Popiežius iškelia šventųjų
pavyzdį ir prašo maldų už jo misiją
 |
Šventasis vyskupas
Jozefas Sebastianas Pelčaras |
 |
Popiežių Joną Paulių II
su 83-iuoju gimtadienu sveikina Lenkijos prezidentas Aleksandras
Kvašnievskis
EPA-ELTA nuotrauka |
 |
Šventoji Uršulė Ledochovska |
Lenkų katalikų nacionalinės
piligrimystės į Romą metu, dešimtims tūkstančių tikinčiųjų kartu
su Lenkijos Bažnyčios ir valstybės vadovais sveikinant Šventąjį
Tėvą su 83-iuoju gimtadieniu, praėjusį sekmadienį, gegužės 18
dieną, popiežius Jonas Paulius II kanonizavo du žymius lenkų religinius
veikėjus vyskupą Jozefą Sebastianą Pelčarą (1842-1924) ir vienuolę
Uršulę Ledochovską (1865-1939). Tose pačiose kanonizacijos iškilmėse
šventosiomis taip pat buvo paskelbtos italų vienuolės Marija de
Matias (1805-1866) ir Virginija Čenturione Bračeli (1587-1651).
Popiežius taip pat dėkojo už gausius sveikinimus ir tikinčiųjų
prašė melstis, kad Dievas jam padėtų ištikimai atlikti patikėtą
misiją.
Šventojo vyskupo nuopelnai
Bažnyčiai ir tėvynei
Naujasis šventasis vyskupas J.Pelčaras,
žymus XIX-XX amžių sandūros intelektualas ir sielovadininkas,
dėl savo nuopelnų neretai vadinamas lenkų tautos dvasiniu ugdytoju.
Jis gimė 1842 m. sausio 17 d. nedideliame Korčinos miestelyje
pietvakarių Lenkijoje, pamaldžioje šeimoje. Besimokydamas Žešovo
gimnazijoje, nusprendžia gyvenimą paskirti Dievo tarnystei. Žemiškieji
idealai greitai išblunka. Aš matau gyvenimo idealą aukoje, ir
aukos idealas yra kunigystė, - rašė savo dienoraštyje jaunasis
Jozefas Sebastianas.
Po mokslo gimnazijoje, 1860 metais jis įstojo į Perėmyslio kunigų
seminariją, kurią baigęs 1864-ųjų liepos 17 d. buvo įšventintas
kunigu. Kurį laiką dirbo parapijos kunigu, o 1866 metais buvo
išsiųstas tęsti studijų į Romą, kur Collegium Romanum (dabar
Grigaliaus universitetas) ir Šv. Apolinaro institute (dabar Laterano
universitetas) apgynė kanonų teisės ir teologijos doktoratus.
Grįžęs į Lenkiją buvo paskirtas Peremyslio seminarijos profesoriumi
(dirbo nuo 1869 iki 1877 metų), o vėliau darbavosi Krokuvos Jogailos
universitete (1877-1899).
Būdamas Teologijos fakulteto profesoriumi ir dekanu, jis įgijo
išmintingo dėstytojo ir gero organizatoriaus reputaciją, gebančio
draugiškai bendrauti su jaunais žmonėmis. Dėl tokio vertinimo
universiteto bendruomenė jam netgi kuriam laikui buvo patikėjusi
Alma Mater rektoriaus pareigas. Norėdamas paskirti save žmonių
tarnystei, kunigas J.Pelčaras neapsiribojo akademine veikla, bet
įsitraukė ir į socialinį bei švietėjišką sąjūdį. Jis buvo aktyvus
Šv. Vincento Pauliečio asociacijos narys ir net šešiolika metų
vadovavo Lenkijos liaudies švietimo draugijai, rūpindamasis tautos
kultūriniu ir dvasiniu ugdymu.
Tuo metu jis įsteigė šimtus bibliotekų, susitikimuose su paprastais
žmonėmis perskaitė jiems gausybę švietėjiškų paskaitų, išleido
ir išplatino tūkstančius knygų istorine ir teologine tematika.
