduoti savo organus, t.y. įsigyja donoro kortelę. Manyčiau, šita galimybė yra priimtiniausia ir labiausiai atitinkanti Lietuvos galimybes. Jeigu valdžia, žinoma, atkreiptų dėmesį į transplantologijos bei donorystės problemas. Nes, bijau, kol kas tik sergantys, susidūrę su šia problema, sužino apie ją. Ar mes esame tokie naivūs optimistai, kad mums atrodo, jog negalime susirgti? O gal esame tiesiog kurti ir akli svetimai nelaimei…

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija