Mums rašo

Viskas prasideda vaikystėje

Ar verta stebėtis, kad aplinkui tiek daug blogio. Ką mato mūsų vaikai? Gerai, jei šeimoje vaikui paaiškinama, kas gražu, kas gera, pamoko padėkoti Dievuliui. O jei tėvai neturi laiko savo vaikams, tada vaikučius auklėja gatvė. O tėvai grįžę iš darbo skundžiasi esą pavargę ir nenori bendrauti su savo atžalomis. Vaikas pasiilgęs glaustosi prie tėvų, nori papasakoti, kaip sekėsi darželyje, mokykloje, o tėvai juos atstumia. Tada vaikus pradeda auklėti gatvė. Juk tų nelaimingųjų, kurie sėdi kalėjimuose, tikriausiai niekas nenuvedė į bažnyčią, nepamokė melstis, mylėti artimą. Ar tikintis žmogus eis vogti? Tikintysis taip niekada nesielgs ir kitą pamokys, kad taip yra negražu. Štai tikinti moteris liepia dukrai nedraugauti su mergaite, kurios tėvai yra netikintys. Ta penkiolikmetė net nekrikštyta. O juk turėtų padėti tai mergaitei. Juk vaikai tėvų negali pasirinkti! Vaikus nuo gimimo reikia kantriai mokyti. Jei mes patys būsime žiaurūs, negailestingi, greiti pasmerkti kitą, tai ko tikėtis iš vaikų? Juk vaikus moko ne žodžiai, o pavyzdžiai.

Ko mums šiandien reikia?

Ne žaislų, ne brangių rūbų reikia vaikams, bet supratimo ir meilės. Kiekvienas esame matęs nelaimingų žmonių, bet praeiname pro juos nepastebėdami. Mes patys auginame vaikus, anūkus, proanūkius ir nežinome, kokiais jie užaugs. Todėl ir negalime smerkti, teisti nė vieno žmogaus. Padėkime geriau. Visais laikais buvo piktų žmonių, jų yra ir dabar. Neapykanta, pavydas, šmeižtas. Kokie mes tikintieji? Kitą kartą pagalvoji, kad gal tie bedieviai geriau elgiasi. Tad būkim tokie, kad mums niekas negalėtų priekaištauti. Nieko nereiškia, kad kasdien varstomos bažnyčios durys, o galvoje renkasi piktos mintys, apkalbos.

Ieva S.

© 2009 „XXI amžius“