1891 metais įsteigė Švč. Mergelės Marijos, Lenkijos Karalienės
broliją, kuri, be ypatingo pamaldumo Dievo Motinai, taip pat rūpinosi
vargšais ir bedarbiais, kūrė profesines mokyklas jaunimui, išlaikė
našlaitynus. 1894 metais kunigas J.Pelčaras įkūrė Švč. Jėzaus
Širdies tarnaičių kongregaciją, kurios narės rūpinosi vargšais
ir ligoniais, o taip pat jaunų merginų dvasiniu ugdymu.
Po penkerių metų, 1899-aisiais, buvo paskirtas Peremyslio vyskupu
augziliaru, o netrukus, mirus vietos ganytojui, tapo vyskupu ordinaru,
kuriuo buvo iki savo mirties.
Per tuos dvidešimt penkerius vyskupavimo metus vyskupas J.Pelčaras
ypač pasižymėjo kaip geras ganytojas, visiškai atsidavęs tikintiesiems,
nepaliaujamai rūpinęsis savosios diecezijos religiniais ir socialiniais
reikalais, stiprinę vietinių bendruomenių dvasinį augimą, taip
pat skatinęs kunigų intelektualinį lavinimąsi, moralinį tvirtumą.
Nors XX a. pradžia buvo kupina politinio nestabilumo bei karinių
konfliktų, vyskupas J.Pelčaras, rūpindamasis savo diecezijos įvairiapusiška
pažanga, vadovavo net trims vyskupijos sinodams. Savo asmeniniu
pavyzdžiu, rodydamas ypatingą pamaldumą Švč. Jėzaus Širdžiai ir
Dievo Motinai, būdamas uolus Švč. Sakramento adoruotojas, tokį
dvasingumą stengėsi ugdyti tarp kunigų ir tikinčiųjų. Socialinėje
srityje stengėsi įgyvendinti tuomet popiežiaus Leono XIII iškeltą
naująją Bažnyčios socialinę doktriną, kurioje reikštas būtinumas
ginti išnaudojamų darbo žmonių teises. Vyskupas J.Pelčaras ypač
išgyveno, kad daug žmonių dėl sunkių ekonominių sąlygų buvo priversti
emigruoti, ir kuo galėdamas jiems padėjo. Kūrė benamių prieglaudas,
išlaikė beturčių vaikų mokyklas, rėmė neturtingus seminaristus,
aktyviai kovojo su paplitusiu alkoholizmu.
Nepaisant tokio užimtumo, ganytojas neapleido ir publicisto bei
teologo talento, tapdamas autoriumi gausių teologinių, kanoninių
ir istorinių knygų, ganytojiškų laiškų bei maldaknygių. Tobulai
įkūnijęs ganytojui privalomas tikėjimo mokytojo ir skleidėjo savybes,
vyskupas J.Pelčaras šventumo garbėje mirė 1924 m. kovo 28 d. Jo
palaikai ilsisi Peremyslio katedroje. Popiežius Jonas Paulius
II vyskupą J.Pelčarą, kuris yra tiesiogiai susijęs su jo paties
apaštaline įpėdinyste, beatifikavo 1991 metų birželį savo ketvirtosios
kelionės į Lenkiją metu, o praėjusį sekmadienį paskelbė šventuoju.
Vargstančių žmonių apaštalė
Kita gegužės 18 dieną paskelbta
šventoji Uršulė Ledochovska yra kilusi iš kilmingos Lenkijos aristokratų
giminės, kuri XIX amžiuje kartu su visa šalimi patyrė tragiškus
istorinius išbandymus, o kartu davė tėvynei ir Bažnyčiai žymių
asmenybių, daug nusipelniusių apaštalavimu, rūpinimusi vargšais
ir persekiojamaisiais. U.Ledochovska gimė 1865 metais ir užaugo
Losdorfo vietovėje Austrijoje, kur buvo priversta pasitraukti
naujosios šventosios šeima, nes dėl dalyvavimo 1830-1831 metų
sukilime prieš Rusijos carizmą jai grėsė ištrėmimas į Sibirą.
Iš gausios grafo Antono Ledochovskio dešimties vaikų šeimos (mirus
pirmajai žmonai, jis vedė šveicarę Žozefiną Salis, kuri ir tapo
U.Ledochovskos motina) trys pasirinko tarnystę Dievui ir išgarsėjo
misijine veikla. Uršulės vyresnioji sesuo Marija Tereza (1863-1922)
apaštalavo Afrikoje, įkūrė šv. Petro Klavero kongregaciją ir buvo
beatifikuota 1975 metais. Jaunesnysis brolis Vladimiras (18661942)
tapo jėzuitu kunigu ir nuo 1915 iki 1942 metų buvo Jėzaus Draugijos
generaliniu vyresniuoju Romoje. Šventosios dėdė (tėvo brolis)
kardinolas Mečislavas Ledochovskis (1822-1902) buvo Gniezno arkivyskupas
ir Lenkijos primas. Tuo metu diecezija buvo atitekusi Prūsijai
(po Lenkijos valstybės padalijimo) ir dėl religinės bei patriotinės
veiklos kardinolui M.Ledochovskiui teko patirti kalėjimo nelaisvę.
Vėliau jis dirbo Romos Kurijoje, vadovaudamas Tikėjimo skelbimo
kongregacijai, ir popiežiaus Jono Pauliaus II buvo beatifikuotas
1983 metais.
Sulaukusi 21 metų Julija Marija (toks buvo šventosios pasaulietinis
vardas, kurį ji pakeitė į vienuolišką Jėzaus Marija Uršulė) įstojo
Krokuvoje į uršuliečių vienuoliją, pasižymėdama švietimo ir auklėjimo
darbais. Jos ypatingas jautrumas jaunų moterų poreikiams greitai
besikeičiančiomis socialinėmis, politinėmis ir moralinėmis aplinkybėmis
susilaukė didelio dėmesio. Kada XIX a. pabaigoje moterys įgijo
teisę studijuoti universitetuose, sesuo Uršulė suorganizavo pirmuosius
Lenkijoje studenčių bendrabučius, kuriuose jos galėjo gyventi,
mokytis ir įgyti solidų religinį pasirengimą.
Vėliau su popiežiaus Pijaus X palaiminimu ji išvyko misijų darbams
į tuometę Rusijos sostinę Sankt Peterburgą, įkurdama ten uršuliečių
namus, kurie netrukus gavo savarankiškos bendruomenės teises vienuolijoje.
Sankt Peterburge, kaip ir visoje Rusijoje, tuomet buvo priešiška
katalikybei aplinka, todėl seserys turėjo gyventi pusiau nelegaliai
ir būti nuolat slaptosios policijos sekamos. Nepaisydamos tokios
įtampos, seserys užsiėmė švietėjiškais ir katechizavimo darbais,
išlaikė mergaičių mokyklas, gerai išmokdamos rusų kalbą įgijo
vietinių gyventojų pripažinimą. U.Ledochovska taip pat kūrė mergaičių
mokyklas kaimyninėje Karelijoje, susidraugaudama su tenykšte suomių
protestantų bendruomene.
1914 metais prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas iš esmės pakeitė
jos gyvenimą: kadangi sesuo Uršulė buvo Austrijos pilietė, o kare
Rusija ir Austrija kovojo priešingose pozicijoje, tai ji patyrė
kone atvirą valdžios priešiškumą ir buvo priversta emigruoti.
Persikėlusi į Švedijos sostinę Stokholmą, o vėliau į Daniją, ji
rūpinosi lenkų emigrantų ir karo pabėgėlių vaikais, steigė jiems
mokyklas ir internatus, darbavosi ekumenizmo baruose. Jos 1916
metais Upsaloje įkurtas Švedijos katalikų laikraštis leidžiamas
iki šiol. Uršuliečių namai buvo atviri skirtingų politinių ir
religinių pažiūrų žmonėms. Kartą, paklausta apie savo politinę
orientaciją, sesuo U.Ledochovska atsakė: Mano politika yra meilė.
