| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Cunamis: nesuvaldoma stichija ar Aukščiausiojo valia? Luis SOLIMEO
Įžengėme į naujuosius metus, kartu atsinešdami drąsiai vadintino amžiaus nelaime, gruodžio pabaigoje praūžusio cunamio, sukeltą tragizmą, skausmą ir viltį, kurie suvienijo milijonus pasaulio gyventojų. Autorius stengiasi pažvelgti į šią katastrofą filosofiškai ir pabrėžti, jog cunamio nedera tapatinti su Nojaus laikų tvanu ir vertinti kaip Dievo bausmės žmonijai, kas neretai įrodinėjama šiandienos spaudoje. ,,Atrodo, lyg Dievas būtų išliejęs visą pyktį, susikaupusį žmonių giminei, - sakė vienuolika Pietų Azijos ir Rytų Afrikos valstybių nusiaubusio cunamio liudytojai. Moksliškai ištyrus nelaimės priežastis, paaiškėjo, kad milžinišką bangavimą sukėlė ne kas kita kaip žiaurių gamtos užgaidų sąlygota materialių veiksnių kombinacija. Skaudus sutapimas, kad cunamis prasidėjo antrą Kalėdų dieną, sekmadienį, kai tūkstančiai vakariečių turistų rojaus paplūdimiuose mėgavosi kūno malonumais, užuot skyrę laiko apmąstymams apie Kristaus gimimą. Be galo skaudu ir tai, kad žuvo, buvo sužeisti ar neteko namų milijonai žmonių. Tragedija paveikė įvairaus amžiaus, išsilavinimo, tautybės žmones, atsidūrusius netinkamoje vietoje, netinkamu laiku. Tokią skaudžią visai žmonijai akimirką žema ir šventvagiška aikštėn kelti ateistinius argumentus, esą neteisus ir negeras yra Dievas, kuris leidžia žūti šitokiai galybei žmonių, kuris tyruosius baudžia kartu su nuodėmingaisiais. Maža to, nepasitvirtinus šiai idėjai, ateistai meta naują hipotezę: jeigu Dievas sprendžia, kam gyventi, o kam mirti, atšaukia ar sukelia katastrofas - peršasi išvada, kad jo visai nėra. Arba dažniau iškeliama Voltero sumanyta laikrodininko metafora: jis sukonstruoja laikrodį, paleidžia jo mechanizmą ir apie jį paprasčiausiai pamiršta. Kaip žinia, po Voltero pseudonimu slėpęsis prancūzų mąstytojas Fransua Mari Arket (1694- 1778) aršiai neigė Dievo, kaip Visatos kūrėjo, Šventosios Mergelės ir Šventosios Trejybės egzistavimą. Katalikybę jis aiškino žmonių baime ir nežinojimu, ribotu pasaulio matymu ir pastangomis visa, kas nesuvokiama ir didinga, priskirti Aukščiausiosios jėgos nuopelnams. Praėjus kelioms dienoms po nelaimės, volteriškos mintys vėl pasirodė įtakingo Londono ,,The Guardian dienraščio puslapiuose. Britų žurnalisto Martino Ketlo (Martin Kettle) straipsnio antraštė rėžte išrėžia racionalistišką poziciją: ,,Kaip tikintieji gali paaškinti tokius reiškinius kaip šis? Netgi žvelgdamas iš mokslo pozicijų, žurnalistas nemato skirtumo tarp natūralių ir religinių katastrofų ir klausia, ką apie cunamį mano Kūrėjo šalininkai. M. Ketlas primena, kad 1755 metais Lisaboną nuniokojusį žemės drebėjimą tikintieji aiškino ne kaip stichinę nelaimę, o kaip Šventosios Mergelės skirtą bausmę nusidėjėliams. ,,M.Ketlas rašo: Volteras klausė: koks dievas galėjo leisti tokiai nelaimei atsitikti? Ar Lisabonos žmonės ydingesni nei, tarkim, paryžiečiai ar londoniečiai, kad juos tenka bausti tokiomis žiauriomis bausmėmis? Prieidamas šios išvados, žurnalistas sutinka, kad nūdienos įvykio priežastims nustatyti netinkamas vien religinių jėgų fenomenas. XVIII amžiuje nuskambėjęs Voltero klausimas krikščionims - kodėl būtent Lisabona?