Atnaujintas 2005 liepos 13 d.
Nr.52
(1353)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ketvirtosios belaukiant...

arba Kas kelia nerimą choristui šventės rengimo pradiniame etape

Kai gyvuoja šventės tradicija, naujos laukimas prasideda vos tik viena šventė baigiasi. Šiuokart, tiesą sakant, tas laukimo nerimas atsirado po Juozo Mikutavičiaus interviu „Valstiečių laikraštyje“ (2004 m. sausio 27 d.). Lietuvos liaudies kultūros centro (LLKC) ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondo direktorius, pasidžiaugęs, kad UNESCO nutarimas dėl baltiečių Dainų švenčių yra labai reikšmingas, interviu baigia visai neoptimistine gaida: „...jei kultūros žmonės turės ištvermės ir pasiryžimo dainų švenčių tradiciją saugoti, jos puoselėjimas ras atgarsį bendruomenėse, taip pat padės valstybė, dainų šventės Lietuvoje dar kurį laiką gyvuos... nieko nėra amžino... dainų švenčių pradininkėje Šveicarijoje 80 metų gyvavusi tradicija pasibaigė. Taip ir Lietuvoje gali atsitikti“. Ir tai buvo sakoma likus vos keliems mėnesiams ligi pirmosios lietuvių Dainų šventės 80-mečiui skirto koncerto-paminėjimo Kaune! Gal tai pavargusio žmogaus kalbėjimas, bet ar tokias mintis tikrai reikėjo visiems pagarsinti? Jei tai būta tik silpnumo akimirkos – galima suprasti (liežuvis ne vienam yra buvęs priešu), bet jei išsakyta tvirta J.Mikutavičiaus nuomonė, tai beliktų jam pasiūlyti „pasitraukti iš distancijos“, užleidžiant savo vietą jaunesniam, energingesniam ir pakankamai patyrusiam, kuris gal ir pačiame LLKC kai ką atšviežintų, sujudintų. Beje, Klaipėdos TV kultūrai skirtoje laidoje tuoj po 2003 metų Pasaulio lietuvių dainų šventės (PLDŠ) buvo išsamiai kalbėta su jos dainų dienos kūrybinės grupės vadovu Alfonsu Vildžiūnu, bet rezonanso Vilniuje lig šiol, deja, jokio...

Kalbant apie PLDŠ, jų perspektyvą, pagrindinis klausimas neabejotinai yra valstybės kultūros strategija, politika – prioritetai, santykis su kitais valstybės poreikiais. Negalima sutikti su straipsnio pradžioje cituota J.Mikutavičiaus nuomone, nes nei šimtai iniciatorių dainininkų (kultūros žmonių), nei vidurinės grandies administratorių ar organizatorių tikrai nesugebės išlaikyti Dainų švenčių tradicijos, jei to nenorės ar nesuvoks valstybė (valdžia), jei nebus specialaus įstatymo, aiškiai ir konkrečiai nustatančio valstybės įsipareigojimą šiam unikaliam kultūros reiškiniui puoselėti ir saugoti. Manau, kad valstybė turėtų pripažinti kultūrą kaip svarbiausią mūsų tapatybės sudedamąją dalį, numatant nuolat skirti valstybės (ir savivaldybių) biudžete fiksuotą BVP procentą, kaip tai sutarta dėl krašto apsaugos. Tiek Europai, tiek pasauliui mes pirmiausia esame įdomūs savo kultūra! Tik aukštos kultūros valstybė gali sudaryti prielaidas ir tvirtai šalies ekonomikai susiformuoti. Kitu atveju ne tik Dainų švenčių tradicijos, bet ir valstybės ateitis yra miglota, netgi be perspektyvos.

