Mokytoja, išbandanti savo galimybių ribas

Lietuvos kultūros sostinėje

Žaslių pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Laimutė Dekienė, pedagoginį darbą dirbanti jau kone keturis dešimtmečius, gerai žinoma ne tik savo miestelio žmonėms ir Kaišiadoryse, šių metų Lietuvos kultūros sostinėje. Ji yra „Enciklopedijos vaikams apie Lietuvą“ autorė, dažna viktorinų, intelektinių žaidimų dalyvė. Daug kas ją įsidėmėjo žaidime „Auksinis protas“. Su pedagoge kalbėjomės apie mokytojo specialybę, mokyklą ir mokinius,  kūrybiškumą  ir jo ugdymą, projektą „Kaišiadorys – Lietuvos kultūros sostinė 2024“.

Vilties Prezidentas: prarasta galimybė

Istorijos vingiai

Česlovas Iškauskas

2024 – uosius Seimas paskelbė atmintinais diplomatų Lozoraičių – Stasio (vyresniojo), Kazio ir Stasio (jaunesniojo) – metais. Žurnalisto Virginijaus Savukyno pasakojimas LTV laidoje „Istorijos detektyvai“ šių metų kovą apie šią lietuvių intelektualų dinastija paskatino ir mane kai ką prisiminti. 

Apie atmintį, istoriją, draugystę ir Amžinybę

Birutė Nenėnienė

Buvusiems kaimynams...

Iš Opšrūtų, kaimo, esančio tarp Vilkaviškio ir Pilviškių, dauguma vienkiemių nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio perkelti į gyvenvietę. Nuo gyvenvietės vienas keliukas, nutiestas vakarų pusėn per plynus laukus nuveda prie Mažučių šaltinėlio ir koplytėlės, o pakeliui prie kryžkelės nuo seniausių laikų stovi senosios vokiečių kapinaitės.

Per Vėlines – partizanų takais

Istorijos vingiai

Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Lapkričio 2 dieną Šakių rajone tradiciškai susiburta į akciją „Uždek žvakutę Zanavykijos krašto partizanams“, kurios metu lankytos Laisvės kovotojų žūties vietos, tvarkomi jų kapai ir uždegtos pagarbos žvakutės. Už laisvę žuvusiųjų, žymių krašto žmonių kapai, kaimų kapinaitės buvo tvarkomos ir įvairiose rajono seniūnijose.

Mintys artėjant Vėlinėms

Romas BACEVIČIUS

Artėjant Visų šventųjų dienai ir Vėlinėms lankome ir tvarkome kapus. Juos lankant kartais tenka nuvažiuoti daug kilometrų, nes artimieji ir giminės dažnai būna palaidoti skirtingose Lietuvos vietose. Prieš pora savaičių teko aplankyti giminių kapus Rumšiškių kapinėse. Atkreipiau dėmesį į kalinių kapų sektorių. Vaizdas pasirodė liūdnokas. Pravieniškių kalėjime mirę ar nusižudę kaliniai, kurių neatsiima artimieji, būna palaidoti už valstybės lėšas. Dažniausiai be kunigo apeigų, galbūt net nežinant, ar tas kalinys buvo katalikas, stačiatikis, liuteronas, musulmonas ar netikintis. Prie kapo stovi kryžius su vardu, pavarde ir gimimo bei mirties metais. Dalis kryžių supuvę, nuvirtę, o kai kur – jau tik apžėlę kauburėliai…