- šiandien pritaikomas daugeliui XXI amžiaus valstybių. Straipsnis susilaukė plataus atgarsio intelektualų visuomenėje. Tiek Kenterberio vyskupas Rovanas Viljamsas, tiek Monrealio kardinolas Žanas Klodas Turkot griežtai atmetė kalbas, kad cunamis esąs Dievo bausmė, tačiau sakė suprantą, jog žmonių nusivylimas gali sukelti tokių minčių ir abejonių. Akivaizdu, kad cunamį sukėlė natūralūs veiksniai. Įmanoma paaiškinti, kaip tai atsitiko, tačiau lyg gyva žaizda veržiasi klausimas kodėl. Žmogaus sielai neužtenka faktų ir statistikos, jos prigimtyje glūdi amžinas siekis suvokti įvykių esmę, atsakyti į rūpimus klausimus ir žinoti visa ko priežastis. Norint įgyti tokį suvokimą, reikia perprasti Viešpaties vaidmenį Jo paties kūrinijos valdyme. Nereikia painioti tiesioginio Dievo veikimo gamtoje ir gamtos dėsnių, neatsiejamų nuo jos pačios, veikimo. Žmonija, atradusi gamtos dėsnius, patiria išminties ir pažinimo džiaugsmą ir kartu jie primena apie visagalį protą, Viešpatį Dievą, kuris sukūrė visas visatos paslaptis, kurio jėgai negali prilygti joks mokslas ar pažanga. Tačiau pastebima vaikiška tendencija, kad nuo tada, kai žmogus pradėjo perprasti gamtą, jis ėmė sau priskirti Kūrėjo galias. Tačiau iš esmės šiuo atveju žmogus tik patiria dievišką malonę pažinti, protauti, ugdyti valią. Atrasti - vadinasi, ne kurti, o suvokti. Neretai Dievas matomas kaip viso to, kas vyksta, priežastis, kaip gamtos dėsnių ir veiksnių generatorius - tada ir kyla ginčas. Niekas šioje visatoje neegzistavo iki sukūrimo. Gamtos dėsniai reguliuoja kiekvienos sukurtos esybės veiklą ir esmę. Ir nors užkietėję evoliucionistai pasaulio pradžią kildina iš pirmapradės materijos, vis dėlto, netgi pripažinę šią tiesą, negalime neigti to, jog kad ir kas būtų toji materija, jai apibūdinti vartojamos charakteristikos atitiktų tas, kuriomis apibūdiname Viešpatį: amžina, išskirtina, protinga, daugialypė. Dar didesnis neišmanymo pavojus glūdi, kai sudievinami gamtos dėsniai. Gamtos reiškiniams suteikus autonomiškos dievybės statusą, Dievas tarsi nustumiamas į šoną ir atlieka Voltero metafaroje paminėto laikrodininko vaidmenį. Tačiau dar kartą svarbu pabrėžti, jog vienintelis Visatos Kūrėjas ir Viešpats yra Dievas ir tik Jo valioje yra pasaulis, žmonija, gyvoji ir negyvoji gamta bei jos reiškiniai. Atsakymą į klausimą, kodėl Dievas neužkerta kelio kraupioms nelaimėms, amerikiečių žurnalas pradeda nuo viso, kas vyksta pasaulyje, palyginimo su lekiančia strėle: kaip strėlė skrieja, veikiama lankininko sukeltų impulsų, taip ir Žemė sukasi, nes taip viską sutvarkė Viešpats. Būdamas visa ko Pradžia, Dievas nesikiša į natūralius reiškinius: nei ką nors taiso, nei stengiasi kažko išvengti. Kaip totali žmonių intervencija žlugdo normalų, savaeigį visuomeninį gyvenimą, taip ir nenutrūkstamas, antgamtinis Dievo įsikišimas į natūralius reiškinius galbūt padėtų išvengti kai kurių nelaimių, bet tuo pačiu užkirstų kelią ir gražiems dalykams. Juk štai ugnis, buities ir namų židinio simbolis, gali virsti visa siaubiančiu gaisru, arba lietus, nepamainoma atgaiva laukams, gali sukelti galingus potvynius. Lygiai taip ir Kūrėjas negali apriboti žmogaus laisvės tam, kad jis ja neimtų piktnaudžiauti - juk taip būtų veikiama prieš racionalią žmogaus prigimtį. Katastrofoms Dievas kelio neužkerta, nes, nors ir skaudžios, jų pasekmės vienija žmoniją, verčia ją pristabdyti pašėlusį gyvenimo tempą, būti žmones atidesnius vieni kitiems, išmokti kažko atsisakyti ar paaukoti. Susilaukę malonių dalykų, jų beveik nepastebime, o patyrę nelaimes imame