Vilties ženklai šiandieninėje visuomenėje

Bronius VERTELKA

VDU katalikų teologijos fakulteto dekanas dr. Benas Ulevičius (kairėje) bendrauja su jaunimu

Panevėžietė doktorantė Lionė Lapinskienė ir Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas

Iš kairės: Panevėžio „Žemynos“ vidurinės mokyklos Šv. Kazimiero ateitininkų kuopos vadovė s. Kristina, Panevėžio krašto ateitininkų valdybos pirmininkė Irena Bikulčienė ir Panevėžio vyskupijos Šeimos centro darbuotojas Patrikas Skrudupis

Iš kairės: Panevėžio vyskupijos Šeimos centro direktorė Jūratė Šaumanienė, dr. Jūratė Laurinavičiūtė ir s. Lina Briliūtė

Respublikinė mokslinė-praktinė konferencija „Vilties ženklai šiandieninėje visuomenėje“, kurią surengė Kauno technologijos universiteto Panevėžio institutas, Vilniaus akademinės sielovados centras, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuolija ir Panevėžio vyskupijos Šeimos centras,  lapkričio 22 dieną įvyko Panevėžio miesto Savivaldybės salėje.

Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, kreipdamasis į susirinkusiuosius, pabrėžė, kad mūsų visuomenėje atsiranda vilties ženklų – vis dažniau į atlaidus atvyksta jaunos šeimos su vaikais. Nors nemaža Lietuvos gyventojų dalis emigravo į užsienį užsidirbti, bet šalyje daugėja bažnytinių santuokų, plėtojama katalikiškų jaunimo organizacijų veikla. Vyskupas ragino nepasiduoti visuotiniam pesimizmui, o dirbti gerus darbus, kūrybiškai gyventi ir aukotis kitų labui. Paminėjo ir džiuginantį faktą: net 1,7 milijonų litų tikintieji paaukojo Naujamiesčio Šv. apaštalo Mato bažnyčios atstatymui.

Apie šiandienines tėvų ir vaikų santykių problemas kalbėjo socialinių mokslų dr. Jūratė Laurinavičiūtė (VPU). Tėvai, pasak prelegentės, turi susitvarkyti savo gyvenimą fiziškai, moraliai ir dvasiškai, kad galėtų būti pavyzdžiu vaikams. Svarbu vaikams parodyti, kad jie yra mylimi, ir tėvams suprasti, kad vaikas nori užaugti ir tapti savarankišku.

Apie asmenybės ugdymą teologinėje perspektyvoje kalbėjo edukologijos magistrė sesuo Lina Briliūtė. Dievas sukūrė mus, kad bendrautume su juo ir išreikštume panašumą į Jį visu gyvenimu – kūnu, protu, jausmais, valia. Visas mūsų gyvenimas turi liudyti ryšį su Dievu. Žmogus turi jam būdingą, Dievo suteiktą savybę: suvokti tai, kas yra gėris ir brandinti savo sąžinę per jos formaciją ir veiklą, remdamasis natūraliuoju bei moraliniu įstatymais. Tikras auklėjimas ugdo asmenį, atsižvelgdamas į galutinę jo paskirtį. Savęs pažinimui ir keitimui reikia motyvo. Tikinčiajam pagrindinis motyvas yra didysis meilės įstatymas. Ypač svarbu šiandien jaunajai kartai būdingus bruožus atpažinti, teisingai interpretuoti ir nuolat į juos atsižvelgti. Apie tai konferencijos dalyviai išgirdo iš dr. Beno Ulevičiaus, kuris parengė pranešimą „Vilties ženklai: atpažinti, interpretuoti, veikti“. Pranešėjas rėmėsi ilgalaike darbo su jaunimu ir neformaliaisiais jaunimo judėjimais patirtimi.

VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas teigė, jog negalima turėti išankstinio nusistatymo jaunimo atžvilgiu. Privalu įsiklausyti į jį, bandyti pažvelgti jo akimis. Kai į fakultetą plūstelėjo keistokai apsirengę jaunuoliai, save vadinantys gotais,  dėstytojai ėmė skėsčioti rankomis. Pasirodė, kad tai normalūs jaunuoliai, dvasiškai stiprūs, nekenčiantys veidmainystės, melo, apgaulės. Negalima, pasak dr. B. Ulevičiaus, moralizuoti jaunimo, reikia jį suprasti.

Įdomus, netgi su humoru buvo kun. Kęstučio Briliaus pranešimas „Vilties pamatas – tikrovė“. Kunigas papasakojo apie sutiktus neįprastus keliautojus – vyriškį, kuris mindamas dviratį traukė vežimėlį su neįgaliu jaunuoliu. Jie jau buvo pervažiavę Skandinavijos šalis, nemažą dalį Lietuvos ir grįžo į Lenkiją. Iki namų buvo likę 600 kilometrų. Dviratį mynė tėvas, o vežimėlyje sėdėjo jo sūnus, prieš 17 metų patyręs kojų paralyžių. Įveikti kelią sūnui ir tėvui padėjo jų  katalikiškas tikėjimas ir žinojimas, kad jų namuose laukia.

Panevėžio M. Karkos vidurinės mokyklos mokytojos ekspertės doktorantės Lionės Lapinskienės pranešimo tema „Tvirta šeima šiandien – tvirta tauta rytoj: ar yra vilties?“

Ji apgailestavo, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę, gerėjant gyvenimo kokybei ir buities sąlygoms, šeimos, kaip svarbiausios visuomenės vertybės, samprata keičiasi, ir ne į gerąją pusę – vis didėja susvetimėjimas tarp šeimos narių.

Kasdien atsirandama vis daugiau šeimų, kuriose abu sutuoktiniai yra pakeitę antrąsias puses ne po vieną kartą. Jie gyvena pasidaliję vaikus ir dar turi bendrų. Iš esmės tokius vaikus augina svetimi žmonės. Tad kokias vertybes susiformuos tokie vaikai?

Kitas modelis – lyg ir yra abu tėvai, teoriškai jie sudaro šeimą, bet praktiškai jos nėra, nes abu sutuoktiniai dirba skirtingose šalyse, neva rūpinasi tariamos šeimos materialine gerove, o vaikai auga prižiūrimi senelių, tetų ar kaimynų.

Be to, daugėja mišrių šeimų, kai sutuoktiniai priklauso skirtingoms kultūroms ar net rasėms. Dažnai ir gyvena ne Lietuvoje. Tokioje margatautėje ir svetimkalbėje aplinkoje auga vaikas. Kas iš jo bus? Kokia tikimybė, kad jis bus lietuvis?

Doc. dr. Jonas Bikulčius (KTU Panevėžio institutas) kalbėjo apie šeimos darnos išsaugojimo paslaptis filosofiniu aspektu. Edukologijos magistrė Jūratė Šaumanienė apžvelgė praktinį darbą su šeimomis: dabarties problemas ir ateities lūkesčius. Panevėžio vyskupijos Šeimos centro direktorė kalbėjo iš savo patirties – pati pagimdė ir išaugino šešis vaikus.

Panevėžys
Autoriaus nuotraukos

© 2008 „XXI amžius“