„Baltos pelytės sindromas”, arba Konfliktas su pačia savimi

Janina Eigirdaitė - Lėja

Mane nelaimė lydi

Esu balta pelytė.

Sesutės ir broliukai –

Visi pilki peliukai...

Pamenu save, dar „mažą pelytę”, deklamuojančią šias Ramutės Skučaitės eilėraščio „Balta pelytė“ eilutes. Tai buvo visai neseniai, kai mokiausi septintoje ar aštuntoje klasėje. Ėmiau ir garsiai visiems pasakiau, kad aš esu ne bet kas, o balta pelytė. Tik tada šių žodžių prasmę suvokiau kitaip. Šiandien vėlgi tariu šias eilutes, tik ne visiems, o sau, tačiau truputį pakeistas: „mane jau laimė lydi...“

Aš, aš, aš... – ir vėl nugali egocentriškumas. Tiksliau – nugalėdavo, nes vaikystėje manydavau, kad pasaulyje esu vienintelė, išsiskirianti iš kitų, bet laikui bėgant (ristele ir šuoliais ir vos ne vos, koja už kojos ir net šlubčiojant į priekį, retkarčiais nusišypsant – ką čia retkarčiais – dar ir kaip dažnai juokiantis) besigręžiodama atgal, suvokiau, jog šiame „sviete svietužy“ begalės tokių kaip aš.

„Įklimpau“ į poezijos liūną, kuris praktiškai ir prasidėjo nuo tos „baltos pelytės“, o teoriškai nuo mano pirmo širdelės tvinksnio šiame pasauly. Į literatūrą atėjau garsiai išrėžus (nors, kaip ir minėjau, kiek nedrąsiai): „esu balta pelytė“ – dar nesuvokdama, jog ši problema buvo gvildenama iki manęs – jau vien kažkieno kito rašymas šia tema reiškė, jog tokia pelytė esu ne viena. Bet įrodyk tu tai „be proto protingai mažvaikei“ ir ypač aštuntokei, kuri jau turi susidariusi „tikrą vertybių sistemą“ ir manosi esanti milijoną kartų protingesnė už visus kitus. Šiandien, deja, taip jau nemanau ...

Padriki „sapaliojimai“. Na, o kas ta – „baltoji pelytė“? Kas? Atmetus visus filosofinius ir psichologinius svaičiojimus, kaip aš vadinu, tai, ką lig šiolei jus priverčiau skaityti, pradėsiu paprastai ir studentiškai atskleisti konflikto su pačia savimi (mano atveju, baltos pelytės) bent kelis esminius dalykus.

Ir gimė maža mergytė, kuriai tėvai ilgai ilgai rinko vardą, kol galiausiai pavadino Lėja. Gaila, nepamenu kieno dėka išties tapau tokio vardo savininke. Pasakojimai ir liks pasakojimais, su vieno prikurtu vienu sakiniu, kito kitu. Ne veltui psichologai, filosofai ir visi kiti gvildena žmogiškosios prigimties problemas, tapatina žmogų su kažin kuo. Visai neseniai jaučiaus „kaip tas sūnus palaidūnas, išėjęs iš doros kelio“. Klausiau filosofijos, psichologijos paskaitų ir akimirkai užsimiršau. Užsimiršau, jog tikiu pradžia ir pabaiga, tikiu amžinybe... tik tą akimirką... tą akimirką ėmė ir nustojo veikti mano siela ir paviliojo mane žmogiškasis silpnumas ir ėmiau mąstyti, o gal aš – ne aš, o gal... beveik Ievos sindromas (Adomo moters iš Biblijos). Bet „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“... Kaip ir Biblijoje minėtasis fragmentas pavadintas „Sūnaus palaidūno SUGRĮŽIMU“. Sugrįžau, laimei, savęs dar taip neįskaudinus, kad imčiau nekęsti.

Augo toji mažutė Lėja, tėvelių, brolių, senelių mylima ir prižiūrima. Kas iš jų man kasmet naujų lėlyčių nupirkdavo, kas joms prijuostėlę pasiūdavo, apnerdavo, peltakiais išdailindavo, pavasariais į sesytės rankutes obels žiedelių įbrukdavo ir jais apiberdavo, vadindavo pasakų princese, o kas nuo rogučių neleisdavo nulipti, sakydamas, jog princesytė kojeles nušals, jei vaikščios... Et, mano mylimieji žmogučiai, o ar jūs bent žinojote, kad tuo metu princesytei augo ragučiai ir ji virto personažu iš pasakos – pamotės dukra, kuri pati save iš puikybės susinaikina, o geriau jau būtų našlaitėlės „gero būdo“ vaidmeny...

Bet jau tada vaikučio širdelėje grūmėsi gėris ir blogis, dorybė ir puikybė, Morta ir Marija... Toji mažutė Lėja nesuprato, kodėl vienas žmogus pernelyg dažnai kartodavo – šitaip su ja elgtis negalima – išpuiks, pamatysit... Išpuiks, manydavo princesė – o mano pasakoje tarnai niekad šito žodžio nemini... Nemini, vadinasi, jis egzistuoja tik toje tuščioje suaugusiųjų – kvailų būtybių realybėje – et, aš princesė ... Tarnai, vežkit mane rogelėmis, negi aš eisiu – kojeles sušalsiu... Nė nepajuto maža mergaitė, kaip jos širdelę pradėjo kaustyti ledai, ji ėmė virsti pamote, išvarančia vidury žiemos našlaitę parnešti žibučių.

Taip, begalės patarlių, priežodžių knygų dulka lentynose, bet kartais netyčia valydamas nuo jų dulkes atsiverti: „Lenk medį, kol jaunas“... Kokia čia nesąmonė...

Laimei, mažoji Lėja buvo lenkiama laiku. Šit ji jau tautiniais rūbais apsivilkus bažnytiniam chorui giedant „Aleliuja“ trečiąjį kartą eina aplink bažnyčią (o nuostabioji Velykų ryto procesija!). Nors šventoriuje stovėjo daugybė Lėjos „draugių“, kurios leipo juokais, žiūrėdamos į šventąją eiseną, į kunigą „po stogu“ – baldakimu... Truputį tai skaudino širdelę, bet negi verksiu. Greičiau namo namučio, greičiau parbėgčiau prie brastos, kur be galo mėgdavau vienų viena sėdėti ir svajoti, pakėlusi galvą į dangų žvelgti, kolei pasirodydavo debesų šypsenos ar imdavo snigti žvaigždėmis...

Staiga pastebėjau, kad mano draugės ėmė augti su „Panele“ ir jos raudonaisiais puslapiais. Kokia vulgarybė... Juk jos mergaitės, o aš dar vaikas, tad augau su „Kregždute“ – katalikišku laikraštuku vaikams. Prisipažinsiu, pavydėjau tada draugėms – jos jau visos prasidūrę ausis, rankos žieduotos, sijonai trumpi, o aš... uniforma, tautinė juostelė ir kaspinai kaspinai kaspinai... pamenu vos galvą tiesiai nulaikydavau (et visai rimtai – nejuokauju ir Erlicko nekopijuoju)... Ir tik dabar suvokiu, ką reiškia tie protingo žmogaus pasakyti žodžiai – būk savimi, visada išlik savimi... Visa apsiverkusi rašydavau eilėraščiais, tada vadintus žodukus: bėga drebantis kiškutis / dreba kiškis iš tiesų... / baisiai bijo jis vilkų... nepamenu kada parašiau ir šias eilutes: trokštu vieną vasaros dieną / Virst maža gamtos mergyte /Gerti šiltą nektarą su pienu /mano mintys te liejasi, te...

Augau su broliais Grimais, „Tūkstančiu ir viena naktimi“, čekų, austrų pasakomis, tarp kurių truputį vėliau, po kažkiek metų įsipynė K. Borutos „Baltaragio malūnas“ ir savo galingais malūno sparnais suko susuko mano „jauną galvelę“, filosofinėmis idėjomis „užtvindytą“. Augau augau, buvau maironietė – iš klasės tik viena viena. Amžinai viena viena. Regis, Mickevičiaus eilės: „vienatve, į tave tarsi į šaltą vandenį krentu / kaip ištroškęs pakeleivis gerti“. Juokinga, bet jau tada pamilau vienatvę.

Aš augau augau augau. Ir užaugau:

Esu mažutėlė laumaitė

Iš kemsynų laukų vandenų.

Bruknių sauja štai mano kraitis

Samanotoj pily gyvenu...

Didžiuojuosi atsineštu kraičiu iš vaikystės, didžiuojuosi, kad užaugau tokia, kokia dabar esu... Nesakau, kad „baltos pelytės“ augimas yra lengvas. Manau, suvokiate tai... O kaip gera užaugus sau pripažinti – išlaikiau visus išbandymus, nors buvo visko – ir menkučių nuopuolių, ir jūros ašarų, bet dėl visa to, ką turiu šiandien, buvo verta tai išgyventi... Nebijokime būti kitokie, o didžiuokimės tuo. Buvimas savimi – nuostabi ir nepakartojama vertybė. Aukit, aukit, „baltos pelytės“, tik būkite stiprios ir nebijokite, kaip skelbia praėjusių Lietuvos jaunimo dienų šūkis: „Drąsos, tai aš, nebijokite!“ Dievas tebūnie mūsų visų stiprybė, pasikliaukime Juo...

© 2007 „XXI amžius“