Atnaujintas 2005 vasario 4 d.
Nr.10
(1311)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Mylėjęs Dievą ir Tėvynę

Kun. Pranas Gavėnas, SDB

Prie Viešpaties altoriaus atsistosiu,
Į jį ištiesiu prašančias rankas…
Už savo laimės kelią jam dėkosiu,
Atnešiu savo dovanas menkas.
                                      Pranas Gavėnas

Vasario 7 dieną sukanka penkeri metai, kai nutrūko žemiška kelionė kunigui saleziečiui, žymiam publicistui, rašytojui, „Saleziečių žinių“ redaktoriui, Alytaus miesto garbės piliečiui Pranui Gavėnui. Minėdami garbingo kunigo penktąsias mirties metines, prisiminkime jo gyvenimą, prasmingą nueitą kelią, jo didelius darbus, vykdytus su didele meile Bažnyčiai, tėvynei, žmogui, jo nuopelnus.

1918 m. spalio 11 d. Zapalimų kaime (Marijampolės r.) ūkininkų Antano ir Kotrynos Gavėnų šeimoje, sukrykštė paskutinysis iš aštuonių vaikų sūnus Pranukas. Sunkaus pragyvenimo vejama, gausi Gavėnų šeima 1926 metais išvyko į Braziliją.

Kavos plantacijos, toli nuo civilizacijos, šeima patyrė daug sunkumų, tad lengvesnio gyvenimo ieškoti ryžosi persikeldama į San Paulą, kuriame laimės taip pat nerado: nebuvo darbo, buto, trūko duonos. Ypač motina neįstengė priprasti svetimoje šalyje, todėl šeima su jauniausiu sūnumi Pranuku grįžo į gimtąją Suvalkiją, o kiti keturi vaikai pasiliko tropikų šalyje.

Iš jaunų dienų Pranas jautė dvasinį pašaukimą, tačiau mokslui trūko lėšų. Po laimingo susitikimo su saleziečių patriarchu kunigu Antanu Skelčiu keturiolikmetis Pranukas 1933 metų rudenį išvyko Italiją mokytis pas saleziečius. 1939 metais tapęs saleziečiu, jis Turine studijavo filosofiją ir pedagogiką, specializavosi eksperimentinėje psichologijoje. Įgijęs filosofijos-teologijos licenciatą, 1949 m. liepos 3 d. gavo kunigystės šventinimus.

Studijų metais juto trauką plunksnai (keliomis kalbomis kalbėti mokėjęs, jis kunigų seminarijoje redagavo žurnaliuką). Norėdamas praplėsti savo, kaip žurnalisto, akiratį, dvejus metus Romoje lankė tarptautinį žurnalistikos, propagandos ir publicistikos universitetą Pro Deo. 1960 metais Florencijoje vykusiame tarptautiniame žurnalistų suvažiavime jis tapo Europos žurnalistų bendruomenės nariu-kūrėju.

Domėdamasis pedagogika, atkreipė dėmesį į kun. Jono Bosko auklėjimo sistemą. 1952 metais Kastelnuove atidarytoje lietuvių progimnazijoje jis buvo lietuvių kalbos mokytojas, katechetas, direktorius, „Saleziečių balso“ redaktorius (leidinį redagavęs 17 metų). Jaunimui parašė veikaliukus „Jaunojo galiūno keliu“, „Mikas Magonė“, „Didysis reisas“, išleido vadovėlius „Senųjų amžių istorija“ ir kitus, mišiolą „Melskitės, broliai“.

San Paulo arkivyskupo prašomas, 1971 metais kun. P.Gavėnas išvyko į San Paulo lietuvių Vila Zelinos parapiją. Gyvendamas Brazilijoje, aktyviai įsitraukė į sielovadinį ir visuomeninį lietuvių kolonijos gyvenimą. Tapęs Šv. Kazimiero parapijos klebonu šventojo Kazimiero jubiliejaus proga visais įmanomais būdais stengėsi garsinti Lietuvos globėją ir Lietuvą, kenčiančią okupacijos gniaužtuose. Jo valia ir pastangomis Brazilijos žmonės pradėjo plačiau domėtis Lietuva.