Su kokiomis nuotaikomis būsimų Dainų švenčių laukia sostinės meno mėgėjai? Dauguma mėgėjų chorų (apie juos geriausiai išmanau) Vilniaus miesto valdžiai yra visai nereikalingi, niekur nekviečiami ir niekaip nepanaudojami. Daugybės įvairių Vilniuje vykstančių renginių (festivalių, konkursų, Vilniaus dienų ir pan.), dažnai pasibaigiančių ypač brangiais fejerverkais, fone meno mėgėjų (ypač chorų) veiklos lauke – štilis: nei kažkada vykusių chorų, vokalinių ansamblių (ar kitų žanrų) apžiūrų, konkursų, nei tuo labiau tarptautinių festivalių miesto kultūros „vairininkai“, regis, ir nemano organizuoti; matyt, jie valdžiai nereikalingi, neįdomūs, neatraktyvūs, nekomerciški. Artėjant dar vienai PLDŠ prisimenama, kad Vilniuje turėtų būti ir chorų: tada sulaukiama Kultūros skyriaus darbuotojų skambučio – pasiteiravimo, „ar jūs dar gyvuojate“, vadovai kviečiami pasitarti dėl Vilniaus miesto chorų kolonos formavimo tvarkos, apsirūpinimo veidrodėliais (taip buvo 2003 m.). O kaip meno mėgėjus remia turtingiausia Lietuvoje savivaldybė? Vargais negalais pavyko gauti kai kuriuos duomenis apie finansinius reikalus kultūroje. Šie duomenys, švelniai tariant, nedžiuginantys: kiekvienam meno mėgėjui (jų Vilniuje – apie 3500) 2004 metais galėjo tekti 8,6 Lt (tiek pat buvo ir 2000 m.) ir net(!) 14,3 Lt – 2005 metais. Ar tai parama bent egzistencijai, ar išmalda – tebūnie aukštų savivaldybės pareigūnų sąžinės reikalas. Tikimės sulaukti doro, sąžiningo pareiškimo apie ilgalaikę savivaldybės kultūros (taip pat ir mėgėjų) rėmimo programą (strategiją), nes nežinia ir visiškas valdžios abejingumas jau pražudė ne vieną mėgėjų kolektyvą. Aišku, kad griauti, ardyti daug išminties nereikia… Ir dar. Labai nesinorėtų, kad į tokį sostinės valdžios „toną“ įsiklausytų ir kitos savivaldybės.

Jau ne pirmą kartą tenka konstatuoti, kad LTV kultūros laidoms Dainų švenčių aptarimas su muzikais profesionalais ir dalyviais (atlikėjais) mėgėjais – neverta dėmesio tema. Daryti bizniuką, pardavinėjant Dainų dienos koncerto vaizdo įrašą, – kitas atvejis, bet rengti rimtą laidą... Nemaloniai nuteikė ir LLKC globojamas mėgėjų menui skirtas žurnalas „Liaudies kultūra“, surengęs keistoką praėjusios Dainų šventės aptarimą (žr. Liaudies kultūra, 2003, Nr.4). Keistoku vadinu todėl, kad jis buvo labai „valdiškas“ sudėtimi (J.Mikutavičius, jo pavaduotoja, Folkloro dienos kūrybinės grupės vadovė V.Šatkauskienė ir žurnalo vyriausioji redaktorė D.Rastenienė) ir atstovavimu sritims – nebuvo nei dirbančio chorvedžio, nei šokių kūrėjo (-os), nei – ypač pabrėžčiau – nors vieno atlikėjo, dalyvio. Kalbėjo prie to „apskrito stalelio“ visi gan daug, plačiai, drįstu teigti, net viršijant savo kompetencijos ribas ir gan subjektyviai vertinant kai kuriuos faktus. Išsakęs (telefonu) vyr. redaktorei kai kuriuos kitokius argumentus, išgirdau jos pažadą parengti kitą medžiagą: apie Dainų dieną su trimis dainininkais mėgėjais. Deja, beveik pusmetį trukęs laukimas ir patikinimai, kad su mumis bus kalbama „po savaitės“, baigėsi be rezultato; panašu, kad kažkas pasakė „stop“. Tiesa, gerokai vėluodamas „Liaudies kultūroje“ (2004, Nr.3) pasirodė puikus A.Andrėjauskaitės straipsnis „Tradicijos virsmas“, kuriame pateikiama daugybė nuomonių, vertinimų paskutinės PLDŠ Dainų dienos tema, bet „bendrą vardiklį“ autorė palieka teisę išsivesti kiekvienam pagal savo sugebėjimus...

Yra svarbus dokumentas, – atrodo, Vyriausybės nutarimas, – nustatęs Pasaulio lietuvių dainų švenčių periodiškumą kas ketveri metai. Griežtai laikantis minėto nutarimo raidės, ketvirtoji Pasaulio lietuvių dainų šventė turėtų būti 2007-aisiais. Bet ir taisyklėms (ar teisės aktams) galimos išimtys, kai paaiškėja rimtos aplinkybės, priežastys. Manau, kad tokiomis aplinkybėmis laikytini 2009-ieji metai: Tūkstantmetis nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo Kvedlinburgo kronikose bei Vilniaus miesto išsikovota teisė tais pat metais būti viena iš Europos kultūros sostinių.

Jau prieš porą metų apie galimą Pasaulio dainų šventės organizavimą 2009-aisiais išgirdau iš labai kompetentingo Kultūros ministerijos pareigūno, o neseniai panašią mintį per „Panoramą“ išsakė Sporto departamento vadovas V.Nėnius, teigdamas, kad X (atrodo „Žalgirio“) stadionas bus tikrai parengtas 2009-ųjų Dainų šventės šokių dienai!.. Niekaip nepavadinsi rimta valstybės kultūros politikos, kai kairė nežino (ar nenori žinoti), ką daro dešinė. Mat 2004 metų pradžioje LLKC ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondas (abiejų institucijų vadovas J.Mikutavičius) paskelbė konkursą 2007-ųjų metų Pasaulio lietuvių dainų šventei „Būties ratu“, skirtai Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, kurti. Konkurso organizatoriams tarsi ir viskas aišku: nors Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo renginiai vyks visoje Lietuvoje 2009 metais, tam skirta Dainų šventė turi būti 2007-aisiais; nors neteko girdėti (skaityti, matyti) apie tos šventės „karūnos“ parinkimo konkursą, bet „karūna“ jau įvardijama šventės kūrimo konkurso sąlygose – „Būties ratu“. Tuo pačiu būsimieji šventės dienų kūrėjai ne tik negali kitos „karūnos“ siūlyti, bet priversti pagal ją kurti (modeliuoti) scenarijų, programos struktūrą ir t.t. Ir dar gan keista konkurso sąlyga – už palyginti nedidelę kainą parduoti konkurso skelbėjams idėją be teisės ją realizuoti! Tikriausiai ši aplinkybė, kaip ir gana trumpas laiko tarpas, lėmė, kad konkursas neįvyko, nors kūrybingų žmonių Lietuvoje tikrai yra. Nepaisant to, konkursą pakartotinai skelbti nerasta reikalo, tad šventės rengimo traukinukas jau važiuoja ir be būsimos šventės idėjų, temų pagrįstumo, savitumo, aiškios koncepcijos ar pan. 2004 m. gegužės 28 d. kultūros ministrė įsakymu Nr. ĮV-124 patvirtino Dainų švenčių nacionalinės komisijos nuostatus bei pačią komisiją (personalijas), o šiek tiek vėliau J.Mikutavičius (nežinia su kuo pasitaręs) pakvietė į posėdį bene 16, jo nuomone, tinkamiausių būsimos Dainų šventės Dainų dienos (būsimųjų vyriausiųjų – ?) dirigentų, siūlydamas išsirinkti meno vadovą. Tai buvo padaryta – meno vadovu išrinktas prof. Vytautas Miškinis, buvo sudarytos darbo grupės konkrečioms programoms rengti.

Tuo, matyt, reikėtų džiaugtis, galvojant, kad ir kitų žanrų (šventės dienų) parengiamasis darbas vyksta kūrybingai, išradingai, visu tempu, bet...

Gerokai po 2003 metų Pasaulio lietuvių dainų šventės pavyko gauti įdomų dokumentą – Kultūros ministerijos ekspertų komisijos išvadas „Dėl Dainų švenčių rengimo“. Jame kalbama apie 1998 metais įvykusios II PLDŠ ir jos organizavimo trūkumus, pateikiamos išvados ir rekomendacijos būsimų švenčių kūrėjams. Kaip paaiškėjo, III PLDŠ Dainų dienos kūrėjai (kūrybinė grupė) minėtas svarbias Išvadas gavo „post factum“, t.y. po 2003 metų šventės (žr. A.Vildžiūno straipsnį „Valstiečių laikraštyje“ , 2004 m. kovo 2 d., Nr.18)! Grįžtant prie Išvadų: jos be datos (tikriausiai tai gali būti apie 2000 m.), be ekspertų parašų ar pavardžių, tarsi tai būtų didžiulė valstybės paslaptis, o jų turinys leidžia teigti, kad tai – rimtų profesionalų darbas. Galima tik apgailestauti, kad III PLDŠ Dainų dienos kūrybinė grupė negalėjo šito panaudoti, siekdama Dainų dienos kokybės, dėl ko vėliau būta ir nepelnytų priekaištų. Kas tokiu scenarijumi buvo suinteresuotas – galima tik spėlioti.

2003 m. lapkričio 22 d. įvyko chorvedžių sambūris praėjusios šventės Dainų dienai aptarti (tam buvo skirta mažiau nei trys valandos), bet ne itin gausūs pasisakymai kažkieno valia neįėjo į LLKC metraštį – per 2003 metų nuveiktų darbų ataskaitą (kiek žinau, taip buvo žadėta padaryti).

Neturint oficialios šio chorvedžių sambūrio medžiagos, o ypač – Kultūros ministerijos ekspertų išvados (apie 2003 m. šventę), buvo tiesiog neįmanoma įvykdyti visų 2004 metų pradžioje skelbto idėjų konkurso reikalavimų; tai dar viena priežastis, kodėl konkursas žlugo.

Jau ne pirmą kartą vis tenka priminti apgailėtiną faktą, kad Dainų švenčių organizavimo ir kitomis svarbiomis progomis mėgėjų chorų dalyviai (jų Lietuvoje – apie 50-60 tūkst., jų gretose – dauguma su aukštuoju ar specialiuoju viduriniu išsilavinimu, su moksliniais laipsniais ir vardais), jų nuomonės lieka „už borto“, šalikelėje. Taip buvo rengiant medžiagą UNESCO apie Dainų švenčių tradiciją, atsisakant kviesti į Dainų švenčių aptarimus (taip pat nuomonių išsakymą žurnale „Liaudies kultūra“), pagaliau į Chorų sąjungos suvažiavimus (gal ją reikėtų perorganizuoti į Chorvedžių sąjungą; tai būtų tvarkinga bent teisine prasme). Tikrai nepateisinama ir nesuprantama priešpriešos nuostata (chorvedys – choras), kai jų simbiozė yra absoliučiai neišvengiama ir faktiškai esanti. Tai – vieno žanro vidaus (nesusikalbėjimo) problema, kurią reikėtų neatidėliojant ir geranoriškai spręsti.

Tarpušventis, mano manymu, yra laikas pergalvoti diskutuotinus dalykus ir numatyti būtiniausius veiksmus dainavimo tradicijai išsaugoti. Prie diskutuotinų dalykų prašyte prašosi Dainų šventės apimties, jos išskaidymo klausimai.

Ir atgavus Lietuvai nepriklausomybę Dainų švenčių rengėjus dar stiprokai tebeveikia sovietų suformuotos fasadinės kultūros vystymo inercija, pasireiškianti ir būtina visų žanrų koncentracija tik sostinėje, tik po Dainų šventės „skėčiu“, ir mastu, ir kai kurių sprendimų neskaidrumu. Jei valstybė gali sau leisti apklausas dėl rūkymo uždraudimo viešose erdvėse, tai negi negalima organizuoti atlikėjų ir kolektyvų vadovų apklausą siekiant nustatyti, ar Nepriklausomoje Lietuvoje (1919-1940 m.) vykusios trys Dainų šventės nėra pakankamas argumentas pripažinti tai tradicija ir ją jautriai puoselėti? Argi nevertos pagarbos ir dėmesio anų švenčių organizatorių pastangos „dainų ir šokių šventimo judėjimui suteikti organizuotą valstybinį pobūdį“, tam 1939 metais parengiant net Dainų švenčių įstatymo projektą (kur jis, dabartinis?)?

Į ką norima paversti ateinančias Dainų šventes, kurių pavadinimas visai nebeatitinka jų turinio? Visa pokario Dainų švenčių rengimo praktika buvo nesibaigiančio blaškymosi ir dažnai nepavykusių eksperimentų virtinė (1946 m. – tik Dainų šventė, nuo 1950 m. – jau Dainų ir šokių dienos bei skudučių orkestras, 1955 m. – dar ir jungtinis kanklių ansamblis bei liaudies instrumentų orkestras, 1960 m. – dar ir kaimo kapelos bei apie 1000 birbynininkų, ir t.t.). Vilnius yra perkrautas daugybe kultūrinių renginių, su didžiųjų Dainų švenčių dalyvių srautais Vilniaus savivaldybė net nebepajėgia susidoroti (aptarnauti), tad kodėl gi nesurengti kas ketveri ar penkeri metai respublikinės šokių (liaudies ansamblių, kaimo kapelų, dūdų) šventės Panevėžyje, Telšiuose, Biržuose (keičiant vietas) taip vykdant realų kultūros renginių decentralizavimą, provincijos (gerąja prasme) kultūrinio gyvenimo atšviežinimą? Jaučiu išankstinį oponentų priešiškumą, pagrįstą neįmanomu lėšų išskaidymu, bet tai būtų tik dalis tiesos.

Dar yra gyvų 1946-1950 metų Dainų švenčių dalyvių. Tad kodėl jų nepaklausti ir apie tradicijos esmę, ir apie repertuarą (bent jo dalį), ir apie galimą Dainų šventės decentralizaciją? Jei pripažįstama, kad „iš praeities stiprybę semiam“, tai tą ir darykime!

Mykolas USONIS

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija