Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. lapkričio 24 d., Nr. 22 (289)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS

2015 metai
2016 metai
2017 metai

Žemaičiai Romoje baigė švęsti vyskupystės 600 metų jubiliejų

Šv. Petro aikštėje merai: Plungės –
Audrius Klišonis, Akmenės – Vitalijus
Mitrofanovas, Mažeikių – Antanas Tenys,
Telšių – Petras Kuizinas, Skuodo –
Petras Pušinskas – su Telšių
vyskupu Kęstučiu Kėvalu

Lapkričio antrąją savaitę visi norintys Telšių vyskupijos tikintieji buvo kviečiami dalyvauti piligriminėje kelionėje į Romą. Jos tikslas – paminėti Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600 metų jubiliejų. Į kelionę išsiruošė kiek daugiau nei 230 piligrimų iš visos Žemaitijos. Šią gausią minią lydėjo Telšių vyskupas ordinaras Kęstutis Kėvalas, Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos rektorius kun. teol. dr. Ramūnas Norkus bei šeši seminarijos studentai. Kartu vyko penkių savivaldybių merai: Vitalijus Mitrofanovas (Akmenė), Audrius Klišonis (Plungė), Petras Pušinskas (Skuodas), Petras Kuizinas (Telšiai), Antanas Tenys (Mažeikiai) bei gausus būrys kunigų iš visos vyskupijos. Kelionę koordinavo Klaipėdos Marijos, Taikos Karalienės, parapijos klebonas kan. Vilius Viktoravičius.


Įamžino vaikystėje šv. Mišiose patarnavusį Valdą Adamkų

Memorialinė lenta, įamžinanti Valdo
Adamkaus patarnavimą šv. Mišiose

Lapkričio 2-osios, Vėlinių dienos, popietę Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje lankėsi svečiai iš Vilniaus – kadenciją baigęs Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Šv. Mišiose, kurioms vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ, koncelebravo parapijos klebonas mons. Vytautas Grigaravičius, vikaras kun. Virginijus Dudonis, kun. Povilas Narijauskas, melstasi už prezidento V. Adamkaus šeimą, mirusius sambūrio „Gerumo ąžuolas“ narius ir už visus mirusiuosius. Po šv. Mišių sambūrio „Gerumo ąžuolas“ prezidentas Valdas Pacevičius pakvietė prezidentą V. Adamkų ir arkiv. L. Virbalą atidengti Prezidento Valdo Adamkaus memorialinę lentą, skirtą atminti, kad „šioje bažnyčioje 1937–1939 m. šv. Mišiose patarnaudavo Valdas Adamkus, būsimasis Lietuvos Respublikos Prezidentas“. Lentoje yra V. Adamkaus ranka įrašyta sentencija: „Tolima ir nelabai sena praeitis primena, kad Dievo namai ne kartą istorijoje tapo mūsų namais“ (autorius – Giedrius Paulauskis, Lietuvos monetų kalykla). Prezidentas V. Adamkus prisiminė, kaip jam, besimokančiam Jono Jablonskio pradžios mokykloje, patarnauti šv. Mišiose pasiūlė tuometis Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaras kun. Simonas Morkūnas. Prezidentas teigė esantis dėkingas už laiką, praleistą šioje tarnystėje, stiprinusioje jį sunkiomis valandomis, ir yra laimingas, jog gali ir dabar tarnauti žmonėms.


Vaikai džiaugsis naujomis dienos centro patalpomis

Vaidotų klebonas kun. Jurgis
Vitkovskis (kairėje) ir prezidentė
Dalia Grybauskaitė (dešinėje)
dienos centro atidarymo šventėje
su jo lankytojais