Su gausybe karo pabėgėlių ir imigrantų vaikų 1920 metais ji pagaliau
sugrįžo į Lenkiją. Savarankišką uršuliečių bendruomenę, kuriai
ji vadovavo, sesuo Uršulė (dabar iš pagarbos jau vadinama motina)
pertvarko į atskirą kongregaciją, kurią pavadina Šventosios Kenčiančio
Jėzaus Širdies uršulietės. Vienuolijos dvasingumas telkėsi į Kristaus
išganomosios meilės kontempliavimą ir dalyvavimą Jo misijoje švietėjiškomis
bei tarnavimo stokojantiems priemonėmis. Kongregacija buvo įregistruota
1923-iaisiais ir galutinį Šventojo Sosto pripažinimą įgijo 1930
metais.
Seserys uršulietės išplito visoje Lenkijoje, ypač vargingose rytinėse
šalies srityse, kūrėsi Italijoje, Prancūzijoje, kur steigė bendrabučius
neturtingoms merginoms, užsiimdamos jų švietimu ir moraliniu ugdymu.
Motina Uršulė rašė jaunimui straipsnius ir knygas, organizavo
vaikams eucharistinį bei kitus bažnytinius judėjimus. Kai Romoje
ji mirė 1939 m. gegužės 22 d., jos įkurtoji kongregacija jau turėjo
daugiau kaip 700 vienuolių, veikusių 44 apaštalinio darbo centruose
įvairiose Europos šalyse. Popiežius Jonas Paulius II beatifikavo
U.Ledochovską 1983 metų birželį Poznanėje, o dabar paskelbė ir
šventąja.
Šventieji yra Dievo gailestingumo
liudytojai
Šv. Petro aikštėje kanonizacijos
iškilmėse pasakytoje homilijoje, primindamas kiekvieno iš naujųjų
šventųjų dvasingumo aspektus, Šventasis Tėvas sakė, kad šventasis
vyskupas J.Pelčaras savo tvirtu tikėjimu išreiškė visuotinį pašaukimą
į šventumą. Jo gyvenimo devizas: Viskas dėl Švenčiausios Jėzaus
Širdies per Švč. Mergelės Marijos nesuterštas rankas. Naujasis
šventasis suprato savo dovaną Kristui pirmiausia kaip atsaką
į Jo meilę, sudėtą ir atskleistą Eucharistijos sakramente.
Kalbėdamas apie šventąją U.Ledochovską, Popiežius priminė jos
misijinę veiklą Rusijoje, Skandinavijos šalyse, Prancūzijoje,
Italijoje ir pavadino ją savo laikotarpio naujosios evangelizacijos
apaštale. Savo gyvenimu ir darbais ji įrodė Evangelijos meilės
autentiškumą, kūrybingumą ir efektyvumą. Iš šventosios pavyzdžio
mes galime išmokti, kaip su Kristumi kurti žmoniškesnį pasaulį,
pasaulį, kuriame būtų vis labiau praktikuojamos tokios vertybės
kaip teisingumas, laisvė, solidarumas ir taika.
Su kiekviena nauja kanonizacijos iškilme popiežius Jonas Paulius
II pagerina jau seniai jam pačiam priklausantį rekordą. Per
beveik 25 pontifikato metus vykusias 49 kanonizacijos apeigas
jis Bažnyčios šventaisiais paskelbė 489 palaimintuosius beveik
dvigubai daugiau nei visi jo pirmtakai nuo to laiko, kai buvo
įvestas kanonizacijos bylų tyrimas. Šventieji yra Dievo gailestingumo
liudytojai, - sakė Jonas Paulius II į pastarąsias kanonizacijos
iškilmes susirinkusiems 25 tūkstančiams savo tautiečių. Tegul
jų globa ir užtarimas lydi jus visada. Tarp į Romą atvykusių
lenkų maldininkų buvo beveik visi šalies vyskupai su primu kardinolu
Juzefu Glempu, o taip pat valstybės prezidentas Aleksandras Kvašnievskis,
kurį Šventasis Tėvas priėmė atskiroje audiencijoje.
Popiežius prašo maldų
už jam patikėtos misijos atlikimą
Pradedant kanonizacijos šv. Mišias,
su 83-iuoju gimtadieniu kaip Kardinolų kolegijos dekanas popiežių
Joną Paulių II lotynų kalba pasveikino Tikėjimo doktrinos kongregacijos
prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris. Jis sakė, kad sveikina
ne tik visų esančių Romoje tikinčiųjų vardu, bet taip pat gausybės
Popiežių gerbiančių viso pasaulio žmonių vardu, įskaitant ir
tuos, kurie nepriklauso krikščionių pasauliui. Kardinolas pažymėjo,
kad popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato programa yra tikėti
ir mylėti, kad jis nuolat rodo visiems Kristaus veidą, gailestingojo
Dievo veidą. Vesdamas išganymo keliu, Popiežius padeda įveikti
neapykantos jėgas, prietarus ir sienas, kurios bando mus atskirti.
Reikšdamas padėką, kardinolas J.Ratcingeris sakė, jog pasaulio
tikintieji melsis, prašydami, kad Dievas savo malonėmis lydėtų
Popiežių kiekvieną dieną ir būtų šviesa jo kelyje. Pamaldų pabaigoje
Šventasis Tėvas savo ruožtu padėkojo kardinolui ir visiems, kurie
įvairiais būdais atsiuntė sveikinimo pranešimus ir savo įvertinimo
liudijimus. (Beje, Vatikanas pirmą kartą paskelbė popiežiaus
Jono Pauliaus II elektroninio pašto adresą, kad visi, kurie nori,
galėtų pasiųsti jam sveikinimus internetu.) Jis prašė visų tikinčiųjų
melstis, kad Dievas padėtų ištikimai atlikti patikėtą misiją.
Dėkodamas už gyvybės dovaną, šiandien aš vėl pavedu Švč. Mergelei
Marijai savo gyvenimą ir sielovadinę veiklą, kurią Apvaizda mane
pašaukė atlikti, - kalbėjo Popiežius.
Nuoseklus krikščioniškosios
Europos vienybės rėmėjas
Kaip paprastai šiais jubiliejiniais
savo pontifikato metais, gegužės 19 dieną vykusiame dar viename
susitikime su į Romą atvykusiais lenkų maldininkais Šventasis
Tėvas vėl dalijosi prisiminimais apie praėjusius 25-erius savo
veiklos šv. Petro soste metus. Šį kartą jis gana išsamiai aptarė
visas aštuonias keliones į tėvynę, ypač tas, kurios vyko dar komunistinio
režimo laikotarpiu.
Popiežius, nevengdamas emocijų protrūkio, prisiminė 1979 metais
vykusį vizitą į Lenkiją, kai visuomenę dar buvo sukausčiusi totalitarizmo
prievarta. Tuomet jis stengėsi drąsiai pasisakyti vardu tų, kurie
neturėjo teisės kalbėti, ir meldė Šventąją Dvasią, kad ji suteiktų
Lenkijai jėgų atsinaujinti. Antroji jo kelionė į tėvynę vyko 1981
metais, kai po Solidarumo antikomunistinio sąjūdžio surengtos
streikų bangos Lenkijoje buvo įvestas karo stovis, dar labiau
sustiprinęs represijas. Nelengvi buvo ir 1983 metai, kai, vėl
atvykęs į tėvynę, Popiežius ragino tikėti dialogo jėga, kuri
atvestų į reikalingas reformas.
Taip pat ir ketvirtojo vizito 1987-aisiais metu lenkų tauta vis
dar kovojo su priešiškos ideologijos galybe, prisiminė Šventasis
Tėvas. Tačiau tuomet jau stiprėjo viltis išsivaduoti su Viešpaties
pagalba. Pagaliau, atvykęs į Lenkiją 1991 metais, Popiežius galėjo
padėkoti Dievui už atgautos laisvės dovaną. Nuo tada jis nepaliovė
raginęs iš komunizmo išsivadavusius lenkus, kaip ir kitas Rytų
Europos tautas, kurti naują gyvenimą Evangelijos principų pagrindu
ir reiškė įsitikinimą, kad Bažnyčia gali daug prisidėti prie moralinės
tvarkos įtvirtinimo.
Kalbėdamas apie dabar vykstantį Europos integracijos procesą,
Jonas Paulius II prisiminė Lenkijos dvasiniame centre Gniezne
1997 metais pasakytą kalbą, minint Rytų Europos apaštalo šv. Adalberto
1000-ąsias mirties metines. Tuomet, dalyvaujant kaimyninių šalių
vadovams, jis priminė būtinumą grįžti prie krikščioniškųjų šaknų
ir sakė, kad Europa nebus vieninga tol, kol nebus dvasinės vienybės.
Tuos Europos vienybės pamatus amžiais tvirtino krikščionybė su
savo Evangelija, su savąja žmogaus samprata ir savo indėliu į
tautų istorijos raidą. Žinoma, tai nereiškia istorijos pasisavinimo.
Europos istorija iš tiesų yra tarsi didžiulė upė, turinti daugybę
intakų, o tradicijų ir kultūrų įvairovė yra didžiausias jos turtas.
Tačiau europinio identiteto pamatai yra pastatyti ant krikščionybės.
Artėjant birželio pirmoje pusėje Lenkijoje įvyksiančiam referendumui
dėl stojimo į Europos Sąjungą, popiežius Jonas Paulius II dar
kartą paragino savo tautiečius nedvejojant žengti žemyno integracijos
keliu. Buvusios Rytų bloko šalys turi didelę misiją senajame
kontinente. Įsijungimas į Europos Sąjungos struktūras lygiomis
teisėmis kartu su kitomis valstybėmis joms yra istorinio teisingumo
išraiška, o kartu gali būti laikomas kaip Europos praturtinimas.
Europai reikia Lenkijos. Bažnyčiai Europoje reikia lenkų tikėjimo
liudijimo. Lenkijai reikia Europos, - sakė Šventasis Tėvas.
Jis pastebėjo, kad žino integracijos priešininkų nuostatas ir
vertina jų susirūpinimą dėl tautos kultūrinio bei religinio tapatumo
išsaugojimo. Popiežius taip pat pripažino, jog yra pagrįstas
nerimas dėl galimų ekonominių pokyčių, ypač tai gali paliesti
žemės ūkį. Per dešimtmečius komunistinės sistemos išsekinta Lenkija
dabar yra šalis su didelėmis galimybėmis, tačiau menkomis priemonėmis
joms įgyvendinti. Tačiau, tapusi vieningos Europos dalimi, nebus
palikta likimo valiai ir galės visos Europos bendruomenės pagalba
įveikti iškylančius sunkumus.
Baigdamas savo pasisakymą, Šventasis Tėvas priminė palengva artėjančią
savo žemiškojo gyvenimo pabaigą, ir tie atviri jo žodžiai susilaukė
plataus atgarsio tarptautinėje spaudoje. Vakar man sukako 83-eji
ir aš įžengiau į 84-uosius savo gyvenimo metus, - kalbėjo Popiežius.
Žinau, kad mano dienos eina į pabaigą ir kad turėsiu stoti prieš
Dievą su savo gyvenimo ataskaita. Už metus nuo Vadovicų iki Krokuvos
ir Romos. Atiduodu save į Dieviškojo gailestingumo ir Dievo Motinos
rankas.
Mindaugas BUIKA
© 2003 "XXI amžius"