Atnaujintas 2005 vasario 4 d.
Nr.10
(1311)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Konservatoriai dirba ir mąsto

Jie daug galvoja apie savo ir apie tėvynės ateitį. Tai buvo matyti per Kaune vykusį Tėvynės sąjungos tarybos posėdį. Andrius Kubilius sakė: Reikia dirbti triskart geriau, nes per praėjusius ketverius metus TS rinkėjų padaugėjo 50-čia tūkstančių, o per ateinančius ketverius jų turi padaugėti 150 (tūkstančių), kad kitiems Seimo rinkimams TS taptų svarbiausia partija Lietuvoje. Po to - visų mintys, kaip šį rezultatą pasiekti ir ar iki šiolei jis buvo siektas geru būdu.

Visokių yra priemonių. Reikia tęsti dešiniųjų jungimąsi. Paminėti krikščionys demokratai, kurie galėtų būti tinkami TS partneriai, kad būtų kaip Europoje Liaudies partija – konservatoriška ir krikščioniška. Paminėti liberalai, su kuriais yra kažkokia giminystė, gal per požiūrį į verslo laisvumą. Minėti neapsisprendusieji ir pirmą kartą balsuojantieji – visiems reikia dėmesio. Aišku, svarbu kaupti lėšas, neparsiduoti. Tokia vadovų pozicija. O iš partijos visumos dar gana ryškiai pasigirdo abejonė, ar pati TS tikrai yra konservatoriška, tuo labiau ar krikščioniška. Gyvenimas nuo rinkimų iki rinkimų, kaip okupacijos metais būdavo – nuo algos iki algos arba net nuo skalbimo iki skalbimo, - kažin, ar taip būtų gerai. Jeigu tik kitas partijas pralenktų, bet aiškiai nematytų tikslo, – kodėl jas reikia pralenkti ir ką gero tas Lietuvai žada, – irgi negerai. Taip kalbėjo partijos politikos komiteto pirmininkas Vytautas Landsbergis. Panašiai sakė apžvalgininkas Andrius Navickas, kad strategija lyg ir pateikiama, tačiau ji yra be turinio. Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkas Jakučionis panašia tema pasigedo užsiangažavimo tautiškumui. Vis tas nelemtas per menkas savo tapatybės ieškojimas. Lyderių paieška ir rengimas, viešieji ryšiai ir finansai – viskas yra, bet kažko vis pasigendama, kad partija būtų tikrai konservatoriška. Kažko trūko ir prieš gerą dešimtį metų pas mus viešėjusiems anglų konservatoriams, kai jie buvo atvažiavę į Lietuvą mokyti mūsų konservatorius laimėti rinkimus. Jie mokė žaismingos rinkimų kampanijos, o čia greit kilo klausimas: Ar jūsų leiboristai neišgalvos už jus dar linksmesnių žaidimų? O kur jūsų esmė, kuo nuo jų skirtumėtės? Esmės lietuviams nepasakė, tikriausiai nė britams, ir savo rinkimus ilgam pralaimėjo. Ko gero, britų leiboristai konservatorių esmę už juos pačius geriau suvokė, ją pasisavino ir sėkmingai toliau jų programą vykdo. Kai yra tokia valstybė, kur bet kas į valdžią atėjęs vykdo gerą konservatorišką programą, ten galima konkuruoti žaidimų linksmumu. Pas mus yra kitaip, ir rimtai partijai reikia neužmiršti savo esmės.

Tai ir neužmirštama, tad per tarybos posėdžius grūdinamasi ir teoriškai. Tiesa, kad partijos vadovybė čia jau norėtų dėti tašką. Ji jaučiasi jau vertybiškai stipri. Krikščioniškumo požymis yra normali šeima, konservatoriškumo - stipri bendruomenė, tautiškai reikliems žmonėms žadama būti tikrais lietuviais, visiems priimtini dalykai – stiprus ūkis ir stipri valstybė ir iš to neabejotinai visiems ateisiantis neblogas gyvenimas. Visa tai yra gerai net neironizuojant, tiktai štai to taško po visų šių pasiektų dalykų nereikia, nes viskas atvira pasilieka. Gerai yra tvirta šeima, bet ne viena jų augina ir komunistus, ir kitokius nusikaltėlius. Patrauklu yra bendruomenė, bet ir organizuoti nusikaltėliai yra bendruomenės, o visai tvirtas, tik valstybei žalingas, telkia jas ir koks nors Uspaskichas ar Paksas. Todėl ir neužtenka pasakyti: tvirta šeima, stipri bendruomenė. Svarbu ir kokių žmonių šeima, ir kokių bendruomenė, ir kokie jų tikslai. Nori ar nenori, bet dėmesys susitelkia į žmogų. Bendruomenė žmogui gali būti gera, kai savo narį sulaiko nuo blogio ar padeda vargui ištikus. Ji gali būti bloga, kai stabdo siekti norimo gėrio, o stengiasi įtvirtinti savo vidutiniškumą. Visuomenės atžvilgiu bendruomenė gera, kai padeda organizuoti jos atskirus asmenis tvarkingam gyvenimui. Bloga, kai stabdo savo narių kūrybingumą. Taip pat ir tarpusavio solidarumas vienoje bendruomenėje gali virsti priešiškumu ir net nepakanta kitai arba kitoms bendruomenėms. Tiek visokių gerumų ir blogumų, bet iš pradžių sakome vieną žodį – bendruomenė, ir esame teisūs taip sakydami, tiktai neleistina padėti taško.

Atrodo, taip tikriausiai ir bus, kad TS bendruomenėje ne vien tik bus daromi nuo rinkimų iki rinkimų darbai, bet ir nenutrūkusi diskusija padės jai dar labiau gerinti pačią save, per tai – ir visuomenę. Geromis priemonėmis išauginti jos lyderiai žinos, ką veda ir kur veda, o kaip vis dar geidžiamo padorumo sala ji bus visuomenei reikalinga net ir kartais pasiliekanti opozicijoje.

Gražina TRIMAKAITĖ

Marijampolė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija