Gelbsti ne pažinimas, o klusnumas Mokytojui 

Meilės veiksnys 

Rudenio vėsa ir krintančių spalvingų lapų gausa liudija, kad mes esame neatskiriama šios gamtos dalis, nes ir mums nėra skirta gyventi su saule… Štai dėl ko turime skubėti pažinti bei mylėti Dievą, nes čia bet koks atidėliojimas yra susijęs su laiko rizika. Nežinodami nei dienos, nei valandos, kada būsime pašaukti viską palikti ir keliauti Anapusybėn, 31-ojo liturginių metų sekmadienio Evangelijoje girdime Viešpatį, kuris net įsakmiai liepia (nes žino mūsų valios silpnumą bei charakterio nepastovumą) negailėti visų savo pastangų pirmiausia stengiantis mylėti Jį patį. 

Viską pastatė ant meilės „kortos“

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Kitoks matymas

Žinome, kad įžvalgusis Viešpats kiaurai mato ir pažįsta kiekvieno žmogaus širdį, ir Jam nereikia patarėjų, padedančių atpažinti, kas dedasi pagal Jo panašumą sukurtų individų viduje. Tuos žmones, į kuriuos kiti žvelgia iš padilbų ir juos nuvertina, juos Dievas, kaip daugiabriaunius deimantus, paima į rankas, pakelia juos aukštyn, ir visi nustemba, kad Jis mato juose tai, kas pasauliui, panirusiam į savo netikrąjį aš, yra uždengta…  

Ko norite, kad jums padaryčiau?

Kilniausia kančios intencija

Dievo noruose nebūna jokių netikrumo šešėlių, nes Jo šventumo šerdis – Kristaus meilė, viską dėl mūsų atidavusi (plg. 2 Kor 5, 14). Viešpaties Širdies troškimas šis: „Nenoriu, kad nedorėlis mirtų, bet noriu, kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir būtų gyvas“ (Ez 33, 11). Tai – tam tikra įžanga, paaiškinanti 29-ojo sekmadienio pirmojo skaitinio pradžią, kodėl Tėvas, trokšdamas mūsų išgelbėjimo, siuntė savo Sūnų kentėti: „Viešpats norėjo, kad Jis ken­tėtų negalią, (…) ir per savo kančią nuteisintų daugelį, prisiėmęs bausmę už jų kaltes“ (Iz 53, 10 – 11). Beje, anuomet apaštalams šio išganingo plano išmintis buvo dar neįkandamas riešutas… 

Praregėti: žvelgti giliau, toliau ir aukštyn

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Gyvenimas tamsoje

Ar kada nors jautėtės, tarsi atsidūrę tamsoje – gyvenimo aklavietėje? Prisimenate tas valandėles, kai atsakymai bei įsitikinimai, kurie anksčiau rodė gyvenimo kelio kryptį, pasirodė esą menkaverčiai, ir jūs, stokodami aiškumo, buvote sutrikę bei pasimetę? Beje, gal praeityje išgyventos nuoskaudos, patirtos netektys ir panašūs dalykai, kaip tirštas rūkas ir dabar tebetemdo jūsų gyvenimą? Įdėmiau pasižiūrėkime į Jericho neregį Bartimiejų, – gal jis galėtų kažko mus pamokyti?

Prieraišumai – kliuviniai į Karalystę

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Kaip laimėti Gyvenimą?                 

Vienas poetas yra pasakęs: „Šėtonas sudreba pamatęs, kaip silpniausias iš šventųjų atsiklaupia prieš Kristų.“ Šio sekmadienio Evangelijos pradžia – daug žadanti. Iš pažiūros galėjo atrodyti, jog, kai kartą vienas jaunuolis pribėgęs prie Kristaus, puolė prieš Jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mk 10, 17), atrodė, jog jis yra pilnas atsidavimo ir troškimo daryti viską, ką tik palieps Viešpats.

Aukščiausios prabos Santuoka 

Duotybė vyrui ir žmonai

Visagalis Dievas, pagal savo paveikslą sukūręs vyrą ir moterį, jiems tarė tokius pirmuosius žodžius: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 28). Viename sakinyje net keturios liepiamosios veiksmažodžių nuosakos. Apdovanoti vaisingumu ir galimybėmis daugintis – plėsti žmonių giminę žemėje, skirtingų lyčių atstovams buvo liepta, kad jie ir ją valdytų. Neabejotina, kad tai (iki pirmųjų tėvų moralinio nuopuolio), Dvasiai vadovaujant, sklandžiai ir vyko. Jų laimės šaltinis glūdėjo Dievo meilėje: kiek Jam paklusdami Jį mylėjo, tiek malonės harmonija juodu kryptingai lydėjo į džiaugsmo simfoniją… Jiems nereikėjo labai stengtis mylėti vienas kitą, nes, juose veikianti malonė, pranoko visus jų lūkesčius…  