Vilniaus arkivyskupijos Vaidotų parapijos bendruomenė, kampanija „Už saugią Lietuvą“ ir verslo atstovai suvienijo jėgas, kad suteiktų Vaidotų parapijos dienos centro vaikams tinkamą erdvę augti ir ugdytis. Įkurtuvių šventė naujose dienos centro patalpose vyko lapkričio 6 dieną. Vaidotuose, (Vilniaus r.) lankėsi prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Vaikų dienos centras, kurį nuolat lanko 20–25 vaikai, prieš dvejus metus įsikūrė parapijos patalpose. Dienos centrą įkūręs Vaidotų klebonas kun. Jurgis Vitkovskis matė, jog miestelyje nėra saugios erdvės, kurioje po pamokų vaikai galėtų leisti laiką, ugdytis, patirti žmogišką dėmesį ir rūpinimąsi. Dienos centre suburti savanoriai patenkino šiuos vaikų poreikius, tačiau patalpos, kuriose įsikūrė centras, buvo vargingos: be vandentiekio, tualetas tik lauke, žiemą čia dažnai būdavo vos 10 laipsnių šilumos. Šį rudenį į pagalbą Vaidotų parapijos dienos centro savanoriams ir vaikams atėjo Prezidentės inicijuota kampanija „Už saugią Lietuvą“. Bendromis jėgomis buvo surastos naujos patalpos, kurių tvarkyti į talką rinkosi ir Vaidotų parapijiečiai, ir savanoriai iš Vilniaus. Į jas persikėlę vaikai čia ras šiltą ir saugią aplinką žaidimams, ugdymuisi, virtuvėlę, kurioje ne tik gaus šilto maisto, bet ir patys galės mokytis gaminti.


Ganytojiškas kreipimasis minint Pasaulinę vargstančiųjų dieną

Brangūs broliai ir seserys,

Sekmadienį, lapkričio 19 dieną, pirmą kartą minime Pasaulinę vargstančiųjų dieną, kurios įvedimą popiežius Pranciškus paskelbė užbaigdamas Gailestingumo jubiliejų. Atjauta ir apsisprendimas padėti artimui negali apsiriboti vien jubiliejiniais metais, todėl ši diena nuolat skatins krikščionių bendruomenes visame pasaulyje tapti vis aiškesniu ir konkretesniu ženklu, rodančiu Kristaus meilę labiausiai vargstantiems. Ji turi atkreipti mūsų dėmesį į materialinį skurdą ir neteisybę kenčiančius žmones, likimo ir kitų žmonių nuskriaustuosius.

Šiemet Vargstančiųjų dienai skirtoje žinioje popiežius Pranciškus kreipiasi apaštalo Jono žodžiais: „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18). Dievas mus pirmas pamilo ir per savo Sūnų išliejo savo meilės pilnatvę. Tokia meilė negali likti be atsako, o kas siekia mylėti taip, kaip mylėjo Jėzus, privalo elgtis pagal Jo pavyzdį ir visų pirma parodyti meilę vargšams.


Vatikano soduose pasodinti trys ąžuolai iš Lietuvos

Lapkričio 7 dieną Vatikano soduose buvo pasodinti trys ąžuoliukai, atvežti iš Lietuvos. Tai – Aleksandro Stulginskio universiteto akademinės bendruomenės dovana popiežiui Pranciškui ir Šventajam Sostui artėjančių Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ųjų metinių proga. Buvo pasodinti trijų ąžuolų klonai – Stelmužės, Mingėlos ir Punios šilo. Sodinant dalyvavo nuncijus Baltijos šalims arkivysk. Pedras Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana), Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. Edmundas Bartkevičius, prof. Vitas Marozas, ąžuolininkas Juozas Girinas. Su Vatikano sodų sodininkais susitarti padėjo ambasadorius Petras Zapolskas ir nunciatūra.

Vatikano radijas


Dakos kardinolas aplankė rohinjų pabėgėlių stovyklą Bangladeše

„Norėjau būti su jais, dalintis jų keliu, skausmu, ir, svarbiausia, paruošti kelią, kad „Caritas“ vėliau galėtų jiems padėti“. Taip sakė Dakos arkivyskupas kardinolas Patrikas D‘ Rosarijus (Patrick D‘Rozario), neseniai aplankęs kelias rohinjų pabėgėlių stovyklas, įrengtas Bangladeše.

Rohinjai, Mianmaro musulmonai, kurių jau kelios kartos patyrė persekiojimus, ėmė trauktis į Bangladešą per didžiąsias smurto bangas, po to, kai 1982 metais jie paskelbti niekieno piliečiais. Tačiau dar niekad iki šiol jie nebėgo taip masiškai – nuo rugpjūčio 25 dienos, po to, kai rohinjų maištininkai užpuolė policijos nuovadą ir kilo smurto banga, beveik 450000 rohinjų atvyko į skurdo krečiamą Bangladešą. Šios šalies vyriausybė kovoja bandydama priimti ir išmaitinti nuskurdusius pabėgėlius, o maža šalies katalikų bendruomenė daro viską, kad jiems padėtų.


Kokį pasaulį norime palikti?

Lapkričio 11-ąją popiežius Pranciškus paragino imtis suderintų tarptautinių veiksmų prieš natūralios aplinkos ir vandenynų sveikatos nykimą, susijusį su dabar patiriamu socialiniu žmonijos nuosmukiu. Kalbėdamas audiencijoje Ramiojo vandenyno regiono forumo sekretoriato atstovams popiežius Pranciškus išreiškė viltį, kad Jungtinių Tautų konferencija klimato kaitos klausimais „COP-23“ ir kitos konferencijos primins tai, ką per pokalbį su juo pasakė Tarptautinės kosminės stoties astronautas, neseniai su juo kalbėdamas apie „žemę, neturinčią ribų, kurios atmosfera yra neapsakomai pažeidžiama“. „Ramiojo vandenyno regionas, turtingas savo kultūra ir gamta, visiems mums kelia gyvą rūpestį, o pirmiausia regiono gyventojams, vis labiau nukenčiantiems nuo dažnėjančių ir stiprėjančių ekstremalių aplinkos ir klimato apraiškų: rimtų problemų kelia jūros vandens lygio kilimo pasekmės, skaudžiai tebesitęsiantis koralinio rifo nykimas. Daug priežasčių privedė prie tokio aplinkos nykimo, tačiau labai dažnai kaltinti reikia neapdairų žmogaus elgimąsi, susijusį su gamtos ir žmogaus išteklių išnaudojimo formomis, o pasekmės pasiekia net vandenynų dugną“, – sakė popiežius Pranciškus. Šventasis Tėvas, paminėjo Filipinų vyskupų pareiškimą, paskelbtą prieš vos ne tris dešimtmečius apie vandenynų sveikatą „Kas įstabų jūrų pasaulį pavertė negyvomis ir bespalvėmis povandeninėmis kapinėmis?“, sakė, jog įvairių problemų atžvilgiu negalima sakyti, kad vandenynų ir jūrų ekosistema pagerėjo. Popiežius pakartojo klausimus, kuriuos jis pats iškėlė savo enciklikoje „Laudato si“ apie rūpinimąsi bendraisiais namais: „Kokį pasaulį trokštame palikti tiems, kurie bus po mūsų, dabar augantiems vaikams? Šis klausimas nesusijęs vien su aplinka. Klausdami, kokį pasaulį norime palikti, galvoje pirmiausia turime jo bendrą kryptį, prasmę ir vertybes“ (160).


Šventojo Sosto diplomatijos pastangos dėl teisės į vandenį

Vanduo yra pamatinis kiekvienos gyvos būtybės, tad ir žmogaus poreikis. Svarbu, kad vanduo būtų pasiekiamas kiekvienam, kad būtų švarus, kad jo pakaktų vartojimui, higienos, ūkio reikalams. Didelė žmonijos dalis pasaulyje, daugiau kaip du milijardai, skundžiasi vandens trūkumu vienam ar kitam poreikiui. Gerai žinomos ir dramatiškos situacijos, kai vandens trūkumas ar užteršimas sukelia ligas, lemia mirtį. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenis, dėl su vandens kokybe susijusių ligų kasmet miršta 361 tūkstantis vaikų iki penkerių metų. Daugiau nei 800 milijonų žmonių neturi net paties elementariausio geriamo vandens tiekimo, turi eiti jo ieškoti kitur, semti iš upių ir ežerų, naudoti prausimuisi, tualetuose, skalbimui ir kitiems higienos reikalams. Nuo vandens pasiekiamumo priklauso žemės ūkio veikla ir maisto produktų gamyba, industrinė veikla.


Krikščioniška viltis ir mirties slėpinys

„Šiandien mes gyvename su amžino gyvenimo viltimi, tačiau tai, kas šiandien yra viltis, vieną dieną taps tikrove – amžinu gyvenimu. Kiekvieną iš mūsų Jėzus paims už rankos ir tars: „Sakau tau, kelkis“. Taip kalbėjo popiežius Pranciškus spalio 18-osios, trečiadienio, rytą Šv. Petro aikštėje vykusios bendrosios audiencijos katechezėje apie krikščionišką viltį mirties neišvengiamybės akivaizdoje. Šiuolaikinė kultūra nemėgsta mirties temos, bando ją apeiti, pašalinti iš savo akiračio. Kai tenka susidurti su mirtimi, mums trūksta žodžių, kuriais galėtume ką nors prasmingo pasakyti apie jos slėpinį. O vis dėlto mirties slėpinys lydi žmogų nuo pat jo istorijos pradžios. Net pirmieji mūsų civilizacijos ženklai yra susiję su mirties paslaptimi. Galima sakyti, kad nuo pat gimimo žmonija pagerbia savo mirusiuosius. Prieš mus buvusios kitos civilizacijos drąsiai žiūrėjo mirčiai į akis. Senoji karta mokydavo jaunąją mirties neišvengiamybę priimti kaip paskatą gyvenime siekti išliekančių dalykų. Psalmė skelbia: „Mokyk mus taip skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį“ (Ps 90, 12). Šie žodžiai sugrąžina mums sveiką realizmą, išsklaido įsivaizduojamą visagalybę. Kas mes esame? Esame beveik niekas. Mūsų dienos labai greit prabėga. Net jei nugyventume šimtą metų, vis tiek pabaigoje visas gyvenimas atrodys tik kaip akimirka. Mirtis apnuogina žmogaus gyvenimą; parodo visas išdidumo, pykčio, tuštybės akimirkas. Žmogus gailėdamasis suvokia, kad per mažai mylėjo, kad nesiekė to, kas svarbiausia. Bet yra ir priešingai – pamato gerumo akimirkas, gerus dalykus, dėl kurių buvo aukojamasi ir kurie dabar jo laukia.


„Klimatas ir vanduo“: reikia naujų ir išmintingų sprendimų

Spalio 22–25 dienomis Romoje surengtas tarptautinis susitikimas apie vandenį ir klimatą, o tiksliau, apie klimatą ir didžiąsias pasaulio upes, nuo kurių vandenų priklauso tiek regionų ekosistemų, tiek visuomenių gyvenimas.

Kaip priminė Europos Sąjungos komisaras aplinkai, jūrų reikalams ir žuvininkystei Karmenus Vela (Karmenu Vella), prieš 50 metų didžiosiose Europos vandens arterijose, Reino ir Dunojaus upėse, dėl taršos beveik išnyko gyvybė. Tokia buvo pramoninės plėtros kaina. Tačiau pamoka buvo išmokta, buvo priimtos deramos normos, užmegztas tarpvalstybinis bendradarbiavimas ir šiandien į šias upes sugrįžta žuvys. Panašių sprendimų reikia ir šiandien, reaguojant į globalią klimato kaitą.

Vandens klausimas vis dažniau patenka į tarptautinę darbotvarkę. Vanduo yra kasdienis gyvybinis žmogaus ir daugybės kitų gyvų organizmų poreikis. Nuo vandens, nuo jo trūkumo ar perteklius priklauso didžiulė pramonės, energetikos, gyvulininkystės ir žemės ūkio, visuomenės higienos dalis.


Popiežiui padovanotas „Lamborghini“ bus parduotas aukcione

Garsioji prabangius sportinius automobilius gaminanti italų bendrovė „Lamborghini“ popiežiui Pranciškui padovanojo specialiai jam pagamintą šios markės „Huracan“ modelio egzempliorių. Automobilis buvo perduotas popiežiui lapkričio 15-osios, trečiadienio, rytą Vatikane, aikštėje priešais Šv. Mortos namus. Didesnį nei 300 km/h greitį galintis pasiekti automobilis bus parduotas aukcione. Pradinė jo kaina – 185 tūkst. €. Gautais pinigais Popiežius nusprendė paremti tris pagalbos projektus. Visų pirma bus prisidėta prie tarptautinės katalikiškos šalpos organizacijos „Pagalba kenčiančiai Bažnyčiai“ vykdomo projekto, kuriuo finansuojamas į savo namus Ninevės lygumoje sugrįžtančių Irako krikščionių bendruomenių atsikūrimas. Popiežius dar parems Italijoje veikiančią „Popiežiaus Jono XXIII bendruomenę“, globojančią iš prekybos žmonėmis tinklų išvaduotas moteris, ir dvi italų humanitarines asociacijas, dirbančias Afrikoje.


Mirė Marselio arkivyskupas emeritas

Lapkričio 12-ąją Prancūzijoje mirė Marselio arkivyskupas emeritas kardinolas Bernaras Panafju (Bernard Panafieu). Sužinojęs apie netektį, popiežius Pranciškus pasiuntė užuojautos telegramą dabartiniam Marselio arkivyskupui Žoržui Pontjė (Georges Pontier). Melsdamas gailestingąjį Tėvą, kad priimtų į savo ramybę ir šviesą šį uolų ir Dievo tautą mylėjusį ir su gerumu jai tarnavusį ganytoją, Popiežius prašo perduoti jo užuojautos žodžiuos mirusiojo kardinolo artimiesiems, visai vyskupijos bendruomenei ir visiems, kas dalyvaus velionio laidotuvėse.