Plačiai po Braziliją pasklido jo parašyta knyga „Sao Casimiro“ („Šventasis Kazimieras“). Jis prisidėjo prie lietuvių kalbos ir kultūros kurso įvedimo San Paulo popiežiškam katalikų universitete. Pats tapo San Paulo valstijos žurnalistų sąjungos nariu, priimtas į Brazilijos rašytojų sąjungą, jam suteikta San Paulo valstijos Istorijos akademijos narystė. Lietuvos krikšto jubiliejaus metais pastatė lietuvišką kryžių Marijos šventovėj Apazecidoje, jo didelių pastangų dėka pavyko brazilų liturginiame kalendoriuje įterpti „Maldos dieną už Lietuvą“. Taip pat išleido trumpą apybraižą „Lietuva – Marijos žemė“, iš biuletenio „Mūsų Lietuva“, jo knygelių „Kūčios“, „Teofilius Matulionis“ ir kitų, išverstų į portugalų kalbą, brazilai daug sužinojo apie Lietuvą. Buvo laimingas, gavęs „LKB kronikos“, prasiskverbusios pro geležinę sieną, sąsiuvinius. „Tą medžiagą panaudodavau įvairiose instancijose, keldamas Lietuvos laisvės reikalą“, – kalbėjo kunigas. Didelis kun. P.Gavėno indėlis organizuojant parašų rinkimą už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. SSRS prezidentui M. Gorbačiovui įteikta penki milijonai parašų.

Brazilijoje buvo pastebėta aktyvi jo veikla. 1985 metais jis apdovanotas Brazilijos kultūrinio centro medaliu, 1986 metais – Brazilijos lietuvių bendruomenės garbės pažymėjimu, 1988 metais – Brazilijos vėliavnešio bendruomenės diplomu.

1991 metais kunigas grįžta į mylimą tėvynę, vildamasis likusį gyvenimą dirbti jos ir Bažnyčios labui. 1992 metais pradėjo darbuotis Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčioje, o 1994 m. spalio 24 d. paskirtas Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos parapijos garbės klebonu. Prie šios bažnyčios statybos savo lėšomis prisidėjo kun. P.Gavėnas ir kiti saleziečių kunigai.

Aktyviai įsitraukė į literatūrinę saleziečių veiklą. Iki gyvenimo pabaigos buvo „Saleziečių žinių“ redaktorius. Jo leidiniai nemokamai pasiekė Pelesos, Gdansko, Suvalkų, Karaliaučiaus lietuvius. Įkūrė Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) Alytaus skyrių. Rengė valstybinių ir krikščioniškų švenčių minėjimus, žymiems žmonėms - arkiv. M. Reiniui, prof. P. Dovydaičiui skirtas konferencijas. Mokyklose sukurti J.Bosko bičiulių sambūriai, parengti nuostatai, organizuotos vaikams stovyklos Rumšiškėse, Vytėnuose, Nemunaityje. Parašė puikią knygelę „Šventasis Kazimieras“.

Veisiejuose, esperanto kalbos kūrėjo gimtinėje, išdygo paminklas Liudvikui Zamenhofui. (Kunigui ne kartą teko Lietuvą pristatyti užsienyje kongresuose esperanto kalba.) Jo iniciatyva atsirado paminklai Petrui Perkumui – Darbėnuose, Šv. Kazimierui – Merkinėje, Emilijai Pliaterytei – Kapčiamiesty, Dievo Motinai – Balbieriškyje, Lietuvos mokytojams – Žiūronyse. Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos parapijos namuose įrengė saleziečio kunigo A. Skelčio muziejų.

Tėvynėje taip pat pastebėta ir įvertinta jo veikla. Marijampolės miesto taryba ir valdyba 1994 metais įteikė padėkos raštą. Alytaus m. savivaldybė paskelbė kun. P. Gavėną kultūros premijos laureatu. 1999 metais iškilmingai paminėtas jo kunigystės auksinis jubiliejus.

Dideli darbai išvargino savo silpnos sveikatos netausojusį visų žmonių maloniniu vardu vadintą Tėvelį. Džiaugėsi sulaukęs 2000-ųjų. Bet jėgos silpo. Tikintieji rūpinosi jo sveikata, vylėsi jį pasveiksiant. Tą vasario 7-ąją buvo lemta budėti prie sergančio kunigo seseriai Liucijai, FMA, iš Palemono. Vėliau ji pasakys: „Mačiau švento žmogaus mirtį. Tačiau į tokią mirtį atveda šventas gyvenimas“.

2002 m. birželio 6 d. Alytaus m. taryba nutarė suteikti Alytaus miesto garbės piliečio vardą (po mirties) kunigui Pranui Gavėnui, Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos parapijos garbės klebonui, už nuopelnus Alytaus miestui ir Lietuvai piliečių dorinio ugdymo srityje.

Neužmiršta alytiškiai atnešti gėlės žiedą ir uždegti žvakučių ant žmones labai mylėjusio kunigo Prano Gavėno kapo.

Antanina URMANAVIČIENĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija