Partizaninio
pasipriešinimo nuslopinimo 50-mečiui
Partizaninis judėjimas Lietuvoje - pasaulio unikumas
Nėra pasaulyje tokios šalies,
kurioje būtų abejojama, kad ginti savo tėvynę yra garbingiausia
pareiga. Lietuvoje vis dar retkarčiais iškyla sovietinės propagandos
sukurti recidyvai, bandant svarstyti, ar partizaninė kova priimtina
atvirai ir demokratinei visuomenei. Neretai tokie svarstymai ir
samprotavimai, ypač jeigu pabrėžiame pasaulio, Europos vienijimosi
procesus, sumaišo mūsų sąmonėje pilietiškumo, patriotizmo ir nacionalumo
sąvokas, o tautinės savimonės paiešką daro tarsi gėdingu provincialiu
bruožu. Šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės sampratoje tautiškumo
ir tautinės valstybės idealai atrodo nebepatrauklūs, o dėl jų
gyvenimą ir gyvybę paaukoję partizanai vaizduojami ir suprantami
kaip senamadiški naivuoliai.
Iš tikrųjų mes gi tik šių laikų gerokai suprimityvintus ir suvulgarėjusius
mąstymo štampus perkeliame į praeitį ir nesusimąstome, kokia buvo
tuomečio žmogaus pasaulėjauta. Lietuvos piliečio, išaugusio ir
subrendusio ką tik, po šimtmečio Rusijos carų priespaudos, susikūrusioje
savoje, tautinėje nepriklausomoje valstybėje, - pasaulėjauta.
Gražėjo kraštas, stiprėjo ūkis, lietuviška spauda, knyga, sava
kariuomenė, Šaulių sąjunga ir daugybė kitų organizacijų. Žmonės
buvo pajutę kūrybos galią, džiaugsmą ir pasididžiavimą savąja
tėvyne, alsavo jai meile ir ištikimybe. Ypač jaunimas ir inteligentija.
Sakyčiau, toks buvo Lietuvos visuomenės, kai užgriuvo okupacijos,
psichologinis kontekstas, kurio reljefą dar labiau paaštrino pirmosios
sovietų okupacijos žvėriškumai (trėmimai, Rainių, Panevėžio, Červenės
ir kitos žudynės), nuolatinės pastangos gauti galimybę atkurti
nepriklausomybę ar bent kokį nors savarankiškumą (tai 1941 metų
birželio sukilimas, SS batalionų boikotas, Vietinės rinktinės
organizavimas, LLA susikūrimas). Visuomenė gyveno neatslūgstamu
noru ir nuolatine viltimi atkurti savą valstybę.