Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Laikas
Ora et labora
Pasaulis
Ūkis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Laimė dirbti paprastam žmogui

Kun. Petras Nykštas globos namuose šventė savo 75-erių metų jubiliejų Gražinos ČETVERGIENĖS nuotrauka

Prieš metus, vasario 21 dienos rytą, į amžinus Tėvo namus iškeliavo kun. Petras Nykštas. Vasario 20 dieną per Sumą meldėmės už kun. P.Nykštą Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Šv. Mišias aukojo klebonas kan. Dalius Tubys.

Vasario 21 dieną šv. Mišios buvo aukojamos Kupreliškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Čia altorių apsupo būrys kunigų: iš Biržų, Pandėlio, Vabalninko, Papilio, Pabiržės, Anykščių ir kitų parapijų. Dalyvavo ir kun. Ladislovas Baliūnas, SJ. Egzekvijas vedė Biržų parapijos vikaras Gintautas. Klausėmės Pandėlio Švč. M.Marijos Vardo bažnyčios klebono kun. Broniaus Balaišos pamokslo. Jame buvo prisimintas sunkus kunigo nueitas kelias, kilnūs jo darbai. Šv. Mišias kartu su atvykusiais kunigais aukojo kan. D.Tubys, Biržų parapijos klebonas.

Vasario 22 dieną meldėmės Šv. Vincento Pauliečio senelių globos namuose, kur kun. P.Nykštas gyveno ketverius metus. Į šv. Mišias susirinko globos namų gyventojai, būrys parapijiečių. Šv. Mišias aukojo Biržų bažnyčios vikaras kun. Povilas Bartkevičius. Klausėmės pamokslo apie kunigo Petro gyvenimą. Pasirodo, kunigui Petrui buvo labai skaudus dalykas netekti kunigo pareigų (okupacijos metais jam jos buvo atimtos). Jam teko daug kentėti. Pakėlė daug išbandymų, smurto, paniekinimo, pažeminimo. Visa tai pakirto jo sveikatą.

Daug būtų galima pasakoti apie kunigą Petrą. Noriu paminėti įdomesnius jo gyvenimo epizodus. Teko skaityti jo autobiografiją, kurią kunigas Petras paliko senelių globos namų vedėjai motinėlei Aneliutei (taip ją vadino ten gyvendamas).

Kunigas, kaip jis rašo, buvo pirmasis Biržų rajono sąjūdininkas. Jis kartu su buvusiu Papilio klebonu kun. Stanislovu Krumpliausku, taip pat sąjūdininku, buvo pakviesti apžiūrėti Prezidentūros. Dešimtųjų šalies nepriklausomybės atkūrimo metinių proga, kaip Sąjūdžio dalyvis, yra gavęs Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus sveikinimą.

Kun. P.Nykštas siuntė Popiežiui laišką ir prašė apaštalinio palaiminimo sau, parapijiečiams ir visiems parapijos rėmėjams. 1981 m. gegužės 29 d. jam buvo suteiktas toks palaiminimas. Gyvas būdamas šį įvykį traktavo kaip Dievo dovaną, kaip stebuklą sau ir parapijiečiams.

Savo autobiografijoje kunigas rašė: „Dar mokantis pradžios mokykloje motina man prenumeruodavo žurnalą „Saleziečių žinios“. Jame daug buvo rašoma apie kunigus saleziečius. Mane žavėjo tų kunigų veikla. Skaitydamas žurnalą, pajutau norą būti kunigu. Baigęs pradinę mokyklą mokiausi Antazavės progimnazijoje ir gyvenau klebonijoje. (…) Matydamas klebono pamaldumą, rodomą meilę Dievui ir žmonėms, girdėdamas jo pamokslus, galutinai apsisprendžiau būti kunigu“.

Baigęs progimnazijos keturias klases, toliau mokytis neturėjo galimybės, nes gimnazija buvo toli, o tėvai jau buvo kolūkiečiai, jų gyveno sąlygos buvo sunkios. Mokytojavo Obelių pradinėje mokykloje ir rengėsi egzaminams eksternu.

Kartą per pamoką atėjo į klasę du milicininkai ir suėmė mokinį Antaną Mockų. Kunigas Petras, žinodamas, kad jo mokinys neturėjo nė gabalėlio duonos, nupirko maisto ir nunešė į geležinkelio stotį, kur vagone jau buvo įsodintas Antanas su mama ir sesute.

Po šio įvykio Obelių saugumas jį apkaltino turėjimu ryšių su tremtiniais ir „banditais“. Rokiškio švietimo skyriaus vedėjo dėka pavyko išvengti tremties. Kunigas Petras buvo atleistas iš mokyklos.

1950 metais buvo pašauktas į sovietinę armiją. Grįžęs apsigyveno Vilniuje. Komisariato viršininkas siūlė dirbti komisariate, žadėjo duoti butą, maistą ir suteikti jaunesniojo leitenanto laipsnį, nors šis nebuvo komjaunuolis. Atsisakius dirbti komisariate, neleido registruotis Vilniuje.

1954 metų liepą buvo priimtas į Kauno kunigų seminariją. Buvo kliūčių dėl priregistravimo Kaune, bet jam padėjo seminarijos rektorius kan. Kazimieras Žitkus. 1959 m. kovo 25 d. vyskupas Julijonas Steponavičius Kauno Arkikatedroje Bazilikoje jį įšventino į kunigus. Visi įšventinti kunigai buvo iškviesti į Kauno miesto saugumą, jiems siūlė bendradarbiauti. Kunigas Petras atsisakė.

Kun. P.Nykštas išvyko dirbti į Vaškus. Po kelių mėnesių paskirtas vikaru į Šimonis. Valdžia apkaltino antisovietinių pamokslų sakymu, buvo kviečiamas į Vilniaus saugumą, kur jam siūlė bendradarbiauti. Vėl buvo perkeltas vikaru į Kamajų parapiją. Čia dirbant sielovados darbą, religijos reikalų įgaliotinio įsakymu iš jo buvo atimtas darbo pažymėjimas. Liepė greitai susirasti kitą darbą, kitaip grėsė ištrėmimas į Sibirą. Leido dirbti tik sunkų darbą. Kunigas dirbo Vilniaus fabrike „Elfa“ darbininku. Po dvejų metų buvo grąžintas kunigo pažymėjimas.

Dirbo Pakruojyje, o po metų – Gulbinėnuose klebonu. Čia ėmėsi bažnyčios remonto. Buvo apkaltintas, kad remontuoja neturėdamas architekto leidimo. Remontas buvo būtinas, nes galėjo nuvirsti sienos. Netrukus jį paskyrė klebonu į Salas. Ir čia buvo reikalingas remontas. Po remonto atvyko vysk. R.Krikščiūnas, aukojo šv. Mišias. Per pamokslą jis gyrė parapijiečius už atliktus darbus. Ateistams tai nepatiko ir paskleidė šmeižtą, kad bažnyčioje nebėra auksinės monstrancijos, nors tokios išvis nebuvo. Klebonas buvo tardomas net iš Vilniaus atvažiavusio įgaliotinio Anilionio referento Petro Raslano, kuris vadovavo žmonių žudynėms Rainiuose. Vysk. R.Krikščiūnas vežė Salų bažnyčios monstranciją į Vilnių Anilioniui parodyti, kad ši tebėra ta pati.

Netrukus kun. P.Nykštas buvo paskirtas į Truskavą klebonu. Truskavoje buvo tik koplyčia, įrengta konfiskuotoje klebonijoje. Parapijiečiai norėjo statyti bažnyčią ant sudegusios bažnyčios pamatų. Tačiau nebuvo leista. Parapijiečiai, surinkę tūkstantį parašų, kreipėsi į Maskvą. Po šio kreipimosi Anilionis įsakė vyskupui kunigą iškelti į Kupreliškį.

Kupreliškyje – vėl remontas. Parapijiečiai mielai padėdavo. 1989 metais kunigas Petras susirgo, todėl prašė vysk. J.Preikšą atleisti iš klebono pareigų. 2000 metais jam vyskupas leido išvykti į Biržus ir gyventi parapijos Šv. Vincento Pauliečio globos namuose.

Kartą kunigas Petras gulėjo po operacijos Biržų ligoninėje. Nuskubėjau atsisveikinti prieš kelionę į Medjugorję ir paprašyti jo palaiminimo. „Važiuok pas Mariją. Laiminu ir tavo ekskursijos dalyvius. Ji jus saugos ir globos“, – palinkėjo kunigas išeinant iš palatos.

Kunigas Petras buvo paprastas, nuoširdus ir labai kuklus. Nieko neleisdavo apie save rašyti. Tekdavo daug įdėti pastangų norint gauti jo leidimą. Jam buvo didelė laimė gyventi globos namuose, bendrauti su paprastais senais žmonėmis.

Kun. P.Nykštas visą gyvenimą kovojo su blogiu ir nuodėme. Tiesos, ištikimybės Dievui šviesa nušvisdavo tose bažnyčiose, kuriose jam teko dirbti. Jis uždegdavo malonės šviesą žmonių širdyse. „Jis buvo mažas, paklusnus, nusižeminęs ir beturtis. Jis buvo gražiausia gėlė prie kūdikiškosios Motinos lopšelio, kuri jam šypsojosi ir visą gyvenimą jį laimino“, - tai rašytojos Birutės Žemaitytės žodžiai, pasakyti jo laidotuvių dieną prie kapo Kupreliškyje.

Leontina MORKVĖNIENĖ

Biržų rajonas

© 2005 "XXI amžius"