Kur mūsų lobis, ten mūsų tikrumo ašis

Apmąstyk ir atsinaujinsi

Kad kasdienybės buitis ir kiti dalykai, kurie dažnai reikalauja daugiau dėmesio nei dera jiems skirti, neužliūliuotų sielos polėkio Dievop ir neatitrauktų mūsų nuo Vienintelio, 25-ojo sekmadienio Evangelija mus kviečia apmąstyti ne tik Jėzaus kančios ir vilties metamorfozę…   

Gyvenimas, kylantis iš Kančios

Jėzus savo mokiniams sakė: Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys Jį, bet nužudytas Jis po trijų dienų prisikels (Mk 9, 31). Čia žodis bet atskiria žmonių susidorojimo su Žmogaus Sūnumi įvykį nuo Jo prisikėlimo, Velykų rytmetį pasireiškusio Jo visišku nepavaldumu mirties fenomenui („mirtis Jam nebeturi galios“, žr. Rom 6, 9).

Kas su Kristumi, tas su mumis!

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Dvasios nužengimas

Šventosios Dvasios veikimas nepavaldus laiko tėkmei, ir neišsitenka žmogiško mąstymo rėmuose. Šio sekmadienio pirmasis skaitinys mums skelbia apie Dievo Dvasios nužengimą ant žydų seniūnų (šalia Mozės esančių), kuri skatino juos pranašauti (Sk 11, 25). Kai ir Eldadas bei Medadas, kurie buvo kitoje vietoje nei seniūnai, Dvasiai veikiant, taip pat ėmė pranašauti, apie tai buvo pranešta Mozei, kad jis juos nutildytų... Tačiau Mozė suprato, kad čia veikia Dievas, ir todėl niekas nedrįso jų tildyti. O tam vaikinui, kuris skundėsi dėl Eldado ir Medado, Mozė tarė: „Ar tu dėl manęs pavydi? Tebūna visi Viešpaties žmonės pranašai, tesuteikia Viešpats savo dvasios visiems!“ (Sk 11, 29). 

Išpažinimas, išsišokimas ir kryžiaus nešimas

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Ar to užteko?

Toks tas permainingas žmogaus gyvenimas. Kai mus lydi sėkmė, ir mūsų širdis esti pakylėta, ne taip jau sunku ištarti gerą žodį, o, veikiant malonei, – galime net su emociniu pliūpsniu atvirai išpažinti: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! (Jn 20, 28). Šio sekmadienio Evangelija liudija apie Kristų, kelyje savo mokinių klausiusį: „Kuo jūs mane laikote?“ (Mk 8, 29).

Valgis nuo mirties

Dangaus Duona prieštaravimo ženklas?

„Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius“ (Jn 6, 51). Šių Viešpaties žodžių be proto nuolankumo, pavaldaus Kryžiaus išminčiai (plg. 1 Kor 1, 18), neįmanoma priimti. O kaip galima pakeisti savo mintis bei požiūrius, kai trūksta tikėjimo malonės? Žydams, girdintiems Mesijo žodžius apie atėjusią pas juos iš aukštybių Duoną, kuri faktiškai yra pats Dievo Siųstasis, tereikėjo savyje turėti daugiau palankaus nusiteikimo Kalbančiajam, ir, užuot Jį lyginus su jiems pažįstamu dailide Jėzumi, paprasčiausiai priimti tai, ką Jis skelbė apie save. Tada ne tik 12 Jo mokinių būtų tapę artimiausiaisiais, bet mažiausiai 72 Jo sekėjai būtų galėję susilaukti uolių tarnų ir ištikimų draugų titulo!

Gyvybės duona – prieštaravimo ženklas?

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Maištingos sielos

Žinome, kad margame pasaulyje esti žmonių, kurie, kai nesupranta kai kurių dalykų (arba nenori suvokti), iš prigimties linksta iškart tai atmesti, o, jei dar šalia yra panašiai, kaip jie mintijančių, kartais be užuolankų rėžia tai, kam kiti pritaria, bet nedrįsta prabilti.

Dėl kokios duonos plušame po saule?

Duona – tarsi jaukas?

Šių metų 19-ojo sekmadienio Evangelija mūsų mintis kreipia nuo duonos padauginimo tūkstančiams link gyvybės duonos apreiškimo (žr. Jn 6, 24-35). Kai Jėzus „pabėgo“ nuo minią užvaldžiusio įnorio Jį paskelbti karaliumi, – atvirai sakant, – nuo „pareigybės“ tarnauti jų dievui – pilvui (plg. Fil 3, 19), jie vis tiek ieškojo Viešpaties, nes ilgam įsiminė vieną faktą: jų iki soties valgyta Jo palaiminta duona buvo nepamirštamai gardi… Nors ji jiems tapo tarsi masalas sekti Jėzų, – svarbiausia, kad jie ieškojo Jo, nors dar nepajėgė suvokti, kad Jis pats yra Duona, kurią Jis jiems duos. „Duona yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51).