„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2009 m. birželio 26 d., Nr.6 (115)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Krikščioniškojo jaunimo sąskrydis

Kazimieras Dobkevičius

Vienas iš organizatorių
klebonas Vincentas Tamošauskas

Vakarienė skani ir jaunimui,
ir broliams kapucinams

Jau ketvirti metai Mažesnieji broliai kapucinai, OFM Cap., Kauno Petrašiūnų parapijos jaunimas, Tiberiados bendruomenės broliai, broliai pranciškonai ir jaunimas, Šv. Kazimiero ir Šv. Elžbietos seserų kongregacijos rengia Kauno Pažaislyje krikščioniškojo jaunimo sąskrydį. Šiemet IV krikščioniškojo jaunimo festivalis vyko birželio 5–8 dienomis. Birželio 5-ąją nuo vidudienio į Pažaislio sodą rinkosi katalikiškasis jaunimas iš Klaipėdos, Joniškio, Panevėžio, Šiaulių, Alytaus, Vilniaus ir kitų vietovių. Gamtos prieglobstyje jaunimas meldėsi, adoravo, bendravo, giedojo religines giesmes, klausėsi pamokslų, atliko išpažintį.

Pasak sąskrydžio iniciatoriaus Kauno Petrašiūnų Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios klebono tėvo kapucino Vincento Tamošausko, vasaros pradžioje rengti Lietuvos religinio jaunimo šventę jau tapo gražia tradicija, įgyta patirties. Gražu, kai tikėjimo bendraminčiai susirenka į vieną gražiausių Lietuvoje baroko šedevrų – Pažaislio vienuolyno architektūrinį ansamblį – juk ne visi dar matė M. Palonio freskas, kuriose pavaizduota  šv. Brunono Bonifaco – arkivyskupo, vienuolio – misija į Lietuvos paribį, kur pastarasis 1009 metais pakrikštijo kunigaikštį Netimerą.

Jaunų krikščionių sąskrydyje pirmą dieną diskutuota tema „Kam nori tarnauti?“ Naktį iš penktadienio į šeštadienį vyko Švč. Sakramento adoracija, kurios metu buvo meldžiamasi už naujus pašaukimus, kunigus, vyskupus, vienuolijas, parapijas ir bendruomenes, už gyvybę ir šeimą, už jaunimą, ieškantį kelio, klystantį ir trokštantį pažinti, už vargstančius – benamius, kalinius, sergančius, visuomenės atstumtuosius.

Šeštadienio tema buvo „Gyvoji Bažnyčia“. Ja esame kiekvienas iš mūsų. Sekmadienio tema – „Saulės giesmė“ (šv. Pranciškus parašė „Saulės giesmę“, apdainuojančią kūrinijos grožį, per kurį atrandame Dievą. Per kiekvieną kūrinį pamatome unikalų Dievo gerumą. Brolystė su kūrinija susijusi ir per gyvą tikėjimą Dievo Tėvyste).

Sąskrydžio uždarymo dieną Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius aukojo šv. Mišias ir suteikė palaiminimą jauniems Lietuvos katalikams. Visa festivalio dienotvarkė buvo labai turininga, todėl jaunimas išsivežė daug įspūdžių, sustiprino tikėjimą, kurį skleis tarp savo bendraamžių.

Šiais metais švenčiame 1000 metų jubiliejų, kai Lietuvoje paskelbta Geroji Naujiena – Evangelija, taip pat sukanka 800 metų, kai šv. Pranciškus paliko nepamirštamą pėdsaką pasaulyje – įkūrė kelias vienuolių kongregacijas. Žinome, kad Dievas iš Meilės sukūrė žmogų. Iš Meilės jis atidavė savo Sūnų, kad susigrąžintų paklydusį žmogų prie savęs. Dievas viską padarė artėdamas link žmogaus, o ką mes padarome, kad artėtume link Jo? Krikščioniško jaunimo sąskrydžio dienos ir buvo skirtos tam, kad padedant šv. Pranciškui ieškotume būdų pamilti Dievą. Tik tada tapsime laimingi iš tikrųjų.

Sąskrydžio globėjas šv. Pranciškus Asyžietis (1182–1226) pasaulį išvydo turtingo pirklio Petro Bernardonės ir jo pamaldžios žmonos Pikos šeimoje. Jaunystėje Pranciškus gyveno be rūpesčių, daug laiko skyrė mokslui ir skaitymui. Kartą jam linksminantis su turtingais draugais priėjęs vargšas paprašė išmaldos, tačiau nė vienas jo draugų vargetos nesušelpė. Tada Pranciškui pagailo vargšo ir jis jam atidavė visus su savimi turėtus pinigus.

Nuo vaikystės svajojęs apie riterio šlovę, 1202 metais Pranciškus kartu su kitais asyžiečiais veržėsi į mūšį prieš Perudžos miesto gyventojus. Šis žygis jam baigėsi nelaisve. Grįžęs namo, patyrė didelį vidinį lūžį. Kelionėje į Apuliją, kur norėjo gauti riterio titulą, metu sapne Pranciškus išgirdo žodžius: „Kam geriau tarnauti – Viešpačiui ar jo tarnui?“ Tada suprato, kad didybė, kurios jis siekia, nėra tikroji didybė.

Pranciškus dažnai melsdavosi Šv. Damijono bažnytėlėje. Kartą išgirdo nukryžiuotojo balsą, kuris kvietė gelbėti griūvančią bažnytėlę: „Eik ir atstatyk...“ Atstatęs akmeninę bažnyčią, jis pradėjo rūpintis Kristaus Bažnyčios atstatymu. Tą daryti pradėjo nuo savęs: jo tikslu tapo gyvenimas pagal Evangeliją neturte ir buvimas Kristaus apaštalu. Apsivilkęs šiurkščiu abitu ir persijuosęs virve, Pranciškus pradėjo skelbti Dievo žodį. Dievas tikrai veikė per jį: Pranciškus įsteigė tris ordinus – mažesniųjų brolių (1209 m.), šv. Klaros seserų (1211 m.) ir tretininkų (1221 m.).

Šv. Pranciškus yra vienas žymiausių ir mylimiausių viduramžių šventųjų, kuris savo drąsiu pavyzdžiu ypač traukia jaunas širdis. Jį gerbia ir kitas religijas išpažįstantys žmonės, net ir ne krikščionys.

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija