Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2015 m. birželio 5 d., Nr. 11 (230)


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Pro Deo
et Patria


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


Pažintis

Vidinę laisvę turi jausti ir būdama vienuole

Dievo Apvaizdos seserų
kongregacijos generalinė
vyresnioji Jūratė Marcinkevičiūtė DP
Autoriaus nuotrauka

Panevėžyje šalia raudonplytės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios yra Apvaizdos takas, o jo 6-ajame name – Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos (DP) centriniai namai. Balandžio 25-ąją, kai Lietuvos vienuolynai paskelbė Atvirų durų dieną, užsukęs į juos su apvaizdiečių generaline vyresniąja Jūrate MARCINKEVIČIŪTE DP kalbėjosi žurnalistas Bronius VERTELKA.

Pirmiausia norėčiau paklausti, kaip ryžotės vienuolystei – juk pasišventusiems žmonėms tenka atsisakyti daugelio gyvenimiškų malonumų?

Norėdama atsakyti į šį klausimą, turiu grįžti į praeitį. Vaikystėje man niekas nekalbėjo apie Dievą. Augant buvo kažkoks ilgesys, norėjosi sužinoti daugiau. Paauglystėje eidavau į šokius, netgi ragavau svaigalų, žinojau ir tabako skonį. Po tokių pasibuvimų pajusdavau sunkiai suprantamą ilgesį, kadangi neturėjau Dievo ir religijos. Mane labai traukė gamta, nekasdieniniai, nežemiški dalykai. Ilgėjausi skaidrumo, skaistumo, tyrumo. Turėjau ir vaikinų. Paskui galvodavau: „Na, ištekėsiu, bus vaikai, bet ką darysiu, kai šeimoje prasidės problemos ar atsiras  neištikimybė? Gerai, jeigu vaikas sveikas, o jeigu neįgalus, kas po to? Atsirastų egzistencinė tuštuma, bet neturėčiau kuo ją užpildyti“. Maždaug taip gyvenau iki 18 metų.

Bet juk augote religingoje šeimoje?

Tėvelis eidavo į bažnyčią per Kalėdas ir per Velykas, mama – netgi rečiau. Augau septynių vaikų šeimoje, aš buvau jauniausia. Ir ilgesys kažko nepaprasto buvo labai stiprus. Netgi pavydėjau, kad žmonės tiki. Viešintose klebonavo toks kunigas ir marijonų vienuolis Vincentas Inkratas, tikrai šventas žmogus. Toks orus jis praeidavo pro mokyklą. Buvo 1993 metų rugsėjo pradžios šeštadienis. Ruošiausi važiuoti į barą. Paprašiau sesers, kad paskolintų palaidinukę. Ji ėmė priekaištauti, kad drabužį ištepsiu ar suplėšysiu. Ir staiga televizoriaus ekrane pamačiau kalbantį popiežių Joną Paulių II apie tikėjimą, meilę Bažnyčiai. Tos sąvokos man lyg nieko nereiškė, bet staiga iš mano akių pasipylė ašaros. Savo gyvenime nebuvau taip verkusi. Buvo toks jausmas, lyg iš vidaus tai veržtųsi. Išbėgusi į kitą kambarį, išgirdau šaukiant seserį, kad ji man paskolinsianti palaidinukę. Nesupratau, kas su manimi darosi. Nuvažiavę į barą, su bičiuliu Romu išėjome parūkyti. Nei iš šio, nei iš to jam ir sakau, kad eisiu į vienuolyną. Tarsi šydą nuo mano akių tuo metu būtų kažkas nutraukęs. Pajutau prasmę, dėl ko gyvenu. Romas pasišaipė: „Jeigu tu į vienuolyną, tai aš būsiu popiežiumi“. Atsirado didžiulė trauka eiti į bažnyčią. Nuėjau išpažinties pas kun. Bronių Žilinską. Kitą dieną – vėl pas jį, bet šį kartą jis mane aprėkė, kad nuėjusi prie altoriaus pasižadėčiau, jog daugiau neberūkysiu. Nė kiek neįsižeidusi prie altoriaus daviau tokią priesaiką. Nuo tada mečiau rūkyti.

Ką paskui veikėte?