ieškoti kaltų ir pykti ant Dievo, kodėl jis leido tam įvykti. Tačiau ar nebuvo praūžęs cunamis tam tikras ženklas, kad žmonija turi susimąstyti ir peržvelgti savo gyvenimo būdą. Italijos Perudžio universiteto profesorius Ernestas Galjis Dela Lodžija cunamį prilygino bibliniam potvyniui. Prisiminkime akivaizdžią gyvenimo tiesą: didžiausios bausmės tenka ne tik to nusipelniusiems, o medaliai teikiami ne vien didvyriams. Tik pomirtiniame gyvenime mes sulauksime paskutinio teismo dienos, kai asmeniškai atsakysime uš piktadarystes ir gerus darbus. Išmėgindamas teisiuosius sunkiais išbandymais, Viešpats suteikia jiems galimybę permąstyti savo vertybių sistemą. Pasiimdamas nekalto kūdikėlio gyvybę, Dievas galbūt apsaugo jį nuo tik Jam, Dievui, žinomų ateities kančių ir suteikia jam galimybę būti laimingam šalia savęs, Amžinybės karalystėje. Tuomet nebelieka vietos abejonėms, - ar yra Dievas, jei egzistuoja blogis?- kurias reikėtų pakeisti fraze: jeigu yra blogis, turi būti ir Dievas. Juk blogis yra visiškas gėrio nebuvimas, bet neturėtume pasaulyje tiek nuotabių dalykų, jei nebūtų gėrio, vilties ir tikėjimo. Naujienų agentūrų ir įvairių tarnybų duomenimis, katastrofa palietė ne tik Pietų Aziją ir jos krantus. Žuvo tūkstančiai turistų iš viso pasaulio. Šiame technologijų, neribotų galimybių ir komunikacijų amžiuje tereikia tik panorėti ir tu jau esi tolimiausiame Žemės kampelyje. Taigi cunamį galima pavadinti planetos masto nelaime. Anksčiau minėti įvykio liudytojų pareiškimai, esą tai ,,Dievas išliejo savo pyktį ant žmonių, apeliuoja ne tik į tautą, bet į visą žmoniją. Tik žmonės, nejaučiantys jokių sąžinės priekaištų, gali teigti, kad Viešpats neturi pagrindo būti nepatenkintas žmonija. Amoralumas ir abejingumas pasiekė neregėtus mastus. Net senieji pagonys turėjo geriau įsišaknijusį santūrumo, pagarbos, kilnumo ir sąžinės jausmą nei dauguma žmonių šiandien. Moralės ribos baigiasi ten, kur prasideda nesuskaičiuojama daugybė skyrybų, abortų, įvairių formų seksualinių nukrypimų, tarp jų ir viešai skanduojamas reikalavimas įtvirtinti homoseksualumą kaip nūdienos normą. Maža to, bene kasdienybe tapo Bažnyčios, Dievo ir viso, kas šventa, šmeižimas ir šventvagiški prasimanymai. Tikėjimas ir pasitikėjimas atiduodami į šarlatanų, ateistų ir masinės kultūros atstovų rankas. Netgi Kalėdos, simboliškiausia krikščionybės šventė, paverčiama pigiu reklaminiu triuku, parduotuvių siaubimo ir nerūpestingų atostogų metu. Praūžus cunamiui, negalime neprisiminti 1917 metų Fatimos mergelės pranašystės, žadėjusios didžias nelaimes žmonijai, jei ši neatsivers. Tačiau net ir bausdamas Dievas yra gailestingas.Viešpats trokšta ne nusidėjelių mirties, bet jų praregėjimo ir teisingo gyvenimo.Galbūt visa griaunanti gaivalinga banga, sudužusi į mūsų neopagoniškojo, materialiomis vertėmis grindžiamo pasaulio krantus, ir buvo praregėjimo ženklas... Straipsnį parengė Amerikos draugija tradicijai, šeimai ir nuosavybei ginti (The American Society for the Defence oj Tradition, Family and Property) Vertė Justina ŽEIŽYTĖ Lietuvos Caritas praneša, kad 2005 m. sausio 28 d. specialiojoje Lietuvos Caritas sąskaitoje nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo Azijoje buvo 156 034 litai (45 191 euras). Šias lėšas iki šiol pervedė 38 Lietuvos istaigos (133 604 litus) ir 387 privatūs asmenys (22 430 litų).
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |