Šviesuolių pėdomis...

Alytaus gimnazijai – 90

Vytautas Visockas

Gimnazistė laiko vieno iš Alytaus gimnazijos įkūrėjų Kazio Klimavičiaus portretą Autoriaus nuotraukos

Alytaus gimnazijos 90-mečio minėjimo akimirkos Autoriaus nuotraukos

Prieš porą savaičių Alytus šventė.  Per tris dienas įvyko daug renginių, tačiau pats reikšmingiausias, be abejo, buvo Alytaus gimnazijos 90-mečio minėjimas. Jis nustelbė visus kitus susibūrimus. Būtų buvusi mano valia, vien tik Alytaus mokyklai būčiau skyręs visą dėmesį – ir jo tikrai nebūtų buvę per daug.  Nes bent kartą per dešimtmetį būtina nusilenkti jos steigėjams, mokytojams, mokyklos, klasės ir suolo draugams ir draugėms. Argi gali būti tautos, valstybės, miesto istorijoje kas nors reikšmingesnio už Mokyklą! Kas mes būtume, jeigu neturėtume savo Mokyklos, savo Mokytojo? Ir nesvarbu – visą ją baigėme ar tik vienoje kitoje klasėje suoluose alkūnes zulinome, žymiais žmonėmis ar  „tik“ gerais tėvais, seneliais tapome... Ir vieniems, ir kitiems Mokykla davė neišmatuojamai daug. Tūkstančių tūkstančiams...

Tūkstančių tūkstančiai nesusirinko, bet vis tiek įvyko labai prasmingas, šiltas, jaudinantis sugrįžimas į šviesos ir mokslo tvirtovę, į kelio pradžią. Buvo pagerbti visi: tie, kurie atėjo, ir tie, kurie jau išėję. Visi tą popietę buvome kartu.

„Visas mano tikėjimas vaikšto mokyklos koridoriais. Visos mano mintys sudėtos į klases. Norėdami pamatyti Lietuvą, žiūrime į mokyklą. Ten ji auga, mokosi gyventi“, – poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais kalbėjo Alytaus miesto meras Česlovas Daugėla. Jis sakė, kad XX ir XXI amžiais Alytus užaugo būtent čia, Žaliosios mokyklos klasėse, čia sparnus išskleidė miesto šviesuomenė. Žalioji gimnazija ilgą laiką buvo vienintelė gimnazija ne tik Alytuje, bet ir visoje Pietų Lietuvoje, todėl ją drąsiai galima vadinti dzūkų vartais į mokslo ir žinių pasaulio erdves. Į Alytaus gimnazijos istoriją aukso raidėmis įrašyti jos įkūrėjų – Jono Maknicko, Antano Žmuidzinavičiaus, Kazio Klimavičiaus vardai. Alytaus gimnazijos auklėtiniai nenuvylė savo pedagogų. Alytaus krašto šviesuolių pėdomis ėjo ir eina ne viena alytiškių karta. Meras dėkojo šiai kukliai mokslo šventovei, kad ji augina, moko gyventi Alytų ir Lietuvą, dėkojo visiems, kurie saugo Alytaus gimnazijos atminimą ir tęsia jos kilnią misiją.

Apie Alytaus mokyklas nuo seniausių laikų iki šių dienų iš atminties, be popierėlio, pasakojo Alytaus miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Vituolis Valūnas. Jis kalbėjo ir apie artimiausios ateities Alytaus miesto švietimo perspektyvas, tačiau šio rašinio tikslas – parodyti buvusius ir esamus Alytaus mokyklų mokytojus ir mokinius, pasidžiaugti, kad jie atėjo, nusilenkti mokyklos šviesuoliams.

Štai žilagalvis Julius Pranevičius – mokytojas, vieneriais metais vyresnis už Alytaus gimnaziją. Prie mikrofono jis užtraukė ilgesingą dainą apie malonias jaunystės dienas, kurios praėjo kaip sapnas, bet kurios vaidensis amžinai. Lygiai prieš 60 metų baigęs pedagoginį institutą,  jis prisistatė į Žaliąją mokyklą. Buvo nedrąsu, sakė vienas seniausias iš visų mylimiausių mokytojų. 1957-aisiais jis ir mane išlydėjo iš 2-osios vidurinės. Jau nedaug liko mokytojų, su kuriais dar galime pasikalbėti apie turbūt šviesiausią žmogaus gyvenimo tarpsnį – mokyklos laikus. Dar turime mokytoją Danutę Krištopaitę, Marytę Viselgaitę... Pernai vasaros pabaigoje išlydėjome savo auklėtoją Veroniką Rėklaitienę. Prie jos kapo kalbėjo ir Julius Pranevičius.

Nedaug iš mūsų laidos dalyvavo Alytaus gimnazijos 90-mečio šventėje: Albina Marcinkevičiūtė, Ina Milinavičiūtė-Smičienė, Liucija Petrauskaitė-Snarskienė, Genė Visockaitė-Smolskienė, Romualdas Maksimavičius, Rimantas Pilauskas... Iš 1-osios vidurinės mačiau Rūtą ir Sigitą Jegelevičius, Arvydą Virbalį... Kai kurių gal nepažinau.

 Sigitas Jegelevičius (istorikas, humanitarinių mokslų daktaras) į Alytaus gimnazijos jubiliejų atvažiavo ne tuščiomis rankomis – su Alytaus gimnazijos 90-mečiui skirta moksleivių atsiminimų knyga „Kelio pradžia“, kurios pratarmėje jis rašo: „Šiame leidinėlyje, skirtame Alytaus gimnazijos įkūrimo 90-mečiui, rasite dviejų Alytaus vidurinių mokyklų 1957 metų abiturientų atsiminimus ir atsiminimų fragmentus apie jų kelią brandos atestato link. Kelią šviesos link, kuris ėjo per kelias Alytaus pradžios mokyklas ar tokias mokyklas kituose miestuose, miesteliuose ir kaimuose ... kol likimas mus suvedė į kadaise iškiliausias Alytaus miesto ir viso regiono mokyklas – Alytaus 1-ąją ir 2-ąją vidurines mokyklas...

Užtat ir esame bendras abiejų mokyklų abiturientų būrys – 31-oji laida. Neatsitiktinai ir brandos atestatus gavome birželio 23 dieną – visi kartu toje pačioje salėje. Taigi, esame lyg lapeliai, išaugę ant to paties medžio kamieno šakų, išmaitinti bei subrandinti vienų ir tų pačių jo šaknų, siurbusių gimtosios žemės syvus“.

Ši, pasak Sigito, pusknygė (160 p., daug nuotraukų) tebūnie mūsų dovana Alytaus gimnazijos jubiliejui, mūsų dovana visiems išėjusiems, kurie, kaip rašo Liucija Petrauskaitė-Snarskienė, „gal iš aukštybių pakartotų šiuos šv. Augustino žodžius: „Galvokite apie mus. Melskitės už mus. Gyvenimas yra toks. Kodėl mes turėtumėm išnykti iš Jūsų minčių? Mes tik išnykome Jums iš akių. Mes – kitoje kelio pusėje“. Beje, 2007-aisiais, Alytaus 1-osios vidurinės mokyklos 31-osios laidos 50-mečiui Sigitas Jegelevičius parengė ir išleido pirmąją pusknygę – „Mūsų klasė 1957 – 2007“. Ir tai dar ne viskas: 2008-aisiais pasirodė brošiūrėlė „Mūsų klasė direktoriaus ir mokytojų akimis 1954–1957 metais“. Jokiame renginyje neįmanoma pasakyti tiek, kiek knygoje, tegu ir pusknyge vadinamoje.

Bet grįžkime į Žaliosios mokyklos kiemą, kur skamba dainos, kur žilagalviai bent mintyse – jauni ir gražūs, kaip tos lieknos ir grakščios  šokėjos.  Metai praeina, bet prisiminimai lieka, sakė garbusis Julius Pranevičius. „Visai nesvarbu, kur sustoja laikas. Direktoriaus Stepono Vaitkevičiaus – Šiaurės Urale, direktoriaus Stasio Barzduko – Klivlende, mokytojo Konstantino Bajerčiaus – čia pat, žaliųjų pušų paunksmėje, – kalbėjo Švietimo skyriaus vyresnioji specialistė Elvyra Aleknavičienė. Mokytojai, pralenkę laiką, ir šiandien liudija meilę, tiesą, grožį, viltį, laisvę, gyvenimą. Tiktai tyloje sugrįžta praeitis... Ir mes visi patylėjome, galvodami apie juos..

 Paskui kalbėjo Jotvingių gimnazijos  (atkūrus  Lietuvos nepriklausomybę – pirmosios Alytuje) direktorius Kęstutis Miliauskas. Kurti gimnaziją mus paskatino romantikos ilgesys, sakė pedagogas. Jam asmeniškai gimnazija visada asocijavosi su Kazio Binkio „Atžalynu“. „Norėjosi tokį atžalyną auginti ir mūsų mokykloje. Neatsitiktinai ir mūsų gimnazijos simbolis yra atžala. Devynlapio, nes kadaise buvome devintoji vidurinė mokykla. Aš esu ir Lietuvos gimnazijų asociacijos prezidentas, neblogai išmanau dabartinių gimnazijų situaciją ir noriu pasakyti, kad gimnazijos nėra kažkokios elitinės mokyklos. Gimnazijos paskirtį labai gerai apibūdino kunigas Lionginas Kunevičius: „Šitas žodis reiškia vietą, / iš kurios pažint reik svietą./ Ne tik Aziją, Europą,/ bet ir širdį, kuri sopa“. Paskutinę eilutę pabrėžčiau, sakė K. Miliauskas, nes kartais užmirštame, kad reikia pažinti ir sopančią širdį.“ Baigdamas direktorius visus paragino mokytis iš ano meto Alytaus gimnazijos mokytojų.

Kalbėjo ir Alytaus gimnazijos auklėtiniai. Profesorius, habilituotas daktaras Vincas Lapinskas prisiminė 1941-ųjų birželio 21-ąją, kai baigė Alytaus gimnaziją. Kitą dieną turėjo įvykti iškilmingos abiturientų išleistuvės, bet prasidėjo karas. Abiturientui Vincui Lapinskui antrą karo dieną teko nešti žuvusiuosius į Šv. Angelų bažnyčios šventorių...

Įdėmiai klausėme kito garsaus Alytaus gimnazijos auklėtinio – akademiko Antano Kudzio – dainos ir prisiminimų.

Jaunieji Alytaus mokyklų saviveiklininkai mus, žilagalvius, linksmino dainomis ir šokiais. Įspūdingai ir prasmingai jų rankose atrodė buvusių Alytaus gimnazijos direktorių portretai, nešami iš salės aidint dainai apie Žaliąją mokyklą, kurią rankomis apkabinome visi – ir seni, ir jauni.

© 2009 „XXI amžius“