B. Panafju gimė 1931 m. sausio 26 d. Vidurio Vakarų Prancūzijoje. Baigęs Albi vyskupijos (šalies pietvakariuose) seminariją, 1956 metais buvo įšventintas šios vyskupijos kunigu. 18 kunigiškos tarnystės metų daugiausia rūpinosi mokinių ir studentų sielovada. Įšventintas kunigu buvo paskirtas kapelionu Albi miesto vidurinėje mokykloje, vėliau – Tulūzos universiteto kapelionu. 1974 metais buvo paskirtas Anansi (Annency) vyskupijos augziliaru. 1978 metais tapo Provanso Ekso arkivyskupu. 1994 metais paskirtas Marselio koadjutoriumi, po metų tapo šios arkivyskupijos ganytoju. 2003 metais popiežius Jonas Paulius II jį paskyrė kardinolu. Prancūzijos vyskupų konferencijoje arkivyskupas ir vėliau kard. B. Panafju buvo atsakingas už mokinių ir mokytojų bei akademinę sielovadą, už santykius su kitomis religijomis ir naujais religiniais judėjimais. Iš aktyvios sielovados kard. B. Panafju pasitraukė 2006 metais. 2005 metais dalyvavo konklavoje, išrinkusioje popiežių Benediktą XVI.


Bažnyčios diplomatas

Lapkričio 19 dieną Romoje mirė kardinolas Andrea Korderas Landza di Montedzemola (Andrea Cordero Lanza di Montezemolo), Popiežiškosios Šv. Pauliaus už mūrų bazilikos arkikunigas emeritas, buvęs diplomatas, Šventojo Sosto ir Izraelio santykių normalizavimo architektas.

Jis gimė Turine 1925 metais Italijos karalystės ginkluotųjų pajėgų pulkininko ir karo metais Pogrindinio karinio fronto vado, nacių nužudyto Romoje 1944 metais, šeimoje. Pagal šeimos tradiciją būsimas kardinolas irgi tarnavo savanoriu Italijos išsivadavimo kovose, tačiau taikos metu pasirinko architekto profesiją, dirbo architekto Pjerluidžio Nervio (Pierluigi Nervi), Vatikane pastačiusio didžiąją Pauliaus VI audiencijų salę, studijoje. Baigęs filosofijos ir teologijos mokslus Grigaliaus universitete ir įšventintas į kunigus 1954 metais būsimas kardinolas rinkosi Bažnyčios diplomato kelią, kuriuo ėjo net 42 metus. A. K. Landza di Montedzemola, kaip nunciatūros sekretorius, tarnavo Meksikoje, Japonijoje, Kenijoje, Ugandoje ir Tanzanijoje. Atšauktas į Romą tarnavo Vatikano Valstybės sekretoriate ir Bažnyčios viešųjų reikalų taryboje.


Minčių blyksniai

Neseniai išleista knyga „Pro apšviestą langą: Albina Navickaitė ir jos rašytinis palikimas“. Albina Navickaitė (1923 11 12–2000 05 06) buvo Kristaus Karaliaus seserų kongregacijos vienuolė, mokytoja lituanistė, muziejininkė. Siūlome keletą jos minčių iš knygos, kurią sudarė jos dukterėčia Lina Navickaitė-Greičiuvienė ir buvusios Albinos mokinės Krekenavos vidurinėje mokykloje Vilmos Adomavičiūtės vyras Viktoras Jankūnas. Tai – Albinos dienoraščio sąsiuvinyje užrašytos tikriausiai spontaniškai kilusios mintys – fragmentiškos, lakoniškos, bet sužaižaruojančios aforistine įtaiga.

Žmogus valdo upių vandenis, pakreipia vėjus, dykumas priverčia duoti vaisių; tai kodėl jis negali sutvarkyti savo širdies, kurią reikia tvarkyti, kad čia nesiaustų laukiniai įstatymai? Jei meilė suardo dievišką ramybę, su ja reikia kovoti. Jai reikia duoti atitinkamą vagą – suvaryti į srautus, – kad nepražudytų „namų ir pasaulio“.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija