Šį sekmadienį su Jėzumi ir apaštalais tęsiame dvasinių apmąstymų kelionę. Mokykimės iš Jėzaus ir mokinių! Kai Jėzus stebuklingu duonos padauginimu pasotino minią, Jis atleido ją (žr. Mt 14, 22). Beje, savo mokinius Jis iškart „įdarbino“ – liepė valtimi irtis į kitą krantą, o pats vienas užkopė į kalną melstis.
Jėzus yra paslėptas perlas, ir kas Jo ieško, tas Jį atranda ir pradeda suprasti, kad mes – kaip perliukai – Dievui brangūs ir Jo mylimi, nes esame ištryškę iš Jo gerumu perpildytos Širdies; Golgotoje Jo krauju nuplauti ir per Jo mirtį bei Prisikėlimą – Dangun kviečiami.
Šio sekmadienio pirmasis skaitinys – per pranašą Izaiją bylojantis palyginimas: neišvaizdus pasėtas grūdas (savyje brandinantis slėpiningą augimo potencialą) ilgainiui virsta maistu būtinų žmogaus kūno reikmių patenkinimui, ir – prasivėrusios Dievo lūpos, iš kurių trykšta gyvojo vandens versmė sielų perkeitimui, niekada pas Jį negrįžtanti bergždžia…
Kai šio sekmadienio Evangelija byloja apie Jėzų, kuris drąsino apaštalus nebijoti žmonių (Mt 10, 26), garsiai skelbiant Žinią nuo stogų (Mt 10, 27), kalbėjo apie neišvengiamus persekiojimus dėl Jo vardo. Kadangi pats Mokytojas yra pirmasis Evangelistas ir Biblijos tiesų vykdytojas, todėl ir Jo mokiniai turėtų kaskart mokytis iš Jo pavyzdžio, kad Gerosios Naujienos skelbimas būtų kiek įmanoma autentiškas.
Šį sekmadienį Vilniuje prasideda Pasaulinis Apaštalinis Gailestingumo kongresas, į kurį atvyks ir iš įvairių šalių tikintieji ir tie, kurie dar tik ieško gyvenimo prasmės ir tiesos…
Atėjus Sekminių dienai, Šventoji Dvasia tarsi ugnies liežuviais (Apd 2, 3) išsiliejo ant apaštalų. Čia ugnis minima ne tik norint pabrėžti Dievo meilės karštį, uždegantį galingą patepimą drąsiai apaštalauti, bet ugnies metaforoje glūdi ir Kristaus mokinių širdis nutyrinanti prasmė. Kadangi apaštalams buvo patikėta didinga žmonių žvejonės misija, todėl nepakako jiems suteiktų įvairių Dievo Dvasios malonių, kurios buvo iš karto matomos išorėje kaip duotybė; pavyzdžiui, įvairių tautų kalbomis stebuklingas kalbėjimas, skelbiant Dievo darbų šlovę…
Motinos dienos šventės pradžia mūsų krašte yra siejama su Lietuvos organizacijų posėdžiu, įvykusiu 1929 m. balandžio 4 d. Kaune. Tuomet kreipimąsi – prašymą, skirtą „Ponui švietimo ministeriui“ (dėl Motinos dienos įsteigimo) pasirašė posėdžio komiteto pirmininkė Magdalena Galdikienė.
Du Jėzaus mokiniai ėjo į vieną kaimą ir dalinosi prieš kelias dienas juos iki (iki širdžių gelmių) sukrėtusio Mokytojo netekties išgyvenimais. Tai buvo liūdnas dialogas, nes Tas, kuris kitus prikeldavo iš numirusių, pats buvo mirties nugalėtas, ir šis Jo netekties faktas bei baimė dėl nežinomybės, kaip jie toliau turėsią gyventi be Jo, atvėrė juose negyjančios savigailos žaizdą ir tokią dvasinės tuštumos bedugnę, jog kartais, kai jų vaizduotė pernelyg laisvai įsisiūbuodavo, jiems norėdavosi, jei tik būtų buvę įmanoma, verčiau į ją įkristi ir visiškai sunykti, nei tęsti gyvenimo kelionę, nuolat jaučiant slegiantį nevilties (dėl Viešpaties praradimo) skaudulį…
Švęsdami Velykas, su šv. Auksaburniu tarkime: „Visi įeikite į mūsų Viešpaties džiaugsmą; pirmieji ir paskutinieji, priimkite jums priklausantį atlyginimą. Turtingieji ir vargšai, džiūgaukite kartu. Budėjusieji ir tinginiavę, pagerbkite šią dieną. Jūs, kurie pasninkavote, ir jūs, kurie nesilaikėte pasninko, šokinėkite šiandien iš džiaugsmo. Puota paruošta, dalyvaukite joje visi. Vaišės surengtos, kad niekas neliktų alkanas (Mt 22, 4; Lk 15, 23)“.
Dviem savaitėms belikus iki Velykų, šį sekmadienį Bažnyčia mums pateikia didį stebuklingą ženklą: Jėzus prikelia mirusįjį, kurio kūnas olos angoje, užritintas akmeniu, jau keturias paras išgulėjo kape. Lozoriaus prisikėlimas – tai rodyklė, nukreipta į didžiausią istorijoje įvykį – Jėzaus prisikėlimą iš numirusių, išgelbėjusį mus nuo pražūtingos lemties – nuo gyvenimo be asmeninės bendrystės su pačiu Dievu.
III Gavėnios sekmadienio Evangelija prabyla apie Jėzų, kuris, keliaudamas iš Judėjos į Galilėją, užsuko į Samarijos miestą Sicharą ir, nuvargęs iš kelionės, ketino šiek tiek pailsėti, todėl prisėdo prie Jokūbo šulinio. Atrodė, kad ši rami vietovė Jam užtikrins atokvėpio valandėlę.
Popiežius Leonas XIV 2026 metų Gavėnios proga paskelbė žinią, kurioje jis pirmiausia kalba apie svarbą „suteikti erdvę Žodžiui per klausymąsi, nes pasirengimas klausytis yra pirmasis ženklas, išreiškiantis norą užmegzti santykį su kitu (…).