Ar skriausti lygu bausti?

Margarita Ševeliova

Ne paslaptis, jog žmonės, linkę į meną ar kūrybą, yra jautresni ir juos lengviau įžeisti. Pagalvokim, juk įsižeidimas iš esmės yra neišsakytas rūstumas. Vieni peikia gyvenančius su pastovia nuoskriauda, kiti gina, argumentuodami, jog nuskriaustieji – tarsi vaikai, jų neįmanoma nepagailėti. Bet ar iš tikrųjų sunku gyventi žmonėms, kurie ilgai nepamiršta skriaudų? Gerai ar blogai būti įžeidžiam?

Įžeidūs žmonės yra labai jautrūs, atviri, nuoširdūs ir užjaučiantys. O mūsų laikais ne visiems sekasi išsaugoti naivumą ir atvirumą, o kartu ir meilę aplinkiniam pasauliui. Vienas pasaulinės literatūros klasikų yra sakęs: „Naivumas yra skylė, pro kurią į asmenį plūsta nuodėmė”… Gal jis teisus? Kas yra skriauda ir įžeidumas ir kaip su jais kovoti?

Ar taip jau blogai turėti tokių savybių? Kam jos gali pakenkti? Akivaizdu, jog toks žmogus kenkia pats sau. Nors ar iš tiesų tai akivaizdu?

Vaikystėje dažnai stebėjausi, kodėl valdžion renka tik labai brandaus amžiaus ar net pagyvenusius kandidatus. Tuomet man, mažai mergaitei, dar neegzistavo „išminties sąvokos”. Per televizorių pastebėdavau tik valdančiųjų valstybės vyrų negražius, pasenusius veidus. Ir man labai norėjosi, kad tie žmonės būtų gražūs, patrauklūs, žavūs. Tai vaikui yra pagrindinės pretendento į autoritetą savybės. Prisimenu, ką man į tą išsakytą pastebėjimą atsakė senelis. Svarbiausia, kad vadovaujantis asmuo galėtų atsispirti pagundoms ir įtikinėjimui. Šis atsakymas tuo laiku man taipogi pasirodė kažkoks negražus ir neaiškus. „Kodėl jauni žmonės negali atsispirti tam įtikinėjimui? Ar jiems visiems trūksta savarankiško mąstymo?” – galvojau aš. Nepatyrusi jokių intrigų, būdama naivi, tikėjau, kad visi vienodai gali atsispirti pagundom. Tačiau seneliui nenorėjau įkyrėti, todėl pokalbis buvo užmirštas iki tam tikro laiko…

Žmogus niekada nenugalės savo trūkumų, kol pats per patirtį neprieis išvados, jog nori atsikratyti kokios nors savybės. Pabandykim šiuo aspektu pasižiūrėti į įžeidumą. Kituose mes labai greitai pastebime šitą bruožą ir neretai kritikuojame už tai, o savyje atrasti padidintą dėmesį skriaudoms yra daug sunkiau… Dar kyla ir kitas klausimas – ar iš tikrųjų to reikia? Sveiku protu mąstant – taip. Atsižvelgiant į jausmus – nelabai. Kodėl?

Todėl, kad įžeidžių žmonių aplinkiniai gailisi, su jais elgiasi atsargiau, vengia šiurkštesnių žodžių. Bet juk tokiu būdu išmokstama jautrumo ir pagarbos.

Tarkime, mus užgavo aplinkinių pastaba. Mes įsižeidėme. Iš pirmo žvilgsnio tai yra prigimtinė apsauginė reakcija. Bet negalima jos suabsoliutinti. Visuomet reikėtų atsižvelgti į skriaudėjo intenciją – gal tai buvo tik neatsargus žodis. Žinoma, lengviau yra įsižeisti, užsisklęsti savyje ir atsiriboti nuo aplinkinio pasaulio. Pasisekė tiems, kurie turi kam išsipasakoti, turi kas paguodžia, nuramina ir įtikina, jog esame geriausi ir mylimiausi. Blogiausiu atveju nuoskriaudą galima išlieti ant popieriaus, sukuriant graudų eilėraštį apie pasaulio žiaurumą. Ar sudainuoti dainelę, apraudojant vargšelį save. Tokiais būdais pamirštume įžeidimą ir pasaulis vėl suspindėtų.

Tačiau yra kiti keliai, kuriais žmogus išsaugo tą jausmą. Skriauda gyvuoja, alsuoja širdyje, semiasi jėgų iš puikybės ir išdidumo, o kai viduje nebelieka vietos, išlenda į paviršių ir nukreipia įžeistojo dėmesį į įžeidėją. Protui patariama: „Parodyk skriaudėjui jo vietą, ginkis, kovok!“ Bet ir tai nėra efektyvi priemonė. Priešingai, neigiamos emocijos kenkia mums patiems ir mūsų pyktis atsigręžia prieš mus. Imtis priešiškų veiksmų visuomet lengva. Kaip dažnai mes norime atkirsti, kad žmogus rinktųsi žodžius atsargiau. O dar geriau, žinotų savo vietą ir vengtų vadinti reiškinius jų tikruoju vardu. Ir be jo aplink aibės mėgėjų pabrėžti nemalonią tiesą. Atkreipiu dėmesį – tiesą…

Galima apsupti save saldžialiežuviais. Tačiau tuomet niekada nesužinosi, koks esi iš tikrųjų. Savęs vertinimas neretai suklaidina… Galima nustoti bendrauti su aplinkiniu pasauliu, nors tokiu atveju nustosi bendrauti ir su savimi, prarasi harmoniją, kuri yra gyvenimo pagrindas.

Pasaulis yra įvairialypis, žmogus, prisitaikydamas turi keistis ir keisti aplinką. Susimąstykime: juk jei negali pakeisti pačios situacijos, visuomet gali pakeisti jos vertinimą. Vadinasi, reikėtų išmokti atsiriboti nuo negatyvumo, „priešintis pasyviai”… Mus nori nuskriausti, įžeisti, o mes užsidėkime tariamą šalmą, kad skriaudikų strėlės atšoktų nekliudę. Po tuo šalmu išsaugosime ir puoselėsime tuos trapius malonius ir šviesius jausmus, kurie būdingi žmogui vaikystėje ir kuriuos taip greitai sunaikina gyvenimo tikrovė.

Nors… reikia turėti valios, kad galėtum sukurti šalmą. Kaip išmokti laiku užsidėti apsaugą? Ar tai nereiškia pasidaryti piktam, užsiskleisti, atsiriboti nuo šiltų jausmų? Išvados lieka Jums…

Išmintis byloja: Dieve, duok jėgų pakeisti tai, ką galime keisti, ir nuolankiai priimti tai, ko pakeisti neįmanoma.

Tarkime, kažkas supyko dėl objektyvios kritikos, neatsargių žodžių ar negražaus pasiūlymo. Kieno tai bėda?

Nemokėjimas blaiviai įvertinti savo elgesį, priimti kritiką dažniausiai būdingas silpnos valios žmonėms, aukštinantiems save. O gali būti tai paprasčiausias prigimtinis noras pasislėpti už kieno nors nugaros, palįsti, tarsi vaikystėje, po motinos sijonu.

Objektyvi gyvenimo situacija: įžeidė. Galimi keli reakcijos variantai. Galima apsiverkti: „Koks negeras dėdė – mane nuskriaudė”. O galima nusišypsoti: „Jei Jums kažkas nepatinka – jūsų problemos”. Galima pasilikti nuoskriaudą ir puoselėti ją viduje, branginti, auginti, bet ypač retais atvejais žmonės stengiasi įsigilinti į skriaudos esmę, pasistengti išsiaiškinti savo kaltę. Niekas nedraudžia gyventi su skriauda – žmogus yra laisvas rinktis. Tačiau ar nuo to bus lengviau? Labai dažnai nuoskriaudos jausmas nejučiom užvaldo žmogų, paveikia jo mąstyseną, pasaulėžiūrą, net fizinius bruožus: laikyseną, eiseną.

Pasimetame nuskriausti artimųjų… Daug kam, deja, pažįstamas tas slegiantis sielą jausmas, kai jautiesi išduotas, o kažkur viduje taip sunku, tarsi akmenų pripilta. Ištikus tokiai būsenai, sunku racionaliai mąstyti. Nors žingsnelis po žingsnelio reikia ieškoti išeities… Ne draskyti širdį, skųstis likimu, bet stengtis pažvelgti į savo sielą, įsiklausyti į vidinį balsą, kuris visada kužda išvadas. Juk emocinis staigus situacijos vertinimas būtent yra ta kliūtis, kuri trukdo ją valdyti. Emocijos neleidžia pamatyti tikrųjų aplinkybių, išgyvendami gaištame laiką ir energiją, kuriuos galėtume panaudoti situacijos sureguliavimui.

Išmokome pažvelgti į save tarsi iš šalies… Ir kas? Nustojome būti silpni, pažengėme į priekį, sulaukėme išmintingesnių pagalbos. Kol žmogus neišmoks tolerancijos, nesugebės suprasti ir tinkamai vertinti supančios aplinkos čia ir dabar, jis sunkiai kops gyvenimo keliu. Įžeidumas – viena iš kliūčių, stūksančių tame kelyje. O gal išmokime transformuoti išlietus įžeidžiamus žodžius į dar vieną progą parodyti savo kilnumą ir atleisti?

© 2007 „XXI amžius“