Tuo laiku savininkams grąžino žemę, reikėjo išmanančių ją dirbti. Vyravo nuomonė, jog tam nebūtinas aukštasis mokslas. Ėjo paskutinieji mano, kaip jaunosios ūkininkės, mokslo metai Vabalninko žemės ūkio mokykloje. Į ją atvažiavus, kurso draugai pastebėjo, kad tapau kitokia. Kiekvieną dieną lankiau šv. Mišias. Rūpinausi, kad mokykloje būtų tikybos pamokos. Ir vis galvojau: „Kuo galėčiau daugiau save pašvęsti Dievui?“

Iš prigimties buvau komunikabili, mokėjau su visais sutarti, bet turėjau ir vienatvės poreikį. Klebonas kun. Povilas Miškinis supažindino mane su Vabalninke gyvenusiomis vienuolėmis apvaizdietėmis. Atvažiavusi į Panevėžį  užmezgiau ryšį su Dievo Apvaizdos kongregacijos seserimis. Jaučiau griežtesnio, radikalesnio vienuolyno poreikį. Mano gyvenime įvyko dvasinis perversmas, kurio negalėjau paaiškinti. Niekada neturėjau minčių, kad esu ne savo vietoje.

Bet baigus Vabalninko žemės ūkio mokyklą ir įstojus į vienuolyną, jus patraukė į aukštesnius mokslus...

Panevėžio aukštesniojoje muzikos mokykloje studijavau chorvedybą, bet pamačiusi, kad turiu per silpną balsą ir nebūsiu gera vargonininkė, ją mečiau. Vilniaus pedagoginiame universitete baigiau teologiją, o Romos saleziečių universitete – jaunimo pastoraciją. Ten pat studijuoju socialinę komunikaciją, ruošiuosi įgyti licenciato laipsnį. Patvirtinau jo projektą ir grįžau rašyti darbo.

Kas šias studijas finansavo?

Vokietijos „Renovabis“ ir Panevėžio vyskupija, arba „Renovabis“ ir mūsų vienuolynas.

Tapote vienuole, o kaip tokį pasirinkimą vertino namiškiai? Ar jie buvo patenkinti?

Mama auklėjo taip, kad augtume savarankiški. Ji sakydavo: „Kaip pasiklosi, taip ir miegosi. Tai – tavo pasirinkimas“. Sesuo, kuri buvo priešpaskutinis vaikas mūsų šeimoje, vėliau irgi tapo basųjų karmeličių vienuole. Su ja galbūt išlikęs artimiausias dvasinis ryšys.

Ką veikia Dievo Apvaizdos kongregacijos seserys?

Mūsų misija – evangelizacija, krikščioniškas ugdymas (vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų katechezė, ruošimas sakramentams, tikybos dėstymas mokyklose, dvasinis palydėjimas, organizuojami susikaupimo, maldos vakarai, proginiai renginiai, piligriminės ir pažintinės kelionės). Veiklos kryptys: rūpinamasis stokojančiais ir socialinės rizikos vaikais Panevėžio vaikų dienos užimtumo centre; pagalba Bažnyčiai (liturginės atributikos ruošimas, rūbų, vėliavų ir kalėdaičių ruošimas, procesijų rengimas; tarpreliginė draugystė (ryšiai su Panevėžio miesto žydų bendruomene), kalinių sielovada Panevėžio pataisos namuose, ligonių sielovada (Utenoje, katalikiškoje Šv. Klaros ligoninėje). Mūsų yra 24 amžinųjų įžadų ir viena laikinųjų įžadų sesuo. Vienuoliniai namai yra ne tik Apvaizdos take, bet ir Smėlynės, Naujamiesčio, M. Valančiaus gatvėse, Utenoje, kelios vienuolės gyvena Vilniuje ir Kaune.

Koks seserų amžiaus vidurkis?

Amžiaus vidurkis bus apie 70 metų.

Lietuviui būdinga pasidomėti, kiek šlamančiųjų kito piniginėje. Iš ko pragyvenate?

Rėmėjų neturime. Mūsų pajamos – pensijos ir dirbančiųjų atlyginimai. Kelios seserys dirba tikybos mokytojomis, dar kelios veda parapijose katechezę arba atsakingos už pastoraciją. Nelengva išlaikyti tokį pastatą. Jo šildymas autonominis, todėl esame nepriklausomi nuo miesto šildymo tinklų. Kadangi antrasis aukštas skirtas ligoniams, visiškai nutraukti šildymo negalima. Bendromis pastangomis išsilaikome.

Kas atsakingas už vienuolių maitinimą?

Viena sesuo vienuolė yra atsakinga už maisto ruošimą. Suktis virtuvėje visą dieną vienai – per sunku, todėl ateityje ketiname keistis. Valgiaraštį parengia ta pati virėja. Ką ji pagamina, tą ir valgome. Pietūs visą laiką būna kartu, pusryčiai – pagal turimas galimybes. Produktus perkame iš parduotuvių, nes išlaikyti daržoves būtų sudėtinga, kadangi šildomos grindys.

Kažkada prie vienuolyno buvo „Nazareto“ valgykla, maitinusi vargingai gyvenančius. Kodėl nutraukta jos veikla?

Pradėjo ateidinėti išgeriantys ir nebegalėdavai atskirti, kas tikrai sunkiai besiverčia. Pasitaikydavo, kad jie suvalgydavo vaikų maistą arba tą maisto davinį patys vaikai nešdavo savo išgeriantiems tėvams. Turėjome imtis rimtų veiksmų, todėl valgykla buvo reorganizuota į Dienos centrą romų (čigonų) tautybės žmonių integracijai. Tai yra pakankamai sudėtingas darbas. Čia susikerta romų ir lietuvių kultūra. Ji mums nėra gerai pažįstama, o žmonės – su savo mąstymu. Didesnį dėmesį darbui su romais turėtų skirti valstybė. Tai – ne vieno žmogaus ar vienuolių kongregacijos, bet ir valstybės reikalas. Ne vien pašalpas už vaikus turėtų mokėti, ne gatavą žuvį paduoti, bet ir įduoti meškerę žvejybai.

Šiuose namuose sudarytos sąlygos normaliai gyventi, kambariuose esate įsikūrusios po vieną. Ar pasitaiko nepatenkintų, norinčių trenkti durimis?

Man esant po amžintųjų įžadų niekas neišėjo. Vienuolynas – ne kažkokia prieglauda atsiskirti nuo pasaulio ar pasislėpti nuo nusivylimo. Vyrauja stereotipas, kad čia ateinama dėl nepasisekusios meilės. Jeigu nusivili meile, vadinasi, gali nusivilti ir vienuolyste. Būdama vienuole turi jausti vidinę laisvę. Matyt, patekusi į moterų kalėjimą, nepajusčiau, kad jame sėdžiu. Taip, turi būti labai stipri vidinė laisvė. Dvasią, kaip ir kūną, reikia maitinti. Be maldos nebūtų pašaukimo. Bendruomenė iš karto mato, kas atėjo su pašaukimu. Reikia padėti žmogui tai suvokti. Buvo atvejis, kai susipykusi su vaikinu ir norėdama jį pagąsdinti, mergina atbėgo į vienuolyną. Savaitę pabuvusi dingo net mūsų neperspėjusi. Pati esu vienuolė nuo 1994 metų rugpjūčio.

Kaip tapote kongregacijos generaline vyresniąja?

Pas mus buvo kažkas panašaus į neseniai vykusius tiesioginius merų rinkimus. Mane išrinko slaptu balsavimu (tuo metu buvau Portugalijoje). Šių pareigų visiškai nesitikėjau. Vyskupas Lionginas Virbalas SJ leido pagalvoti. Sutikau. Iš tiesų tai nėra lengvos pareigos.

Studijų metais gerai pažinote Vilnių ir Romą, senuosius Europos miestus. Ar negali jie jūsų pavilioti?

Nepilni metai esu kongregacijos generalinė vyresnioji, ja turėsiu išbūti visus ketverius metus. Buvo ir svajonių, bet tai tegu lieka paslaptimi. Visiems reikia Dievo, nors ne visi tai žino. Aš turiu sudaryti tokią terpę, kurioje galima būtų atrasti susitikimą su Aukščiausiuoju. Tai – kur kas didesnis mano rūpestis nei ekonominiai vienuolyno reikalai.

Panevėžys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija