XXI amžius

Per Lietuvą nuvilniję poezijos „atlaidai“

Poezijos pavasario laureatas Antanas A. Jonynas

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

„Prie poetų priprantame kaip prie gamtos, kaip prie knygų ir artimų žmonių“, - taip kažkada yra sakęs Marcelijus Martinaitis. Pripratome. Ir ne tik prie poetų. Kiekvienais metais, artėjant pavasariui, medžiams pradėjus krauti naujus pumpurus, nejučia imame kažko laukti. Aplanko pažįstamas jausmas ir kartu su pavasario svaiguliu mumyse ima sprogti poetinio žodžio ilgesys. Tuomet, pavargę nuo kasdienių darbų, lėkštų šou, piktų ir grėsmingų laikraščių antraščių, nuo kompiuterių ir televizorių ekranų, skubame į susitikimą, kuriame koks nors garbus „poeta“ nutrintu švarkeliu arba aktorius užburiančiu balsu iškilmingai praneša: „Sveiki susirinkę į Poezijos pavasario šventę“. Gyvenimas, anot Vytauto Mačernio, yra aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje. Tokių akimirkų, kūrybinėje individo veikloje ieškodami neišsemiamos esaties paslapčių, kiekvienais metais susirenkame patirti į Poezijos pavasario šventę.
Poezijos pavasaris, vykstantis nuo 1965 metų, iki šiol yra gyvas ir laukiamas poezijos mylėtojų. Šiais metais šventė buvo švenčiama jau 39 kartą. Poezijos antplūdis prasidėjo gegužės viduryje Vilniuje. Naktiniai poezijos skaitymai, įvairūs literatūros vakarai kavinėse, knygynuose, Rašytojų klube budino kultūrinę sostinės visuomenę, o vėliau, poetams persikėlus į mažesnius Lietuvos miestelius, vietiniams gyventojams šventė tapo tikrais poezijos „atlaidais“. Tokiuose „atlaiduose“ turėjo galimybę dalyvauti Nidos, Šilalės, Radviliškio, Birštono, Rumšiškių ir kitų miestelių gyventojai. Poezijos pavasario kulminacija – laureato paskelbimas ir pagrindinis poezijos vakaras po atviru dangumi tradiciškai vyko Kaune, tik ne senus laikus menančiame Lakštingalų slėnyje Palemone, o Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje, į kurį sužinoti laureato vardą bei išgirsti gyvai skambančios poezijos susirinko gausus poetų ir ieškančių dvasinės atgaivos klausytojų būrys.
Šiais metais Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba pagrindiniam Kauno savivaldybės įsteigtam Maironio prizui laimėti pasiūlė tris kandidatus: Dovilę Zelčiūtę už poezijos rinkinį „Dar minutėlę pusvalandį“, Eugenijų Ališanką už poezijos rinkinį „Iš neparašytų istorijų“ bei Antaną A.Jonyną už du poezijos rinkinius „Laiko inkliuzai“ bei „Aguonų pelenai“. Galutinis sprendimas, kas taps šių metų Poezijos pavasario laureatu, buvo patikėtas Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus tarybos žiuri. Prasidėjus vakarui Kaune, laureato vardo paskelbimo nereikėjo ilgai laukti. Šiais metais juo tapo ir tradiciniu ąžuolo vainiku pasipuošė poetas Antanas A.Jonynas, kuriam Maironio prizą įteikė Kauno mero pavaduotojas Kazimieras Kuzminskas.
A.A.Jonynas lietuvių literatūroje debiutavo 1977 metais poezijos rinkiniu „Metai kaip strazdas“. Vėliau buvo išleistos poezijos knygos „Atminties laivas“ (1981), „Parabolė“ (1984), „Tiltas ir kiti eilėraščiai“ (1987), „Nakties traukinys“ (1990) ir kt. Iš viso poetas yra išleidęs devynias knygas, iš vokiečių kalbos išvertęs žymųjį J.V.Gėtės „Faustą“ bei daug kitų poetų eilėraščių. Kaip sakė A.A.Jonynas, nors poezija visus vilioja pavasarį, jis daugiau esąs rudenio poetas. Gal todėl poeto kūryboje daugiausia atsiskleidžia prieštaringa žmogaus prigimtis, ne visuomet suvokiamas jausmų pasaulis bei žmogiškosios būties trapumas, būties, kurioje žmogus turi atrasti savo prasmę, susitaikyti su savo negaliomis ir išlikti orus.
Laureato vardas visada nuskamba tik vienas, bet apdovanotų poetų visuomet būna daugiau. Šį kartą „Kauno dienos“ įsteigtą prizą generalinis laikraščio direktorius Edmundas Kalinas įteikė poetei D.Zelčiūtei, o Kauno radijo ir televizijos prizu direktorius Petras Garnys apdovanojo poetą E. Ališanką. Už geriausią literatūrinį debiutą šiais metais specialus „Nemuno“ žurnalo prizas atiteko jaunam poetui Donatui Petrošiui, o „Ūkininko patarėjo“ redakcija savo prizą paskyrė Donaldui Kajokui. Salomėjos Nėries premija, kurią įsteigė Vilkaviškio rajono savivaldybė, atiteko Algimantui Mikutai.
Pasveikinus pagrindinius nominantus ir palinkėjus jiems kūrybinės sėkmės, vakare įsiviešpatavo poezija. Keisdami vienas kitą ir sudarydami betarpišką bendravimo su publika nuotaiką, savo eiles skaitė poetai Sonata Paliulytė, Algis Grybauskas, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Daiva Čepauskaitė, Erika Drungytė, Robertas Danys, Dainius Gintalas, Algimantas Baltakis, Marija Macijauskienė, Antanas Drilinga, Jonas Liniauskas, Vladas Vaitkevičius ir daugelis kitų poetų. Ypač šiltai buvo sutikti vakaro svečiai iš užsienio, kurie reiškė simpatijas mūsų kraštui ir buvo sužavėti nuostabia viešnage Lietuvoje. Kauno publikai dėkojo ir eilėraščius savo kalba skaitė austrų poetas Gerhardas Kofleris, prancūzas Jean Michel Maulpoix, čekas Peteris Mikešas bei jau ne pirmą kartą Poezijos pavasaryje dalyvaujantys amerikietis Kerry Shawn Keys ir meksikietis Gerardas Beltranas. Visiems poezijos svečiams iš užsienio buvo įteiktos Kauno poetų kūrybą reprezentuojančios kompaktinės plokštelės „Kauno balsai“.
Jau daug metų ne tik Poezijos pavasaris, bet ir daugelis mieste vykstančių renginių neišsiverčia be aktorių ir skaitovų Virginijos Kochanskytės bei Petro Venslovo. Šį kartą V.Kochanskytė skaitė kunigo bei poeto Ričardo Mikutavičiaus poeziją, o P.Venslovas publiką savo intonacijomis užbūrė skaitydamas Justino Marcinkevičiaus poemos „Mindaugas“ištrauką. Vakaro staigmena tapo pirmą kartą nuskambėjusi solistės R.Preikšaitės ir pianistės Blaškytės atlikta „Daina Kaunui“, kuriai muziką sukūrė Algimantas Raudonikis, o žodžius parašė Petras Palilionis. Dainos premjera buvo palydėta skambiais plojimais.
Tokie kasmečiai ir gausiai lankomi Poezijos pavasario renginiai byloja apie tai, kad poezijai dar negresia išnykimas. Ji dar turi savo klausytoją ir turės tol, kol poetinė kalba, siekdama atskleisti vis naujas savo galimybes, ieškos su skaitytojais intymesnio, dvasinius ryšius nusakančio pokalbio. Kaip rašė Jonas Juškaitis, „mūsų poezija (...), kaip kūrybinė pastanga tautoje, gyvuoja jau ne ką nors išreikšdama, o pati būdama reikšmė, nustebimas, kuriuo ieškome pažinimo“.

Lina KLUSAITĖ