Atnaujintas 2003 m. sausio 10 d.
Nr.3
(1107)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė šiandien
Aktualijos
Ora et labora
Laikas ir žmonės

Mums rašo
Atmintis
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Patarimai prieteliams

Neseniai „XXI amžius“ palietė labai aktualią temą - katalikiškos spaudos platinimą. Kad ir kaip būtų keista, bet šiuo klausimu kai kurių kunigų pozicija tiesiog nesuprantama: jie nė kiek neskatina katalikų skaityti katalikišką spaudą. Atrodytų, lyg juos kažkas draustų raginti savo parapijiečius ar kitus, kad ir netikinčius žmones skaityti katalikiškus laikraščius ir žurnalus. Negi kunigui geriau matyti savo parapijietį vietoje katalikiško laikraščio skaitantį „Akistatą“, „Vakaro žinias“, „Lietuvos rytą“ ir panašius, gadinančias sielą, laikraščius? Dar daugiau, tokiais laikraščiais „maitinami“ ir vaikai. Jų rankose nepamatysi gražaus laikraštėlio vaikams „Kregždutė“ ar populiaraus, visomis temomis rašančio „XXI amžiaus“.
Siunčiu jums kaip pavyzdį prieškariniame katalikiškame „Mūsų laikraštyje“ spausdintus „Patarimus katalikų spaudos prieteliams“. Manau, kad šie patarimai yra labai aktualūs ir dabar, kai katalikybė rafinuotai puolama. Kas gali šiais laikais būti prieš katalikišką žurnalą ar laikraštį, atsakantį į daugybę gyvenimo klausimų? Taip elgtis gali tik krikščionybės nedraugai. Todėl propaguokime katalikišką spaudą, kaip tą mokėjo daryti prieškario žmonės. Ir tą spaudą visuotinai skaitė, nes kunigas buvo nuolatinis katalikiškos spaudos propaguotojas. Tą aš žinau iš savo tėvelių pasakojimų. Iš jų ir gavau kai kuriuos jų skaitytus katalikiškus leidinius.


Kad trauktųsi skurdas ir blogis

Kūčių dieną Lietuvos radijo „Mažosios studijos“ laidų vedėjas Julius Sasnauskas, greta valstybės vyrų, kitų iškilių asmenybių, sveikinusių šv. Kalėdų proga, suteikė žodį bažnyčios prieangyje įsikūrusiam elgetai. Kad vienuolis, pamokslininkas, puikus radijo laidų organizatorius ir vedėjas „vieną iš mažutėlių“ laiko broliu Kristuje, stato greta Prezidento, neturėtų stebinti. Nebestebina, kad prie bažnyčių kuriasi „Caritas“, asmenybės ar visuomeninės organizacijos steigia šalpos bei kitokios pagalbos žmogui fondus. Krikščioniškos brolystės ar žmogiškojo solidarumo esti vis daugiau. Kalėdinėse Lietuvos radijo laidose teko išgirsti daugiau gražių pavyzdžių, skatinančių nepamiršti bedalių. Dera pridurti, kad televizijos laidos „Bėdų turgus“ ir „Atleisk“ nėra vien jausmus padirginantys renginiai, bet ar veiksmingos neįgytos ar pamirštos meilės artimui pamokos.
Teisę pasidalyti duona su jos stokojančiuoju, pakeleivį priglausti, labdara užsiimti, materialiu būdu žmogaus žmogui meilę reikšti buvo nusavinusi valstybė. Jos žinioje buvo šalpa, našlaičių ir senelių prieglaudos. Vaikų namai augino ir be Dievo ugdė ištikimus valstybei ir komunistų partijai „darbo žmones“, senelių namai rūpinosi, kad „valstybės pagarba“, o ne artimo meilė gaubtų senatvę. Suvalstybinta, nudvasinta šalpa liko be žmogiškosios meilės, nes žmogui buvo atimta teisė į tokios meilės aktą. Išsigimė labdara, išsigimė elgetystė. Jei senais laikais žmogus iš negalios ir vienatvės tapdavo elgeta, jis neprašydavo duoti ir dovanoti, o tik išmaldos, už šalpą atlygindavo malda už aukojusįjį ar aukotojo pasiūlyta intencija. Dabar duoti neatlyginamai dažnai prašo fiziškai sveiki, turintys artimuosius, elgetos. Iš tikrųjų juokingai skamba „darbo žmonių gynėjų“ teiginys, kad didžiausias nedarbas yra kaime, kad ten labiausiai skursta žmonės. Kada ir kas girdėjo, kad lietuvis, turėdamas žemės, būtų bedarbis, neužsidirbtų sau ir šeimai duonos, drabužio? Dar neseniai, kai už darbadienį mokėjo saują pelų, iš 15 ar 60 arų priesodybinio sklypo išgyveno šeima. Senesniais laikais nusenęs kaimietis jokių pensijų ar pašalpų negaudavo – viską „duodavo“ žemelė maitintoja. Dabar, kas tik norėjo, mažiausiai po tris hektarus žemės gavo. Žemė panosyje dirvonuoja, imk kastuvą, kauptuką, jei arklio neįperki, prasimaitinsi, elgeta nebūsi. Tačiau buvusi valdžia, kartą viską iš žmogaus atėmusi, po truputį duodavo, vaizdavo, kad už darbą atlygina, o žmogus vaizdavo, kad dirba; įprato tinginiauti, girtuokliauti, elgetauti, prašyti. Girdėdami prašytojų aimanas ir matydami ašaras (dažniausiai netikras), šelpia užsienio lietuviai, giminės ir negiminės, šelpia kitų tautybių užsieniečiai, furgonais į Lietuvą keliauja šalpa. Gėda Lietuvai!


Atleisti mūsų kaltes

Artinosi Kalėdos. Šv. Jonas anais laikais šaukė: „Taisykite Viešpačiui kelią!“. Šie žodžiai tinka ir šiandien.
Lauždami kalėdaitį prie Kūčių stalo, privalėjome atleisti visiems už padarytas skriaudas. O ką reikia manyti apie mus, tikinčiuosius, kurie ne tik per metus, bet ir per Kūčias negalėjo atleisti artimui už nuoskaudas, įžeidimus, nors kasdien sako: „Atleisk mums mūsų kaltes“? Su tokiais katalikais beveik kiekvienas nuolat susiduriame. Dėl šito būtų pusė bėdos, bet tokiu gyvenimo būdu mes kenkiame ne tik savo sielai, bet ir visai Bažnyčiai, kuri yra Kristaus meilės nešėja, o mes savo nekrikščioniško gyvenimo būdu labai ją aptemdome.
Ne viename daugiaaukštyje name daug metų ten gyvenantys žmonės ne tik nesikalba, bet kiekvienu atveju stengiasi vienas kitą įskaudinti piktu priekaištu. Būkime vienas kitam pakantesni, geresni – ir visiems bus geriau.
Įdomu būtų išgirsti ir kitų nuomonę, kaip reikėtų gerinti žmonių tarpusavio santykius, kovoti su piktumu, neapykanta, kurie temdo mūsų, tikinčiųjų, autoritetą ir daugelį atstumia nuo mūsų taip brangaus tikėjimo.


Ar ne per daug sterilus

Noriu pasidalyti mintimis, kurios man seniai neduoda ramybės.
Neramu, kad palyginti mažai tikinčiųjų skaito, o dar mažiau prenumeruoja „XXI amžių“. Kažkada A.Žemaitytė yra panašiai pasakiusi: „XXI amžius“ yra „zakristijų laikraštis“. Mano požiūriu, tai nebūtų labai bloga. Tokį pasakymą aš suprasčiau štai kaip: laikraštis rašo tik tiems, kurie yra aiškūs tikintieji, kurie glaudžiai susiję su Bažnyčia. Beje, nuo laikų, kai pasklido tas pasakymas, laikraštis patobulėjo. Visgi galėtų būti ir tokio pobūdžio laikraštis, jeigu Lietuvoje būtų daugiau katalikiškų laikraščių. Deja, tokių laikraščių Lietuvoje nėra.
Todėl mes turime galvoti ir apie potencialius tikinčiuosius arba tuos, kurie yra tik daugiau ar mažiau formalūs Bažnyčios nariai (lanko bažnyčią, bet tikro tikėjimo vis tiek neturi).
Aš nustebau pavartęs prieškarinį „XX amžių“. Tada jis buvo dienraštis, todėl, aišku, jį ne visai galima lyginti su dukart per savaitę išeinančiu dabartiniu „XXI amžiumi“. Mano nuomone, „XX amžius“ mažai skyrėsi nuo kitų tuometinių laikraščių – jame ne tiek jau daug vietos užėmė straipsniai religine tematika - daugiau rašyta apie tai, kuo žmogus apskritai tuo metu domėjosi, kuo domisi ir dabar. Mažas skirtumas tarp leidinių gal todėl, kad tada leista daugiau krikščioniškos tematikos laikraščių, kuriems nebuvo svetima krikščioniška dorovė. Dabar padėtis yra kitokia.
Todėl į tai reikia atsižvelgti. Pavyzdžiui, kad ir „XXI amžiaus“ priedas jaunimui. Jaunimas, beveik be išimties, domisi sportu, ypač vaikinai. O šiame priede ir apskritai laikraštyje apie sportą beveik neužsimenama. Susiduriu su jaunuoliais, kurie beveik kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią, o namuose, nors ir randa tą laikraštį, bet vis tiek juo nesidomi. O ką jau kalbėti apie tuos, kurie „XXI amžiaus“ net nepamato.


Sunkus brendimo metas

Stebisi apklausų organizatoriai, Vyriausioji rinkimų komisija, politologai, apžvalgininkai, kandidatai į valdžias mažu rinkėjų aktyvumu: į rinkimus atėjo tik šiek tiek daugiau nei pusė balsavimo teisę turinčių rinkėjų. Stebisi ir bando neva netikusį reiškinį aiškinti šaltu oru, prekybininkų aktyvumu prieš šventes, šventiniais rūpesčiais bei kitokiomis priežastimis. Tik neatėjusiųjų į rinkimus niekas nebando tyrinėti, apklausti, ir vargu ar pavyktų ką išsiaiškinti, nes pats pasyvusis rinkėjas į klausimą, kodėl nebalsavo, atsakytų:
- Nežinau.
- Mano trylikos metų patirtis rodo, kad geros valdžios išrinkti neįmanoma, nuo manęs jos kokybė nepriklauso.
- Nesugebu vertinti, nežinau kandidatų ir partijų vertinimo kriterijų, todėl nesiimu veiksmų, kurių nesugebu.
- Bijau vėl suklysti.
- Nė vienoje kandidatų ar partijų programų neradau įsipareigojimo laikytis Dešimties Dievo įsakymų.

Kodėl iki šiol piliečių aktyvumas rinkimuose buvo aukštas? Tiesiog dauguma rinkėjų į rinkimus veržte veržėsi ne geriausiųjų rinkti, o blogiausiuosius nušluoti. O blogiausiaisiais buvo laikomi visi, esantys valdžioje, nes, valdžioms pasikeitus, gyvenimas staiga nepagerėdavo. Tačiau sutelkus dėmesį į šluojamuosius, dėmesio ateinantiesiems nelikdavo arba būdavo tik žiūrima, kad jie būtų gražūs ir daug žadėtų. Šluotos politiką visuomenė vykdė nuo nepriklausomybės atgavimo. O tuo metu vis kūrėsi nauji Lietuvos politinio gyvenimo dariniai svetimkūniai (moterų, valstiečių, tautinių mažumų, gyvenimo logikos, įvairaus plauko liberalų ir kitokios partijos). Į jas telkėsi įvairūs apsišaukėliai, politiniai valkatos, „tautos gelbėtojai“, dažniausiai buvusieji komunistų partijos nariai ar jų palikuonys, kurių siekis - valstybės lovys. Ir kuo kruopščiau rinkėjai šlavė, tuo politinių šiukšlių radosi daugiau.